Lietuva apgynė disertaciją
Ne­nuos­ta­bu, kad Eu­ro­pos Žmo­gaus Tei­sių Teis­mo (EŽTT) spren­di­mas va­di­na­mo­jo­je Drė­lin­go by­lo­je kol kas su­lau­kė ma­žai vi­suo­me­nės dė­me­sio. Taip bū­na vi­sa­da, kai įvyks­ta ti­krai di­de­li įvy­kiai. Jų mas­tui iš­ryš­kė­ti rei­kia lai­ko.

Šiuo komentaru vis dėlto norėčiau šiek tiek paspartinti tą masto ryškėjimą. Štai kas iš tikrųjų įvyko: Lietuva padarė tarptautinį istorinių nusikaltimų vertinimą teisingesnį.

Šios lietuviškos logikos priėmimas yra esminis posūkis Vakarų teisėje.

Genocido sąvoką suformulavęs tarpukario Lenkijos teisininkas Raphaelis Lemkinas plačiai suvokė šį nusikaltimą. Jo vertinimu, genocidas – ne vien žudynės, bet ir kitokie prievartos veiksmai, kurių galutinis tikslas – „nužudyti“ žmonių bendruomenę, kad ji nebegalėtų tęsti bendro gyvenimo.

Kilus būtinybei rasti kompromisą su anuomet tarptautinėje bendruomenėje įtakinga Sovietų Sąjunga, 1948 metais JT genocido konvencija susiaurino (bent tuo metu taip atrodė) originalią R. Lemkino sąvoką. Masinių žudynių akcentavimas buvo visiems priimtinas, nes Holokausto mastas nepaliko jokių klausimų.

Nuo pat nepriklausomybės atkūrimo 1990 metais Lietuva savo įstatymuose įtvirtino platesnę genocido sampratą, aiškiai leisdama suprasti, kad būtent genocidą laiko pagrindiniu sovietų okupacijos nusikaltimu. Priimdamas palankų Lietuvai sprendimą Drėlingo byloje EŽTT eksplicitiškai patvirtino, kad Lietuvos įstatymais pagrįstos ir jos teismų išplėtotos tautos ir genocido sampratos atitinka Genocido konvenciją.

Čia turima galvoje štai ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuluotė: „Pasipriešinimo okupacijai (rezistencijos) dalyviai – Lietuvos partizanai, jų ryšininkai ir rėmėjai – buvo reikšminga lietuvių tautos kaip nacionalinės, etninės grupės dalis. Ši nacionalinės, etninės grupės dalis turėjo esminės įtakos lietuvių tautos išlikimui, buvo labai svarbi siekiant apsaugoti ir ginti lietuvių tautinį identitetą, kultūrą bei nacionalinę savimonę. <…> Šios grupės asmenų naikinimas tiek pagal tarptautinę teisę, tiek pagal BK vertintini kaip genocidas.“

Šios lietuviškos logikos priėmimas yra esminis posūkis Vakarų teisėje. Ilgai siektas teisingumas įvyko: sovietų veiksmai pripažinti genocidu, nes Lietuva tai įrodė.

Dabar mes iš tikrųjų esame lygūs tarp lygių Vakaruose ir turime pagrindo rimčiau savimi pasitikėti. Iki šiol Lietuvos teisininkai ir istorikai labiau iš pareigos ir patriotizmo gindavo lietuvišką genocido interpretaciją, kurią buvo lengva kritikuoti kaip pernelyg plačią.

Reikia atvirai pripažinti: ne tik mūsų kolegos Vakaruose skeptiškai žiūrėjo į sovietų genocido pripažinimą. Mes ir patys toli gražu nebuvome tikri, kad mūsų pozicija teisinga ar bent realistiška. Pavyzdžiui, po EŽTT sprendimo Drėlingo byloje žinomas tarptautinės baudžiamosios teisės specialistas Justinas Žilinskas savo feisbuko paskyroje pripažino nesitikėjęs tokio posūkio. „Nesitikėjau, kad EŽTT priims tokį sprendimą. Jau buvau pasinėręs į tolesnes paieškas. Norėjau surasti, kokiomis dar normomis mes galėtume pagrįsti teisingumo įgyvendinimą sovietinių represinių struktūrų dalyvių atžvilgiu, ir čia jau seniai mačiau nusikaltimų žmoniškumui galimybę, nors ji irgi nėra jau tokia paprasta, kaip gali pasirodyti“, – rašė jis.

Net jei konkreti Drėlingo byla dar gali būti išspręsta kitaip (galimas jos persvarstymas EŽTT Didžiojoje kolegijoje), galima drąsiai sakyti, kad apskritai persilaužimas šioje srityje jau įvyko.

Lietuva nebėra nedrausmingas Vakarų teisės mokyklos mokinys, kokiu net pati save laikė iki šiol. Teisiškai įrodžiusi savo teisumą Lietuva, galima sakyti, apgynė disertaciją – patvirtino, kad pats lietuviškas mąstymo būdas ir pasaulėžiūra turi savo vietą Vakarų pasaulyje. Šio pasaulio panašumas į universitetą toli gražu nėra atsitiktinis, bet tai – kita tema.

Tačiau toks pripažinimas turi ir savo kainą. Nuo šiandien mums nebetinka svarbiausi nedrausmingo mokinio ginklai – pagieža ir ironija. Turime pradėti daug geriau nei iki šiol suprasti senųjų vakariečių požiūrį į Antrąjį pasaulinį karą.

Per pastaruosius tris dešimtmečius įpratome manyti, kad Vakarai mus nuskriaudė ir toliau skriaudžia. Kad po Antrojo pasaulinio karo buvome palikti vieni gintis, paskui – apgauti ir išduoti, o galiausiai mums neduotas net istorinis teisingumas.

Beveik pasąmoningas lietuviškas pasipiktinimas dėl neteisybės puikiai atsispindi šioje autentiškoje profesionalaus istoriko viešoje pastaboje apie pokarį: „Buvo numatyta įsteigti vadinamąją užsienio ministrų tarybą, į kurią turėjo įeiti Prancūzija, JAV, Didžioji Britanija ir Sovietų Sąjunga, ir ketinta aptarinėti svarbiausius pokario Europos sutvarkymo klausimus. Tuo metu Vakarų sąjungininkai neprieštaravo Sovietų Sąjungos protestams nesvarstyti vieno ar kito klausimo. Tarkim, buvo nesvarstytas Baltijos valstybių okupacijos klausimas, Molotovo-Ribentropo paktas.“

Kas taip pasakė, yra nesvarbu dėl to, kad beveik bet kas Lietuvoje galėjo taip pasakyti. Norint atskleisti visą tokių pasakymų problemiškumą reikėtų atskiro teksto. Čia atkreipsiu dėmesį tik į du esminius dalykus.

Mes, be abejo, primetame istoriniams Vakarų politikams tariamą moralinį imperatyvą, kurio netaikome sau. Jausdami esantys vakarietiškos sąžinės žadintojai, mes pamirštame paklausti, kaip Lietuva tarpukariu padėjo Vakarų pasauliui, kaip prisidėjo prie Europos taikos ir gerovės. Sau to moralinio imperatyvo mes netaikome greičiausiai dėl to, kad tikrovėje jis ir neegzistuoja. Ypač politikoje, kur pasirinkimą dažnai per daug konkrečiai riboja galimybės.

Tačiau dar blogesnis yra antras lietuviškas bruožas. Mes Vakarų politikos istoriją išmanome gerokai prasčiau, nei dedamės. Apie Antrojo pasaulinio karo ir pokario laikų Europos bei JAV politiką beveik nieko nežinome ir šią spragą turėtume skubiai užkamšyti.

Teisingai įvertinant sovietų nusikaltimus, negali būti nuvertintas nei nacių blogis, nei Vakarų valstybių pastangos nuo nacių apsiginti. Antrajame pasauliniame kare vakariečių patirtos kančios nėra mažesnės nei mūsų.

Gal dar svarbiau tai, kad ne mažesnis yra ir vakariečių pajėgumas bei ryžtas gintis nuo šiuolaikinių grėsmių. Šia prasme mūsų požiūriui į šiuolaikinę Vakarų politiką labai didelę įtaką padarė mūsų (neišmanėliškas) požiūris į Vakarų istoriją.

Tam tikra prasme Antrajame pasauliniame kare visi liko „vienų vieni“ – tiesą sakant, tai didžiausia šio karo pamoka. Apie tai dar labai daug turime sužinoti.