Kepenis viską gali
Mus vėl iš­ti­ko ne­ra­mi ži­nia – svei­ka­tos mi­nis­tras ap­sir­go. „Gy­dė­si na­muo­se“, – tei­gia jo at­sto­vė spau­dai Li­na Bu­šins­kai­tė-Šriu­bė­nė. Jį pa­kir­tęs „ne­ži­no­mas vi­ru­sas“. Ne­ži­no­mas. Mi­nis­tras juk psi­chia­tras, o ne vi­ru­so­lo­gas.

Bevardžio viruso būta klastingo – susikomplikavo jis į plaučių uždegimą. Bet „tikrai – ne tymai“, patikina atstovė spaudai.

O Vilniaus „Uberio“ vairuotojai, sako, kad virusas tas turi vardą. Ir vadinasi jis – „konferentium vulgaris“. Taip pat taksistai save įvardija kaip rimtą rizikos grupę ir reikalauja vykdyti „visuomenės sutartį“.

Nuo jų piktų kalbų net „Uberio“ keleiviams temperatūra pakyla.

Juk kaip tik nuo Jeano Jacques Rousseau „visuomeninės sutarties“ citatų ir prasidėdavo visi „apačios nebenori, viršūnės nebegali“ naujausiųjų laikų Europos kataklizmai.

Gerai, kad sveikatos ministrą, kol pasveiks, pavaduoja socialinės apsaugos ir darbo ministras Kukuraitis. Gal ir ne medikas, bet darbo patirties su vaikais turi. Ir apkrėstųjų – net tymais – tikrai jis nenuskriaus.

Bei kaip Rousseau tikrai nepasielgs. Juk filosofas visus penkerius savo vaikus vos gimusius atidavė į prieglaudą. Vėliau jų niekada nelankė ir nematė.

XVIII amžiaus Paryžiaus pamestinukų ligoninėje, kur atsidūrė Rousseau atžalos, galimybės gyviems sulaukti paauglystės siekė apie trisdešimtį procentų, tačiau tokia buvusi visuotinai priimta tvarka, bent jau tarp nepasiturinčiųjų.

Rousseau nebuvo turtingas, bet ir ne elgeta. Savo meilužės, o vėliau žmonos bei savo vaikų motinos, pusiau raštingas skalbėjos Thérèse Levasseur protestų pagal XVIII amžiaus papročius, jis neprivalėjo imti domėn.

Tuomet pamestinukų prieglaudose atsidurdavo beveik pusė įvairiomis aplinkybėmis gimusių vaikų. Prancūzai net pamestinukais jų nevadino, o „rastinukais“ („enfants trouvés“).

Lietuvos valdantieji puikiai sugeba vienu metu būti ir dviejose vietose, ir dviem pavidalais, ir net tuo pat metu judėti į priešingas puses.

Specialią jiems priglausti instituciją Paryžiuje įkūrė tėvas Vincentas Paulietis, iki Rousseau vaikų „radybų“ jau spėjęs tapti šventuoju. Kad ir kaip ten būtų, tokia „ligoninė“ jiems buvusi geresnė alternatyva nei pagal tuometinius papročius būti paprasčiausiai išmestiems į šiukšlyną. Todėl nė neverta stebėtis, kad savo autobiografinėje knygoje „Išpažintis“ Rousseau svarstė, kad pasielgęs gal kiek neteisingai, gal buvęs suklaidintas, bet bent jau veikęs iš geriausių paskatų.

Harvardo istorijos profesorius Danielis Roche'as tvirtina, kad ikirevoliuciniame Paryžiuje vaikų dėl jų išlaikymo brangumo ir didelio mirtingumo, gyventojai stengdavosi tiesiog neturėti. 1775–1790 m. paryžiečių šeimose vidutiniškai augdavo po 1,4 vaiko. Beveik kaip Lietuvoj (2017 m. rodiklis – 1,6).

Kai 1758 m. kitapus Lamanšo tymai nusiaubė Edinburgą, pražudydami kas dvyliktą apsikrėtusįjį, škotų daktaras ir šios ligos gydymo pirmeivis Francisas Home‘as pradėjo vakcinacijos bandymus, paskiepijęs pirmuosius dvylika vaikų.

Vėliau, t.y. prieš du šimtus šešiasdešimt metų jis savo bandymus aprašė traktate „Medicinos faktai ir eksperimentai“ (1759 m.), kurią ir dabar smalsuoliai gali pavartyti „Google Books“ platformoje.

Pala, pala, o kaip gi „konferentium vulgaris“? Ogi paprastai – yra toks ypatingas talentas. Priešybių vienybė be jokios kovos.

Lietuvos valdantieji puikiai sugeba vienu metu būti ir dviejose vietose, ir dviem pavidalais, ir net tuo pat metu judėti į priešingas puses. Čia viename asmenyje puikiai sugyvena ir viršūnių premjeras, ir apačių kandidatas.

Kai reikia pasakoti apie optimizaciją ir ryžtą – bėgama strimgalviais pirmyn, o kai reikia veikti, ypač „socialinės sutarties“ tema – visa jėga skuodžiama atgal.

Į tuos puikius laikus, kai nūdienos parlamentaras Dainius Kepenis žiemos maudynes Baltijos jūroje rengė, kai Valstiečių partijos įkūrėja kunigaikštienė Kazimira Prunskienė jo sveikatingumo stovykloje sėkmingai viršsvorį metė.

Tuomet visi buvo laimingi. Kunigaikštienė didžiavosi ir titulu, ir apdovanojimu Sankt Peterburgo cerkvėje, ir ordinu „Tarptautinė garbė“, kurį, kaip pati sakė, gavusi paštu ir lygintuvo dėžėje. Bet kam tos smulkmenos svarbu?

O į D. Kepenio sveikatos stovyklas tuomet driekėsi norinčių patekti eilės. Ir stovyklautojai Baltijos jūroje palikdavę aštuonias tonas savo riebalų. Jokių tablečių, jokių daktarų. Nevalgyk, bėk, laimėk. Kepenis viską gali.

Dabar laikai jau skystesni. Masteliai – nebe tie, tačiau neverta pasiduoti.

Svetainė www.sveikuoliai.lt, jungianti 66 (daugiausia provincijoje) įsikūrusius sveikatos klubus skambiais pavadinimais : „Žolinčių akademija“, „Optimalietis“, „Ropė“ bei „Harmonija“ ir šiandien šlovina D. Kepenį.

Ir dar ji skelbia, kad „priverstinis skiepijimas tai – genocidas“.

Tie klubai „natūraliais būdais gydo nuo trumparegystės“. Sėkmė – per vienerius metus. O jei žolinčiai geba stebuklus – kam ta medicina ir algos daktarams? Kepenis viską gali.