Kaip prasidėjo lenktynės į Europos Parlamentą
Pa­teik­ti Lie­tu­vos kan­di­da­tų są­ra­šai rin­ki­mams į Eu­ro­pos Par­la­men­tą (EP). Jie įspū­din­gai mar­gi – šiek tiek ki­to­kie ne­gu bū­tų tei­kia­mi, pvz., Lie­tu­vos Sei­mo rin­ki­mams, bet kai kuo ir pa­na­šūs. Ta­čiau kar­tais kaip tik tas pa­na­šu­mas ga­li ste­bin­ti. Kai ku­rių par­ti­jų, ypač po­pu­lis­ti­nių, ly­de­riai Lie­tu­vos Sei­me tu­rė­tų ką veik­ti, kai ku­rie yra jau ne­ma­žai čia nu­vei­kę – ar iš to bu­vo nau­da Lie­tu­vai, ki­tas klau­si­mas, bet čia bent jau jie ži­no­jo, ką da­ro. Da­lis jų dirb­ti EP ne­tu­ri nei iš­ma­ny­mo, nei no­ro. Bet juk tai pui­ki si­ne­kū­ra (kaip apib­rė­žia žo­dy­nas, „ge­rai ap­mo­ka­ma tar­ny­ba, ne­rei­ka­lau­jan­ti nie­ko dirb­ti“).

Tai ne prognozė – tą matome jau daug metų. Vieni Lietuvos atstovai EP aktyviai veikia visose plotmėse – ir paties Parlamento sesijose, ir komitetuose, ir frakcijose, ir kelia visokių iniciatyvų. Dalis ten snaudžia arba tik šiek tiek pakelia parodomąjį šurmuliuką dėl gero vaizdo. O Viktoras Uspaskichas, ten trūnijęs jau ne vieną kadenciją, parlamentaro statusu bandė naudotis kaip priedanga nuo Lietuvos teisėsaugos, nepraleisdamas progos apšmeižti Lietuvą, pvz., aiškindamas, kad mūsų valstybėje vykdomas politinis persekiojimas. Dabar jis vėl puikuojasi pirmu numeriu Darbo partijos sąraše.

Pagalvoti, ar politiką reikia siųsti į Briuselį dėl to, kad jis man „patinka“, ar dėl to, kad ten gali šį tą gero nuveikti.

Esama ir gerų lietuviškų pavyzdžių – dabartiniame EP Vilija Blinkevičiūtė yra Moterų teisių ir lyčių lygybės komiteto pirmininkė, ir tai didelis pasiekimas. Kadangi šiaip mūsų žiniasklaida apie Lietuvos atstovų veiklą EP mažokai praneša, pacituosiu dar pernai „Lietuvos žinių“ paskelbtą informaciją: „Dar du europarlamentarai iš Lietuvos šiemet [dabar jau pernai – L.J.] sulaukė išskirtinio įvertinimo – L. Andrikienė tarptautinės prekybos, o P. Auštrevičius užsienio reikalų kategorijose kovą paskelbti metų europarlamentarais.“

Tačiau šių metų rinkimų sąrašuose tarp į aukštas vietas iškeltų kandidatų matome ir tokių, kurie neturi politinės patirties, ir čia galima įvairiai manyti. TS-LKD pirmu numeriu įrašė Liudą Mažylį – matyt, tai galima suprasti kaip jam pasiūlytą galimybę gauti garbingą piniginį prizą už nuopelnus Lietuvai.

Europarlamentaro mėnesio alga atskaičius mokesčius sudaro apie 6400 eurų, o įvairūs priedai taip pat nemenki. Nors minėtajam atsinaujinusiam Darbo partijos lyderiui milijonieriui tai turbūt nėra didelis laimėjimas, daugeliui kitų gali būti esminė šio mandato trauka.

Europarlamentarams nebūtina mokėti anglų kalbą – juk viskas verčiama, tačiau koks gali būti neformalus bendravimas (o be jo sėkmingą darbą ten sunku įsivaizduoti) be anglų kalbos? LVŽS pirmasis numeris yra Bronis Ropė, vieną kadenciją ten jau aręs žemės ūkio dirvą, o antrasis yra verslininku virtęs buvęs krepšinio žvaigždė Šarūnas Marčiulionis. Partijos vadovas Ramūnas Karbauskis sakė, kad Marčiulionis siūlys EP įsteigti Jaunimo ir sporto komitetą. Matyt, bus massovik zateinik (taip sovietmečiu buvo vadinami energingi masinių renginių organizatoriai) ir Europos Parlamente organizuos PDG („Pasiruošęs darbui ir gynybai“) normatyvų laikymą.

Turbūt įkvėpti pastaraisiais metais sėkmingų visuomeninių komitetų pasirodymo, komitetiniai aktyvistai į EP dalyvauja net penkiais tokiais dariniais – keturi iš jų savo pavadinimuose puikuojasi tautą įkvėpsiančio kandidato pavarde (nors daugeliui po rinkimų, matyt, teks tik iškvėpti): Aušros Maldeikienės, Rolando Pakso, Stanislovo Tomo, Vytauto Radžvilo. Visi šie vedliai ir jų komandos supranta, kad šansų mažai, tad geriausiu (itin optimistiniu) atveju į EP pateks tik „Aš“.

Patriotų katastrofistų vedlys „susigrąžinti valstybę“ nori vykdamas iš valstybės į nemėgstamą Briuselį. Ten esą trukdysiąs federalizacijos baubui. O jeigu nepavyksią, tai darbas Europos parlamente būsiąs svarbesnis negu Lietuvoje, nes tada EP tapsiąs svarbiausia parlamentine institucija, kadangi Lietuvos Seimas nebelabai turėsiąs ką veikti, o šalies prezidentas atliksiąs tik „gubernatoriaus“ funkciją.

Kai kam atrodo, kad jau dabar Lietuva yra praradusi nepriklausomybę ir valdoma iš Briuselio. Tokiu atveju Lietuva ir Europos Sąjunga įsivaizduojamos kaip skirtingi esiniai, tik iš dalies susiję. O kai kam „Briuselis“ atrodo kaip melžiama karvė – žemdirbiai reikalauja, kad būtų padidintos išmokos, idant jų karvės ir jie patys gyventų geriau (reikalavimas gal ir pagrįstas).

Iki šiol Lietuvos iš ES gauta visa parama sudarė apie 15 mlrd. eurų. Įsivaizduokime, kas būtų buvę, jeigu tos paramos būtumėme negavę. Tas skurdas, kurio dabar esama, atrodytų kaip gerovė. O štai čia Nerijaus Mačiulio pateikta statistika, kuria galbūt daug kas nepatikės (lietuvis juk yra apsigimęs pesimistas, dejuotojas ir „neviernas tamošius“):

„Per šį [narystės ES] laikotarpį vidutinis darbo užmokestis išaugo nuo 357 iki 932 eurų, vidutinė senatvės pensija pakilo nuo 107 iki 344 eurų. Per tą patį laikotarpį vidutinės prekių ir paslaugų kainos pakilo 53 proc. (taip, nemažai prekių ir paslaugų pabrango daugiau), o tai reiškia, kad beveik visų šalies gyventojų perkamoji galia ir finansinės galimybės išaugo ne procentais, o kartais.“

Vis dėlto kai kam atrodo, kad Lietuvos narystė ES yra veikiau blogis negu gėris. Pvz., viena „Sputniko“ antraštė skelbė: „Narystė ES atėmė iš Lietuvos vystymosi perspektyvą.“ Panašioms išvadoms linkę pritarti kai kurie lietuviai, ypač tie, kurie save laiko vieninteliais tikrais patriotais: „Viską sprendžia Briuselis.“ Iš tikrųjų dauguma svarbiausių sprendimų priimami konsensuso principu, t.y. kartu su visais sprendžia ir Lietuva.

Bet pažiūrėkime, kokie buvo pastarojo meto svarbiausi Lietuvos klausimai, kas daugiausia kelia ginčų ir kas juos sprendžia. Mokytojų streikas, korupcijos bylos, gamtosauga ir paveldosauga, pensijų ir minimalios algos dydis, iki šiol neužmirštas Šimtmečio minėjimas, visi tautinės kultūros prioritetai, galų gale toks visiems svarbus dalykas kaip valstybės biudžeto išlaidų skirstymas, mokesčių sistema, – kaipgi mus visais šiais klausimais prievartauja „Briuselis“? Kurgi čia nepriklausomybės praradimas? Žinoma, jeigu jau savo noru esame glaudžioje tarptautinėje bendrijoje, tai kai kur tenka laikytis bendrų taisyklių, dažniausiai akivaizdžiai naudingų mums patiems.

Lietuva EP turi vienuolika vietų, į jas pretenduoja šešiolika sąrašų, tad išrinktųjų bus nedaug. O rinkėjams reikia priminti, kad kiekvieno sąrašo kandidatus galima reitinguoti. Ir pagalvoti, ar politiką reikia siųsti į Briuselį dėl to, kad jis man „patinka“, ar dėl to, kad ten gali šį tą gero nuveikti.