Ekonomikos žinių spragos – vieno vaisto nepakaks
Lie­tu­viams la­bai trūks­ta eko­no­mi­kos ži­nių. Eko­no­mi­nio bend­ra­dar­bia­vi­mo ir plė­tros or­ga­ni­za­ci­jos ty­ri­mai, ana­li­zuo­jan­tys tiek pen­kio­lik­me­čių, tiek ir su­au­gu­sių­jų eko­no­mi­nio raš­tin­gu­mo ly­gį, ro­do, kad ša­lies gy­ven­to­jų ži­nios yra pra­stos. Pen­kio­lik­me­čiai yra 11–12 vie­to­je tarp 15 tir­tų ša­lių, o su­au­gu­sie­ji – 11-oje iš 30 vals­ty­bių. Šiais me­tais Lie­tu­vos ban­kų aso­cia­ci­jos at­lik­tas ty­ri­mas pa­tvir­ti­na tą pa­čią tie­są – Lie­tu­vo­je fi­nan­sus ge­rai iš­ma­no 15 proc. žmo­nių, o to­kių, ku­rie apie fi­nan­sus tu­ri pui­kių ži­nių – vos 1 pro­cen­tas.

Lietuviams labai trūksta ekonomikos žinių. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos tyrimai, analizuojantys tiek penkiolikmečių, tiek ir suaugusiųjų ekonominio raštingumo lygį, rodo, kad šalies gyventojų žinios yra prastos. Penkiolikmečiai yra 11–12 vietoje tarp 15 tirtų šalių, o suaugusieji – 11-oje iš 30 valstybių. Šiais metais Lietuvos bankų asociacijos atliktas tyrimas patvirtina tą pačią tiesą – Lietuvoje finansus gerai išmano 15 proc. žmonių, o tokių, kurie apie finansus turi puikių žinių – vos 1 procentas.

Patys lietuviai nesiginčija, kad jų ekonomikos žinios šlubuoja. Net 66 proc. gyventojų asmeniškai jaučia ekonomikos žinių trūkumą. Lietuvos laisvosios rinkos instituto apklausa rodo, kad tai daugiausia – žemesnes pajamas gaunantys, regionų gyventojai.

Kodėl tai taip svarbu? Kiekvienas kasdien priimame daugybę sprendimų, susijusių su ekonomika – kaip uždirbti pinigų, kam juos leisti, taupyti ar skolintis, už ką balsuoti, kaip kaupti senatvei. Tai sprendžia ir tie, kurie apie pinigų teoriją, valstybės biudžetą, pensijų fondus, pasiūlą ir paklausą, alternatyviąsias sąnaudas ir BVP yra girdėję tik per televiziją.

Tie, kas žino, kad visi pasirinkimai turi alternatyviąsias sąnaudas, paprastai tariant – savo kainą, susimąstys prieš balsuodami už politikus, siūlančius padidinti pensijas, mokytojų atlyginimus ir kartu žadančius sumažinti mokesčius. Suprantantieji, kas yra palūkanos, nesiskolins atostogoms Balyje, jei uždirba tik savaitgaliui palapinėje prie ežero. Žinantys, kad valstybinė pensija sudarys tik apie 35 proc. dabartinio atlyginimo, greičiausiai bus labiau linkę patys atsidėti senatvei.

Ką daryti? Akivaizdu, kad vieno vaisto nepakaks. Pirmiausia, situacija nesikeis, jei nepasikeis pats požiūris į ekonomikos išmanymo svarbą. Ekonomikos principų supratimas nėra tik finansinis raštingumas ar verslumas. Pagunda nueiti, atrodytų, lengviausiu keliu, supaprastinti viską iki asmeninių finansų yra didelė. Tačiau juk nežinodami, kas sukelia ligą, negalime skirti gydymo. Kaip ir inžinierius negali sukonstruoti tilto vien turėdamas medžiagas, bet nežinodamas fizikos dėsnių.

Svarbiausia yra ne žinoti sudėtinių palūkanų formulę, bet suprasti, kad palūkanos – tai mokestis už paspartintą vartojimą. Šiandien gali įsigyti būstą už 15 proc. jo vertės, bet žinai, kad galiausiai už jį sumokėsi daugiau nei mokėdamas visą sumą iš karto. Tačiau tau nereikės taupyti. Formules, kaip skaičiuojamos palūkanos, juk visada galima susirasti. Taip pat kaip ir ne taip svarbu žinoti konkrečias privačių pensijų fondų detales, kaip suprasti, kad turtinga senatve turėsi pats pasirūpinti, o tą gali padaryti tik apribodamas šiandienos vartojimą, investuodamas į turto prieaugį.

Būtent ekonomikos principų nesuvokimas yra didžiausia problema. Tai parodė ir pernykštis Lietuvos laisvosios rinkos instituto organizuojamas Nacionalinis ekonomikos egzaminas. Sunkiausi klausimai žmonėms buvo apie pagrindinius ekonomikos principus – mainus, paklausą ir pasiūlą, skolinimąsi, alternatyviąsias sąnaudas, mokesčius.

Pakeitę požiūrį į pačios ekonomikos išmanymą turėtume atsisukti į švietimo sistemą. Ji turi keistis iš esmės. Dabar ekonomikos mokymas mokyklose dažnai yra kaip trečias brolis Jonas. Ekonomikai išdėstyti skiriama tik apie 30 pamokų per visus 12 mokslo metų. Jos mokyti pradedama gerokai per vėlai.

Apklausos rodo, kad kalbėjimas apie pinigus šeimose yra didesnis tabu nei kalbėjimas apie narkotikus, religiją, politiką.

Paaugliai į pirmąsias ekonomikos pamokas ateina jau turėdami savo nuomonę apie verslą, ekonomiką, politiką. Dažnai ši nuomonė yra pagrįsta emocijomis ir nuogirdomis, todėl mokytojams tenka ne mokyti ekonomikos pagrindų, bet iš pradžių iš naujo mokyti, padėti atsikratyti stereotipų. Gerai, jei mokytojas yra ekonomikos specialistas, bet daugelis mokytojų ekonomikos moko šalia pagrindinio savo dalyko – matematikos, kalbų ar geografijos. Todėl pasirengimas kokybiškoms pamokoms kai kuriems jų yra sunkiai įgyvendinama ir daug pastangų reikalaujanti misija. Tarptautiniuose finansinio raštingumo tyrimuose pirmaujančiose šalyse ekonomikos mokyti pradedama gerokai anksčiau nei Lietuvoje. Šiuo pavyzdžiu sveika būtų pasekti ir lietuviškai švietimo sistemai.

Trečia, nebijokime artimiausioje aplinkoje kalbėti apie ekonomiką. Apklausos rodo, kad kalbėjimas apie pinigus šeimose yra didesnis tabu nei kalbėjimas apie narkotikus, religiją, politiką. Nors beveik visi tėvai savo vaikams duoda kišenpinigių, tik labai maža dalis paaiškina, iš kur pinigai atsiranda, kodėl svarbu taupyti ir kaip planuoti savo biudžetą.

Daugelis tėvų baiminasi, kad patys neturi pakankamai ekonomikos žinių, bet atsakymų galima ieškoti kartu su vaikais. Ikimokyklinukai ir pradinukai su ekonomika puikiai susipažįsta per praktines užduotis, pavyzdžiui, patys eidami nupirkti produktų vakarienei už tam tikrą paskirtą sumą. 11–14 metų vaikus jau galima supažindinti su abstraktesniais ekonomikos procesais – tuo, kad kiekvienas pasirinkimas kainuoja, nemokamų pietų nebūna, kad pinigai yra uždirbami, kad už „nemokamą“ mokslą ir sveikatos paslaugas sumoka dirbantieji, mokėdami mokesčius.

Iš ekonominio neraštingumo ligos išsikapstyti padės trys vaistai. Svarbiausia – koncentruokimės į ekonominio mąstymo ugdymą, o ne finansų valdymo taisykles, konkrečių įrankių pažinimą ar formulių ir apibrėžimų kalimą. Antra, ekonomikai mokykloje turėtų būti skiriama ne mažiau dėmesio nei kalboms ar matematikai. Ir trečia, atsikratykime gėdos kalbėti apie ekonomiką, pinigus ir net finansines klaidas – tai padės mokytis ir tobulėti.

Marija Vyšniauskaitė yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto Švietimo centro vadovė