Po kiek – Lietuvos savanoris?
2018-ai­siais Lie­tu­vos Res­pub­li­kos šimt­me­čio mi­nė­ji­mo pro­ga lie­tu­vių tau­ta iš iš­orės ir vi­daus su­lau­kė ne tiek do­va­nų, kiek grės­mių ir nuo­la­ti­nių pa­stan­gų de­zin­for­muo­ti bei de­zo­rien­tuo­ti vi­suo­me­nę. Ži­no­ma, iš ne­pa­lan­kių jos at­kur­ta­jam vals­ty­bin­gu­mui as­me­nų, gru­puo­čių ir net vals­ty­bių. 

Kaip lengvai jie naudojasi Lietuvos demokratine santvarka, tolerancija ir svetingumu! Buvo ir džiugių pasiekimų: atrasti garsaus partizanų judėjimo vado Adolfo Ramanausko-Vanago palaikai, su garbe palaidoti, išversti į anglų kalbą jo atsiminimai, renkamos lėšos filmui, o jis pats lapkritį LR Seimo po Jono Žemaičio-Vytauto žūties 1957 m. lapkričio 29 d. pripažintas aukščiausiu valstybės, kovojančios su okupacija, pareigūnu ir valstybės vadovu.

Kokia okupacija – reikėtų priminti pasaulio visuomenei. Tai 1940 metais birželio 15 d. įvykdyta SSRS agresija prieš neutralumo besilaikiusią Lietuvos valstybę, kuri naiviai tikėjo sovietų pažadais ir sutartimis, nes nežinojo apie slaptąjį Ribentroppo-Molotovo paktą, Baltijos valstybes atidavusias Stalino žinion. Nušlavus nacius, kuriems Lietuvos okupuotoj teritorijoj nepavyko suformuoti SS dalinių, „nenugalimoji Raudonoji armija“ sugrįžo Trojos vežimu.

Lietuvių kilmės amerikietė A. Nelsas pripažino, kad ne tik pirmą kartą dalyvauja teisme, bet yra visiškai sugniuždyta fakto, kad po daugelio metų pastangų dėl Tėvynės išgelbėjimo ji yra priversta prieš Ją liudyti.

Galinga, puikiai apginkluota ir aprengta, parengta gausi Lietuvos kariuomenė (mobilizuoti galėjo iki 160 000 karių neskaitant savanorių, šaulių) su Europos lygmens aviacija, laivynu, sausumos batalionais, pėstininkais, kavalerija ir kita parengtimi neteko galimybės parodyti savo jėgą ir apginti Lietuvą, nes daliai aukštų pareigūnų, lemtingą ultimatumo svarstymo naktį priėmusių klaidingus sprendimus, „draugų iš Rusijos“ buvo įpiršta mintis apie „draugišką SSRS pagalbą“, apie nesipriešinimą. Baisu istoriniuose kadruose matyti, kaip pasitempusi, gerai ekipuota Lietuvos kariuomenė, pergalingai įžengianti į išvaduotą Vilnių ar marširuojanti paraduose, išskyrus keletą sporadiškų savarankiškų atsišaudymų keliose vietovėse, buvo nepanaudota Tėvynei ginti, nors buvo daugelį kartų pranašesnė už alkanų, nudriskusių rusų okupantų invaziją.

Svetingi lietuvių ūkininkai juos ir maitino (ir 1940-aisiais, ir 1944-aisiais), neįtardami, kad jau tuoj pat prasidės jų deportacijos į Sibiro gilumą, kuriame apie savo kumpius ir dešras bus galima svajoti mirštant badu neretai ir 25 metus kalint speigiratyje, arktinio politinių kalinių ir tremtinių lagerio barakuose.

Galinga Lietuvos kariuomenė, aviacija ir visa kita gynyba sovietų buvo akimirksniu sunaikinta, o tauta pasmerkta tremtims, žudynėms, svetimos brutalios santvarkos diktatui ilgiems dešimtmečiams.

2018 metų lapkričio 23 d. Lietuvos kariuomenė šventė savo 100-metį, o lapkričio 24-ąją šalies sostinės Vilniaus Konstitucijos prospekte surengė įspūdingą šalies ir užsienio sąjungininkų paradą: iškilmingą rikiuotę ir karinės technikos demonstraciją. Kariniame parade dalyvavo apie 1800 karių ir beveik 80 karinės technikos vienetų iš Lietuvos bei dar 27 šalių. NATO pajėgos buvo įspūdingos, amerikiečiai atsivežė žymųjį „Patriot“. Amerikiečiai pirmą kartą istorijoje remia Lietuvą, kurios pagalbos taip siekė mūsų partizanai sovietų okupacijos metu. Pagaliau, nors ir pavėlavusi 50 metų, tiesa triumfavo. Tačiau vienas dalykas yra paradai, o kitas – reali šalies būklė.

Mes pateiksime vieną faktą, apie kurį šių iškilmių metu LR Prezidentė Dalia Grybauskaitė negalėjo neužsiminti. Ji savo kalboje pažymėjo, jog „nueitas ilgas ir garbingas kelias nuo pirmųjų savanorių būrių iki modernių gynybos pajėgų šiandien.“ Parade ėjo savanorių būriai: „Dainavos“, „Dariaus ir Girėno“, „Žemaitis“ ir kiti, Šaulių sąjungos nariai. Per valstybinę televiziją šventę komentuojantys Lietuvos kariuomenės Gedimino štabo vadas majoras Egidijus Čiūtas, karo istorikas Valdas Rakutis ir Vaidoto bataliono vadas pulkininkas leitenantas Eugenijus Lastauskas priminė, kad Lietuvos kariuomenė perėmė partizanų ir savanorių patirtį ir dabar kariuomenės būriai išlaiko jų pavadinimus.

Dar svarbiau, kad kariai išreiškė didelį lūkestį visuomenės atžvilgiu, iš kurios jie tikisi bendradarbiavimo ir supratimo, kada Lietuvos kariai gins jų laisvę. Savanoriai ir anais laikais buvo tos visuomenės sąmoningoji jėga, kuri daugelyje mūšių apgynė Lietuvos laisvę. Tądien mes išgirdome protėvių šauksmą apginti savo žemę ir šeimas, kad Lietuva ir jos didinga istorija tęstųsi nepaisant globalių iššūkių.

Generolas Jonas Žemaitis, kurio vardu pavadinta Lietuvos karo akademija, paskutiniaisiais rezistencijos metais, ir ypač pasirašant istorinį LLKS dokumentą 1949 vasario 16-tąją visus kovotojus kvietė vadinti ne partizanais, o lietuviškai – miško broliais. Ta brolybės auka ir troškimas visus lietuvius telkti brolybės pagrindu ypač svarbi nūdien, kada būtina telkti švietimo židinius, pasakojančius apie visus tuos įvykius įskaitant ir 1990 metų Sąjūdį ir istorinius nepriklausomybės atkūrimo momentus. Istorinis pastatas, iš kurio 1919 metais išėjo 100 Lietuvos savanorių ginti Tėvynės, legendinio partizano ir politinio kalinio Albino Kentros ir bendražygių rūpesčiu yra prikeltas iš griuvėsių, jame glaudžiasi jo vadovaujama „Miško brolių“ draugija (MBD), Vilniaus politinių kalinių ir šaulių sąjungos, saugomi jo užfiksuoti ir sukaupti unikalūs išsivadavimo įvykių archyvai.

Kadangi Lietuvoje oficialus desovietizacijos procesas 1990-aisiais nebuvo įvykdytas, šalyje yra nuo sovietmečio užsilikusių požiūrių, pagal kuriuos tiesa ir patriotizmo skatinimas yra nenaudingas, ir todėl šis švietimo židinys, darantis didelį įspūdį užsienio svečiams, pačioje Lietuvoje yra apgaubtas tylos, o pastaruoju metu ir teismų skraiste.

Kada 1992 metais Lietuvos Respublikos vyriausybė pastatą perdavė MBD, o JAV esamo Vyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto (VLIK) pirmininkas dr. Kazys Bobelis skyrė 15 000 JAV dolerių atstatymo darbams su sąlyga, kad pastatas taps draugijos nuosavybe, Vyriausybės rezervo fondas, žymūs JAV lietuvių veikėjai šiuo tikslu skyrė taip pat daug lėšų. Lietuvos architektai, dailininkai, savanoriai, šauliai kėlė pastatą iš griuvėsių.

Staiga, 2012 metų vasarį, ką tik atšventus nepriklausomybės dieną, viskas pasikeitė ir beveik baigti darbai sustojo: naujosios vyriausybės premjero nurodymu pastatas tapo valstybės (Turto banko) nuosavybe. Nuo to laiko MBD nebegali baigti statybų, nes turi varstyti teismų duris dėl nuosavybės teisių įteisinimo. Nepaisant to, kad lapkričio 21 d. vykusiame teismo posėdyje buvęs ministras pirmininkas Gediminas Vagnorius liudijo dėl Vyriausybės paramos MBD ir pabrėžė, kad atimdama pastatą valstybė iš draugijų nepraturtės, o teisme taip pat liudijusi žymi JAV visuomenininkė, PLB ir BAFL valdybų narė Angela Nelsas kabėjo ne tik apie Amerikos piliečių dosnią paramą šiam projektui ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimui apskritai, bet ir apie didelę simbolinę ir šviečiamąją būsimo istorinės atminties centro Totorių g. 9/Labdarių g. 10 prasmę.

Tarp kitų panašaus pobūdžio teisminių ginčų šis yra išskirtinis, nes už Tėvynės laisvę kovoję partizanai, savanoriai ir šauliai šiuo metu turi bylinėtis su Lietuvos Respublika. Tai ne tik gėda, bet ir įžūlus antausis šalies prestižui bei sąmoningiems jos piliečiams. Lietuvių kilmės amerikietė A. Nelsas pripažino, kad ne tik pirmą kartą dalyvauja teisme, bet yra visiškai sugniuždyta fakto, kad po daugelio metų pastangų dėl Tėvynės išgelbėjimo ji yra priversta prieš Ją liudyti. Vis dėlto mes manome, kad šio atvejo su Lietuvos Respublika faktine prasme tapatinti nereikėtų, nes vieno ar kelių į valdžią patekusių asmenų begėdiškas sprendimas, siekiant naudos ir paminant valstybės ir jos gynėjų garbę, gali būti naudingas ne valstybei, o tik jos priešams. Todėl šis atvejis diskredituoja ne tik tuos asmenis ir užsakovus, bet ir visuomenės narius, kurie stengiasi nematyti to, kas vyksta sostinės centre. Ypač stebint viso pasaulio akyse vykstantį Lietuvos kariuomenės paradą ir iškilmingą šventę ir girdint sakomas padėkas Lietuvos kariuomenės steigėjams savanoriams, partizanams ir šauliams, iš kurių tuo pačiu metu atiminėjami istoriniai namai.

Per spaudą kreipiamės į viso pasaulio lietuvius ir ypač JAV visuomenę, prašydami nepamiršti Jūsų paramos Lietuvai, nes šiuo atveju ne tiek finansinė, kiek moralinė Jūsų pagalba gali būti lemiama atkuriant teisingumą Lietuvos laisvės kovotojų atžvilgiu

Tačiau nei 2018 m. gruodžio 12-tą, nei 2019 m. vasario 16-tą „Miško broliai“ teigiamų sprendimų neišgirdo. Jau įsitvirtinusia ir ciniška dvigubų standartų praktika galime laikyti faktą, kad kovo 29 dieną 90-metį švęsiantis disidentas, Rūtenio būrio partizanas Aušra, Šilalės garbės pilietis, Vyčio kyžiaus ordino kavalierius, Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris, Vilniaus universiteto gaivintojas ir švietėjas, 2008 metais pelnęs Kalbos premiją, Sąjūdžio metraštininkas Albinas Kentra Seime per Kovo 11-osios minėjimą buvo iškilmingai pasveikintas, jam įteikta „Laisvės žinios“ statulėlė. Ir nors ją įteikęs Saulius Pečeliūnas iš tribūnos kukliai užsiminė, kad solenizantas eina kryžiaus kelius teismuose dėl pastato, kuris turėtų būti vienas prasmingiausių ir matomiausių ne jo asmens, o visos Lietuvos laisvės simboliu, vasario 16-tąją Vilniaus apylinkės teismas Lietuvos respublikos vardu priėmė sprendimą, kuriuo „Miško brolių“ draugiją pripažino tik statytoju, o nuosavybės teisių į pastatus nepripažino.

Nors teismas VĮ „Turto bankas“ ieškinį panaikino, bet nutarė „priešieškinio reikalavimą panaikinti LR Vyriausybės 2012–02–29 nutarimą Nr. 244 palikti nenagrinėtu, kaip nenagrinėtiną civilinio proceso tvarka.“ Tad ko laukiama?

Todėl per spaudą kreipiamės į viso pasaulio lietuvius ir ypač JAV visuomenę, prašydami nepamiršti Jūsų paramos Lietuvai, nes šiuo atveju ne tiek finansinė, kiek moralinė Jūsų pagalba gali būti lemiama atkuriant teisingumą Lietuvos laisvės kovotojų atžvilgiu, tikintis, jog klastingų okupacijų tragedija nepasikartos.

Straipsnio bendraautorė – dr. Daiva Tamošaitytė