Ką rinksis naujosios savivaldybių tarybos: privilegijas sau ar mažesnes kainas
Ne­var­žo­ma ir są­ži­nin­ga kon­ku­ren­ci­ja – vie­na es­mi­nių są­ly­gų sėk­min­gai vers­lo plė­trai ir ge­riau­sioms pa­slau­goms, ko­kias tik ga­li gau­ti var­to­to­jai. Sa­ky­tu­me, kad val­džia tu­rė­tų nu­si­pirk­ti spra­gė­sių ir ste­bė­ti to­kią kon­ku­ren­ci­ją kaip gra­žiau­sią fil­mą. Ta­čiau sie­kiant efek­ty­ves­nės kon­ku­ren­ci­jos val­džia ga­li ir kai ką nu­veik­ti. Vie­nas bū­dų – vi­sas pa­slau­gas pirk­ti vie­šo­jo kon­kur­so bū­du.

2017 metais pakeitus įstatymą, valstybės valdomoms įmonėms uždrausta naudotis vadinamojo vidaus sandorio privilegija, kai be konkurso perkama iš sau priklausančių įmonių. Tačiau teisė naudotis šia privilegija palikta kitai valdiškų įmonių kategorijai – savivaldybėms ir joms priklausančioms įmonėms.

Trečdalis savivaldybių naudojasi šia išimtimi ir vis dar renkasi lengvesnį būdą – perka be konkurso, tiesiogiai iš sau priklausančių įmonių. Perkant be konkurso, konkurencija neveikia, tai reiškia, kad tokių savivaldybių mokesčių mokėtojai už tokiu būdu perkamas paslaugas sumoka brangiau. Konkurencijos tarybos prieš kelerius metus atlikto tyrimo duomenimis, vidaus sandorių pagrindu teikiamų komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų kainos buvo nuo 5 iki 100 proc. didesnės nei paslaugų, kurios įsigytos konkurso būdu.

Vidaus sandorių žala konkurencijai tampa ypač ryški, kai sandoriai sudaromi ilgam terminui. Net 40 proc. visų pernai galiojusių vidaus sandorių buvo sudaryti 5 metams ar ilgesniam laikotarpiui. Kai kurios savivaldybės sandorius paslaugoms teikti su joms priklausančiomis įmonėmis yra sudariusios 15 ar net 20 metų.

Kas atsitinka, kai paslaugą (pavyzdžiui, moksleivių pavėžėjimą iki mokyklos) savivaldybė būna sutarusi 20 metų pirkti iš savo įmonės? Privatūs teikėjai, kurie konkuruodami galėtų pasiūlyti mažesnę kainą ir geresnę kokybę, tiesiog nepradeda vykdyti tokios veiklos. Kam kurti paslaugą, jei jos niekas nežada iš tavęs pirkti? Ima suktis užburtas ratas: savivaldybė perka be konkurso, nes nėra privataus kapitalo, galinčio, teikti tokią paslaugą, pavyzdžiui, valyti gatves, tačiau kol savivaldybė nerodo iniciatyvos pirkti rinkoje, tol kitų teikėjų ir neatsiranda. Ir pasibaigus vienam vidaus sandoriui, sudaromas kitas. Tokiu būdu ilgalaikiai vidaus sandoriai ignoruoja galimus technologinius, demografinius, verslo ir kitus pokyčius ateityje ir uždaro tam tikrų paslaugų rinką privatiems tiekėjams.

Yra požymių, kurie kelia abejonių, ar vidaus sandoriai visada sudaromi pagrįstai.

Maža to, esama požymių, kurie kelia abejonių, ar vidaus sandoriai visada sudaromi pagrįstai. Pagal įstatymą, be konkurso savivaldybės įmonės gali pirkti tik tuomet, kai neįmanoma užtikrinti paslaugos teikimo nepertraukiamumo, geros kokybės ir prieinamumo. Lietuvos laisvosios rinkos instituto analizė rodo paradoksalią situaciją, kad pernai daugiausia vidaus sandorių buvo vykdoma didžiausiuose miestuose ir jų kaimyninėse savivaldybėse. Jose veikia daugiau nei du trečdaliai ūkio subjektų. Todėl mažai tikėtina, kad būtent čia nėra privačių ūkio subjektų, galinčių teikti gyventojams reikalingas paslaugas. Tuo labiau kad ir didelė dalis tų paslaugų nėra perdėm sudėtingos, kad savivaldybės nerastų privačių įmonių, kurios sugebėtų valyti teritorijas, tvarkyti atliekas, rūpintis gatvių apšvietimu ar keleivių vežimu. Jei randa vienos savivaldybės, vadinasi, rastų ir kitos. Tereikia pasirinkti pradžioje galbūt sudėtingesnį ar daugiau pastangų reikalaujantį, bet teisingesnį kelią, ir leisti gyventojams pasinaudoti konkurencijos teikiamais pranašumais.

Pradėti galima atlikus daugiau namų darbų prieš organizuojant konkursą. Pavyzdžiui, bandyti „smulkinti“ pirkimus. Tikrai gali būti, jog kai kuriose (ypač mažesnėse) savivaldybėse privačios įmonės neturi pakankamai pajėgumų, kad paslaugas teiktų viso miesto teritorijoje arba galėtų teikti tik dalį perkamų paslaugų. Pavyzdžiui, vienos įmonės galbūt gali šienauti vejas, kitos – tvarkyti želdynus. Tačiau perkant šias paslaugas kartu konkurse dalyvauti nebegali nė viena šių įmonių. Kitu atveju gali būti, kad nė vienas rinkoje veikiantis ūkio subjektas nėra pajėgus nuvalyti sniegą nuo viso miesto šaligatvių. Tokiais atvejais savivaldybės galėtų skelbti ne vieną, o kelis konkursus atskiroms miesto dalims.

Tad naujai išrinktoms savivaldybių taryboms derėtų kol kas į šalį padėti spragėsius ir naujos kadencijos darbus pradėti nesudėtingu, bet tiek verslui, tiek gyventojams reikšmingu sprendimu – atsisakyti vidaus sandorių ir ieškoti būdų visas paslaugas pirkti konkurso būdu.

Gintarė Deržanauskienė yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertė