NATO 70 metų: ne tik išorės, bet ir vidaus iššūkiai
Šią sa­vai­tę Va­šing­to­ne bus pa­mi­nė­tas 70-asis NA­TO (Šiau­rės At­lan­to su­tar­ties or­ga­ni­za­ci­jos) gim­ta­die­nis. JAV sos­ti­nė­je iš­kil­min­gas mi­nė­ji­mas truks ke­le­tą die­nų. Jis at­vers du­ris dau­gy­bei ki­tų ren­gi­nių įvai­rio­se NA­TO ša­ly­se ir par­tne­rė­se, jie baig­sis gruo­dį Lon­do­ne. O bus kal­ba­ma ne tik apie iš­orės, bet ir vi­daus iš­šū­kius.

Šiaurės Atlanto sutartis, tapusi juridiniu NATO pagrindu, buvo pasirašyta 1949-ųjų balandžio 4 dieną Vašingtone, tačiau pirmoji NATO būstinė buvo įkurta Londone.

Toks sprendimas atspindėjo naują geopolitinę realybę, kai po Antrojo pasaulinio karo Didžioji Britanija dar buvo svarbi politinė jėga, viena iš valstybių, nugalėjusių fašizmą, tačiau šios Imperijos galia pasaulyje (ir dėl per karą patirtų smūgių) jau artėjo prie saulėlydžio. O JAV galia – tiek ekonominė, tiek politinė ir karinė – ėmė sparčiai kilti.

Įvertinant šią istorinę realybę, iškilmingų renginių pradžia, pradedant NATO 70-mečio minėjimą, pasirinktas Vašingtonas, bet galutinis metų akcentas bus Londone.

Vis dėlto Londono pasirinkimą svarbių renginių vieta per NATO 70-mečio minėjimą lėmė ir kai kurie šių dienų, ne tik praeities įvykiai. Didžioji Britanija kariniu ir ekonominiu požiūriu yra viena galingiausių Europos valstybių, bet ji pastaruoju metu susiduria su milžiniškais iššūkiais dėl „Brexito“. Jos tolesnis vaidmuo europinėje politikoje iki šiol nėra aiškus, tačiau karinis vaidmuo, įtaka kaip europinės NATO narės saugumui užtikrinti lieka labai didžiulė. NATO minėjimo renginiai Londone turėtų tai dar kartą patvirtinti.

Kita vertus, neformali rotacija, įvykusi NATO viduje ir pasaulinėje politikoje, kai laikotarpiu tarp 1949 metų iki šaltojo karo pabaigos Didžioji Britanija, kaip pasaulinės galios centras, turėjo užleisti savo vietą JAV, byloja ir apie tai, kad bet kuri pasaulio šalis, net pati galingiausia, patiria ir pakilimo, ir nuosmukio ar savo įtakos mažėjimo laikotarpius. Šaltojo karo metu viena Vakarų šalis, kaip pasaulinė galia, pakeitė kitą, todėl jokių rimtų pasekmių NATO stiprybei nebuvo. Tačiau šiandien situacija yra kitokia.

Neaiškumų daugėja ir dėl iki šiol pačios įtakingiausios NATO valstybės – JAV – valdžios viršūnės požiūrio į NATO būtinumą šių dienų politikoje, o pakeisti šios šalies lyderės vaidmens lyg ir nėra kuo. Europinės NATO šalys, įskaitant, aišku, ir Didžiąją Britaniją, be JAV pagalbos vargu ar būtų pajėgios atsispirti visiems išorės iššūkiams Europoje.

O tų iššūkių net ir pagausėjo. Šių dienų Europai ima grūmoti agresyvi Kremliaus politika, lydima net kitų Europos šalių teritorijų aneksijos. Praėjusį savaitgalį viena Europos šalis, patyrusi savo teritorijos (Krymo) aneksiją, rinko prezidentą. Ši šalis jau atsidūrė Kremliaus agresyvios politikos smaigalyje. To pasekmes jau matome.

Pirmą kartą per visą istoriją NATO generalinis sekretorius sakys kalbą jungtiniame JAV Senato ir Kongreso posėdyje.

Kalbama, kad ši politika gali būti nukreipta ir į kai kurias NATO nares. Ar Aljansas būtų pajėgus įtikinti Kremliaus vadovus, kad tokie veiksmai prieš bet kurią NATO šalį būtų visiška avantiūra, kuri sulauktų viso NATO atsako? NATO, rodanti savo silpnumą, agresoriui gali tapti pagunda įrodyti, kad tai – tik popierinis tigras.

Be Rusijos, kuri žingsnis po žingsnio bando silpninti NATO, taikydama principą „skaldyk ir valdyk“, bandydama palenkti savo pusėn tokias Aljanso šalis, kaip Turkija ir Vengrija, Europa susiduria ir su kitos nedemokratinės valstybės – Kinijos galima įtaka. Jai, regis, linkusios pasiduoti ir tokios NATO šalys kaip Italija. Maskva ir Pekinas jau rengia savo parodomuosius karinius manevrus Europos papilvėje, Viduržemio jūroje. Rusija reiškia teisę karine jėga visiškai kontroliuoti jūrų kelius Arktikoje.

Ką į visa tai gali atsakyti NATO, kai įtakingiausios šio Aljanso šalies prezidentas pirmą kartą nuo 1949 metų ima garsiai abejoti NATO reikalingumu ir todėl kai kuriose Europos šalyse imamas vertinti kaip grėsmė tolesniam Aljanso egzistavimui? Jis pats save pozicionuoja kaip NATO gelbėtojas, sako, kad tik jo pastangomis europinės NATO šalys dabar padidins savo indėlį į karinį NATO biudžetą, nors anksčiau vengė tai daryti.

Tokioje JAV prezidento pozicijoje esama nemažai tiesos, tačiau tiesa, deja, ir kita. Net šią savaitę vyksiantys renginiai Vašingtone, kaip rašė „The Times“, dėl paties Donaldo Trumpo elgesio iš prezidentų ir valstybių vadovų buvo nuleisti iki ministrų lygio. Iš pradžių jie buvo planuoti (kaip prezidento Billo Clintono laikais minint NATO 50-metį) kaip aukščiausio lygio NATO šalių vadovų susitikimas, bet vėliau planai pasikeitė išsigandus, kad tokiu atveju centrine figūra taps D. Trumpas, o jis ką nors gali pasakyti „ne taip“.

Tačiau Kongresą valdo demokratai, turintys daug aiškesnę poziciją dėl NATO svarbos. Jie puikiai susikalba su respublikonais tiek Kongrese, tiek Senate.

Todėl vienas kertinių šios savaitės žingsnių, Vašingtone minint NATO 70-metį, bus žengtas iš Kapitolijaus: pirmą kartą per visą istoriją NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas sakys kalbą jungtiniame JAV Senato ir Kongreso posėdyje. Tai, ką jis pasakys, bus svarbiausia žinia tiek NATO šalims, tiek Rusijai.

Alvydas Medalinskas yra Mykolo Romerio universiteto politologas