Informacinio fronto kronikos
Pra­ei­ta sa­vai­tė pa­si­žy­mė­jo įvy­kiais, ku­rie lei­džia kal­bė­ti apie esa­mą si­tua­ci­ją „in­for­ma­ci­nia­me fron­te“. Ten­ka ei­li­nį kar­tą kons­ta­tuo­ti, jog mū­sų ša­lis yra įvai­raus po­bū­džio in­for­ma­ci­nių (ir ne vien in­for­ma­ci­nių) veiks­mų tai­ki­ny­je, o vi­sų šių iš­puo­lių pėd­sa­kai, vėl­gi – kaip įpras­ta, ve­da į Ru­si­ją.

Pavyzdžiui, praeitą savaitę buvo bandoma apšmeižti Lietuvos krašto apsaugos ministrą Raimundą Karoblį. Išpuolis vykdytas pagal jau gana gerai pažįstamą schemą, su kuria Lietuvai tenka susidurti jau ne pirmą kartą. Iš pat pradžių valstybės institucijas užplūdo elektroniniai laiškai, kurių autoriumi buvo nurodomas „Krašto apsaugos ministerijos darbuotojas“. Laiškuose teigiama, jog ministerijoje atliktas auditas neva atskleidė galimą korupcijos atvejį, į kurį tiesiogiai yra įsipainiojęs R. Karoblis.

Vėliau pastebėta, kad minėtą melagingą žinią platina ir portalas „Kas vyksta Kaune“. Portalo redakcija greitai nustatė, jog ši „naujiena“ buvo paskelbta be jų žinios, įsilaužus į portalo serverius.

Verta paminėti, jog panašios informacinės atakos taikiniu tas pats R. Karoblis tapo ir 2018 metų sausį. Tuomet buvo įsilaužta į kitos žiniasklaidos priemonės – TV3 – portalą. Prisimenant aną istoriją reikia akcentuoti, jog anuomet informaciniam puolimui prieš krašto apsaugos ministrą buvo pasirinktas kitoks naratyvas. Netikroje naujienoje buvo teigiama, jog R. Karoblis neva prisipažino vienam Lietuvos žurnalistui, kad jis „yra gėjus“. Atitinkama „žinia“ buvo bandoma išplatinti ir siunčiant elektroninius laiškus į kitas žiniasklaidos priemones.

Po kelių mėnesių R. Karoblis vėl figūravo propagandiniame pasakojime. Internete buvo platinamas Lietuvos krašto apsaugos ministro pasisakymo fragmentas. Vaizdo įraše taip pat buvo pateiktas subtitruotas ministro žodžių „vertimas“ į rusų kalbą. Šio siužeto kūrėjai priskyrė R. Karobliui žodžius, kurių jis nesakė, o pats vaizdo įrašas naudotas kaip įrodymas, jog „Lietuvos krašto apsaugos ministras pripažino, jog Krymas priklauso Rusijai“.

Grįžtant prie praeitos savaitės įvykių – verta prisiminti ir tai, kad Lietuvai praeitą penktadienį teko įteikti diplomatinę notą Rusijos ambasadai. Tai buvo padaryta dėl į Lietuvos ambasadą Maskvoje atsiųsto grasinančio pobūdžio laiško. Pažymima, kad aptariamas elektroninis laiškas buvo gautas dar kovo pabaigoje. Jame Lietuvos ambasados darbuotojai raginami per mėnesį išvykti iš Rusijos, priešingu atveju jiems ir jų šeimų nariams grasinama susidorojimu. Laiškas buvo pasirašytas Rusijos specialiųjų tarnybų veteranus vienijančios organizacijos „Rusijos patriotai“ vardu.

Minėti grasinimai pirmiausiai yra siejami su nuosprendžio Sausio 13-osios byloje paskelbimu. Tačiau svarbiau yra akcentuoti tai, jog po laiško gavimo Lietuvos ambasada jau kitą dieną oficialiai kreipėsi į Rusijos Federacijos Užsienio reikalų ministeriją. Buvo prašoma atlikti tyrimą dėl grasinimų bei užtikrinti ambasados darbuotojų ir jų šeimų narių saugumą. Tačiau Rusijos Užsienio reikalų ministerija niekaip nereagavo į šį prašymą. Būtent dėl šios priežasties Lietuvai teko priminti Rusijai jos įsipareigojimus, kuriuos kiekviena valstybė prisiima užsienio valstybių diplomatinių atstovybių atžvilgiu, įteikiant atitinkamą notą.

Galima teigti, jog Kremlius iš tikrųjų ne visada paiso priimtų diplomatinių bendravimo normų ir standartų. Pavyzdžiui, 2007 metais, kai Maskva buvo smarkiai nepatenkinta vadinamojo Bronzinio kario paminklo perkėlimu iš Talino centro į Karių kapines, Rusijos valdžios kuruojamam judėjimui „Naši“ buvo leista be jokių apribojimų mitinguoti prie Estijos ambasados Maskvoje bei net puldinėti ambasadorę.

Kitaip sakant, šmeižtas, netikros naujienos, bauginimai bei įvairiais būdais daromas spaudimas išlieka tarp įprastų instrumentų, kuriuos Rusijos valdžia (ar jai artimos struktūros) naudoja, siekiant savų tikslų.

Du aptarti praeitos savaitės įvykiai leidžia aiškiau identifikuoti strategijas, kurias Maskva taiko informaciniame (ir ne vien informaciniame) fronte. Vadinamosios Kremliaus propagandos priemonių arsenalas išties yra platus. Tarkime, minėtas puolimas prieš Lietuvos krašto apsaugos ministrą, turintis sistemiškai įgyvendinamos veiklos požymių, numanomai pirmiausiai yra skirtas Lietuvos auditorijai. Tokiu būdu bandoma diskredituoti Krašto apsaugos ministerijos vadovą, o kartu ir sukelti abejonių dėl visos krašto apsaugos sistemos.

Tuo tarpu laišką su grasinimais ambasados darbuotojams reikėtų vertinti kaip bandymą daryti spaudimą Lietuvai, kurti nesaugumo atmosferą. Tai irgi yra kompleksinio pobūdžio veiklą, nes čia būtina prisiminti ir tai, jog Rusijos tyrimų komiteto Vyriausioji tyrimų valdyba dar praeitais metais buvo iškėlusi baudžiamąją bylą Lietuvos Generalinės prokuratūros ir teismo pareigūnams, nagrinėjusiems Sausio 13-osios bylą.

Kitaip sakant, šmeižtas, netikros naujienos, bauginimai bei įvairiais būdais daromas spaudimas išlieka tarp įprastų instrumentų, kuriuos Rusijos valdžia (ar jai artimos struktūros) naudoja, siekiant savų tikslų. Žinoma, tai nėra didelė naujiena, tačiau šiuos aspektus verta akcentuoti vėl ir vėl, kad nekiltų abejonių dėl Maskvos modus operandi.

Viktoras Denisenko yra politikos apžvalgininkas, socialinių mokslų daktaras, Vilniaus universiteto lektorius