Išvakarių rūpesčiai
1989-ųjų pra­džia. Va­sa­rio 4 d. Al­gir­das Bra­zaus­kas, vie­ti­nės LSSR kom­par­ti­jos va­do­vas, pa­si­ra­šė ir įtei­kė M. Gor­ba­čio­vui (įtei­kė – taip ra­šo „Lie­tu­vos ai­das“, 2000–08–25 d., Nr. 176) kon­fi­den­cia­lų do­ku­men­tą „Dėl po­li­ti­nės pa­dė­ties res­pub­li­ko­je“. Ar­tė­jo va­sa­rio 16-oji, ku­riai ren­gė­si Lie­tu­vos Są­jū­dis ir vi­suo­me­nė, tad vie­ti­nis LKP CK, lyg tarp kū­jo ir prie­ka­lo, rū­pi­no­si ne­at­si­lik­ti ir ne­pa­da­ry­ti klai­dų nei Krem­liaus vir­ši­nin­kų, nei Lie­tu­vos žmo­nių aky­se.

Minimame, „Lietuvos aide“ 2000-aisias, tad po 11 metų, paskelbtame slaptame dokumente pranešama: „LKP CK politinę situaciją respublikoje laiko labai įtempta. [...] Pertvarkos idėjos, neparemtos (!) partinių organizacijų, tarybinių ir ūkinių organų realiais veiksmais, sukėlė masių aktyvumą įgyvendinant pertvarką. Dėl to ir XIX Sąjunginės partinės konferencijos išvakarėse susiformavo neformalus judėjimas pertvarkai įgyvendinti – „Sąjūdis“. [...]

Pastarasis išmaldos prašymas geriausiai parodo tuometinį „realų valstybingumą“ ir vasalinį vadovaujančių LSSR komunistų nusistatymą.

„Sąjūdžio“ vadovai, visomis priemonėmis stengdamiesi padidinti savo populiarumą, tikisi laimėti TSRS liaudies deputatų rinkimus ir 1989 m. rudenį įvyksiančius LTSR Aukščiausiosios Tarybos rinkimus. Esant dideliems ekonominiams sunkumams ir masiniam tautinės savimonės pakilimui, gali sulaukti pritarimo ir raginimai išstoti iš TSRS ir sukurti nepriklausomą valstybę.“ [...]

„LKP CK principingai įvertino padarytas klaidas. Vadovaujantis XIX Sąjunginės partinės konferencijos nutarimais buvo numatytos priemonės, kaip perimti partijai politinio lyderio pozicijas.“ [...]

„Konfrontacija su „Sąjūdžiu“ šiandien neperspektyvi, nes tai gresia visuomenės susiskaldymu. Lietuvos komunistų partijos izoliacija būtų ypač kenksminga Vasario 16-osios išvakarėse ir galėtų neigiamai atsiliepti kovo 25-osios rinkimų rezultatams. Rinkimų kampanijos metu LKP CK laiko tikslinga imtis šių priemonių: [...]

– Grupei LKP CK darbuotojų (ir pirmiausia 1-ajam sekretoriui) remiantis griežtomis partinėmis pozicijomis pasakyti kalbas per respublikos televiziją dėl Vasario 16-osios ir atskirų asmenų antivalstybinės veiklos. Kartu bus sustiprintas vadovavimas masinės informacijos priemonėms. [...]

– Pritarti realų valstybinį suverenitetą TSRS sudėtyje įtvirtinančios Lietuvos TSR Konstitucijos projektui. Konstitucijos projektą reikia nedelsiant išspausdinti respublikoje. Tikslinga atnaujinti 1922 m. sutartį dėl TSRS sukūrimo. [...]

– Sudaryti Lietuvos atstovams daugiau galimybių dalyvauti nevyriausybinių organizacijų veikloje, daugiau jų įtraukti į sąjungines delegacijas, vykstančias užsienin.“

Pastarasis išmaldos prašymas geriausiai parodo tuometinį „realų valstybingumą“ ir vasalinį vadovaujančių LSSR komunistų nusistatymą. Galbūt įprotį, sąlyginį refleksą. O siūlymas „atnaujinti“ 1922 m. sutartį dėl SSRS, kurioje Lietuva nedalyvavo nei 1940 m., nei 1989-aisiais, panėšėjo į klastą – kaip dabar „teisėtai“ pakišti Lietuvą po tariama sąjunga...

Artėjantys „kovo 25-osios rinkimai“ – tai į SSRS liaudies deputatų suvažiavimą. Juos laimėjo Sąjūdis, o vietinė administruojanti kompartija pralaimėjo triuškinamai, santykiu 36:6. Nepadėjo nė manevrai leidžiant 1989 m. vasario 16-osios renginius ir mėginant „perimti partijai politinio lyderio pozicijas“.

LKP CK labai bijojo „1989 m. rudenį įvyksiančių LTSR Aukščiausiosios Tarybos rinkimų“, tad manevravo savo atsiskyrimo nuo SSKP tema ir nutempė AT rinkimus į 1990 metus, po dar vienos Vasario 16-osios. Nedaug ką suklaidino.

O kol kas – 1989 m. vasaris; Sąjūdžio seimas irgi posėdžiauja dėl politinės padėties Lietuvoje ir savo nuostatų artėjančios Vasario 16-osios bei rinkimų klausimais. Gimsta veiksmų programa. Signatarų namai darosi aktualūs ir užima pozicijas fronto linijoje.