Juodajame Krymo šleife
Pra­ėjo jau pen­ki me­tai po Kry­mo anek­si­jos. Pa­na­šu, kad bent jau kol kas šis įvy­kis tu­ri bū­ti ver­ti­na­mas kaip ker­ti­nis nau­jau­sio­je Eu­ro­pos is­to­ri­jo­je. Kry­mas daug ką pa­kei­tė. Tų pa­kei­ti­mų pa­sek­mes mes te­be­jau­čia­me. Ga­li­ma prog­no­zuo­ti, kad jau­si­me jas ir at­ei­ty­je.

Pusiasalio užgrobimas tapo geopolitine katastrofa. Krymą vertėtų įsivaizduoti kaip avariją patyrusį objektą, pavyzdžiui, krintantį lėktuvą. Iš jo besiveržiančių juodųjų dūmų šleife mes ir gyvename pastaruosius penkerius metus. Pavyzdžiui, nesunku pamatyti aiškius pokyčius Europos žemyno saugumo architektūroje.

Numanau, kad Kremlius, nusprendęs užgrobti kaimynės šalies teritoriją naudodamasis politiniu chaosu Ukrainoje, pats nenutuokė, kokias pasekmes gali turėti šis žingsnis. Maskvos požiūris į Vakarų pasaulį buvo gana stereotipinis – vyravo įsitikinimas, kad Vakarai yra silpni, valdomi primityvių interesų ir pinigų. Kremliaus ryžtą, ko gero, stimuliavo ir ankstesnė bejėgė pasaulio reakcija į penkių dienų karą Pietų Osetijoje 2008 metais. Galima priminti, jog Rusija įvedė į Gruzijos teritoriją kariuomenę, pažeisdama ne tik tarptautinę teisę, bet ir savo Konstituciją. Vėliau ji dar kartą spjovė į teisės principus pažeisdama taikos susitarimą, kuris buvo pasirašytas tarpininkaujant tuomečiam Prancūzijos prezidentui Nicolas Sarkozy. Jokios bausmės už tai Maskva taip ir nesulaukė. Todėl Kremlius buvo įsitikinęs, jog Krymo užgrobimą Vakarai „praris“ taip pat lengvai.

Kremlių veikė ir mitologija apie „dvi Ukrainas“. Pagal šį naratyvą, kurį Maskva visada mėgo, buvo teigiama, jog Rytų Ukraina yra visiškai prorusiška ir labiausiai nori susijungti su didžiąja metropolija. Ši mitologija iš esmės paskatino ne tik Krymo užgrobimą, bet ir vėlesnį Maskvos bandymą išplėšti iš Ukrainos teritorijos ir Donbasą.

Gal ir banalu sakyti, kad Europa po Krymo aneksijos jau nebebus tokia, kokia ji buvo iki tol, bet tai yra tiesa.

Istorija neturi tariamosios nuosakos ir todėl šiandien galbūt ir nėra didelio reikalo nagrinėti, kaip viskas būtų nutikę, jeigu Kijevui būtų užtekę ryžto pasipriešinti agresijai Kryme. Potencialiai tai galėjo padėti išvengti separatistinių „respublikų“ atsiradimo Donbase. Vėlgi negalima teigti, jog rezultatas būtų buvęs būtent toks. Tarp prielaidų reikėtų paminėti ir tai, jog pasipriešinimas Kryme galėjo leisti Kremliui pradėti atvirą, plataus masto karą prieš Ukrainą. Atrodo, kad Maskva pirmiausia planavo realizuoti pusiasalyje „gruzinišką scenarijų“. Kitaip sakant, jeigu Ukrainos pajėgos atakuotų vadinamuosius žaliuosius žmogeliukus, Rusija pakeltų triukšmą, kad piktieji „banderovcai“ žudo rusakalbius Krymo gyventojus, ir pradėtų operaciją „tėvynainiams gelbėti“. Tačiau Kijevas nesipriešino ir Maskvai teko improvizuoti – prisiminkime vien tai, kaip net kelis kartus buvo ankstinama „Krymo referendumo“ data.

Tačiau Kremliaus penkerių metų senumo triumfas palengva atsisuka prieš jį patį. Rusija iš esmės yra išstumiama iš civilizuoto pasaulio, ji vertinama kaip mažai prognozuojama ir neadekvati valstybė. Šis požiūris yra įtvirtinamas oficialiu lygiu. Visai neseniai Europos Parlamentas (EP) pripažino, jog Rusija daugiau nebegali būti Europos Sąjungos strategine partnere. Verta prisiminti ir tai, kad prieš kelerius metus EP, priimdamas rezoliuciją dėl informacinių grėsmių, faktiškai pastatė Rusiją į vieną lygį su teroristine DAESH (ISIS) organizacija.

Maskva yra patekusi į savo pačios spąstus. Ji grąžino aktualią situaciją į šaltojo karo padėtį ir mato vienintelę strateginę galimybę – aštrinti konfrontaciją su Vakarais. Tai rodo ir naujausi įvykiai. Pavyzdžiui, dabartinis Vidutinio nuotolio branduolinių pajėgų sutarties, pasirašytos dar 1987 metais, žlugimas. Tačiau faktas, kad toksiniais Krymo juodojo šleifo dūmais pirmiausia nuodijasi pati Rusija, mažai guodžia. Kaip ir minėta straipsnio pradžioje, šiame juodajame šleife dabar gyvena visas regionas.

Šio šleifo požymiai – nuolatinė įtampa, įvairių karinių susidūrimų – tiek konvencinių, tiek hibridinių – scenarijų svarstymai ir iš to kylantis nerimas. Prie viso to reikėtų pridurti ir suaktyvėjusius informacinius išpuolius, dezinformacijos ir netikrų naujienų iššūkį. Kitaip sakant, visa tai, kas tapo mūsų kasdienio diskurso dalimi. Nuodingas Krymo šleifas tokiu būdu aktualizuoja ir kitus iššūkius – pradedant politiniu populizmu ir baigiant galimybe įveikti įsisenėjusias istorines traumas. Tai nereiškia, kad be Krymo istorijos minėti iššūkiai išnyktų, tačiau jie būtų ne tokie aštrus ir pavojingi. O dabar kiekvienas toks reiškinys vertinamas naujos Rytų ir Vakarų priešpriešos kontekste.

Taigi Krymas, be jokių abejonių, tapo labai svarbiu lūžio tašku. Gal ir banalu sakyti, kad Europa po Krymo aneksijos jau nebebus tokia, kokia ji buvo iki tol, bet tai yra tiesa. Vien dėl to, jog sunku įsivaizduoti – bent jau artimiausioje perspektyvoje – visišką Ukrainos ir Rusijos susitaikymą. Vargu ar tai įvyktų net tuo atveju, jeigu Kremlius grąžintų Kijevui pusiasalio kontrolę ir pasiimtų visus savo įtakos agentus iš Donbaso. Juolab kad ir minėta perspektyva šiandien atrodo kaip absoliučiai fantastinis scenarijus. Nebent Maskva supras, jog pusiasalio užgrobimas iš tikrųjų tapo ne jos pergale, bet prakeiksmu. Nes vogti daiktai laimės neatneša. Tačiau Kremlius stengiasi apie tai negalvoti ir kuria vis naujus apgailėtinus savo veiksmų pateisinimus – tokius kaip teiginys, jog prieš penkerius metus NATO planavo paversti Krymą savo bastionu, o Maskva jį aneksuodama išgelbėjo pusiasalį nuo tokio likimo.

Viktoras Denisenko yra politikos apžvalgininkas, socialinių mokslų daktaras, Vilniaus universiteto lektorius