Paprasti teiginiai ir nepatogūs klausimai
Lie­tu­vos pa­sip­rie­ši­ni­mas SSRS oku­pa­ci­jai bu­vo tau­tos ir vals­ty­bės sa­vi­gy­nos ka­ras, o re­zis­ten­tai – oku­puo­tos Lie­tu­vos ka­riai sa­va­no­riai. Tai įtvir­tin­ta mū­sų tei­sės ak­tuo­se.

Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio 1949 m. vasario 16 d. Deklaracija – konstitucinio lygmens jau Antrosios Respublikos teisės aktas. Su visu turiniu. Įtvirtino Seimas 1999 m.

O pasipriešinimo rėmėjų veikla – parama kovotojams – ar ji vis dar laikoma, kartais net pavadinama, nusikaltimu pagal svetimųjų, t.y. okupantų, įstatymus? Jei ne, tai ar pliuškių teiginiai „be reikalo netrėmė“ nėra tęstinis kurstantis nusikaltimas prieš Lietuvos valstybę?

Kaip ir vienišų paskutinių besislapstančių partizanų vadinimas „nelegalais“, kai tikrieji nelegalai buvo enkavedistai ir kompanija.

Ar laisvės kovotojų nuožmus persekiojimas pagal primestuosius „to meto“, t.y. okupuojančios SSRS, įstatymus (jei persekiojimo tvarka vadintina įstatymais) nebuvo tiesiogiai nusikalstamas pagal Pirmosios Respublikos ir tarptautinius įstatymus, o dar ir senaties neturįs karo nusikaltimas?

Jei partizanų statutiniai karo lauko teismai ir nuosprendžiai už šnipinėjimą priešui ir išdavystes pripažinti legitimiais ano karo sąlygomis, tai kaip vertintinas, ar niekaip nesmerktinas, dabartinis pasipriešinimo dalyvių žeminimas ir niekinimas? Stribavimas, kuris nesibaigia.

Buvo tremtiniai, gausiai išmarinti toli nuo tėvynės, buvo ir trėmikai. Jų tarpe – partinis ir tarybinis aktyvas.

Ar egzistuoja šių klasifikacija ir bent moralinė atsakomybė?

Turime darbo, gerbiami kūju ir pjautuvu daužomos valstybės lipdytojai.