Daugiau moterų politikoje
Aukš­čiau­sio ly­gio va­do­vų vie­šos kal­bos, ne­išp­ru­si­mas ir po­li­ti­nės kul­tū­ros sto­ka stab­do vals­ty­bės de­mo­kra­ti­jos vys­ty­mą­si, di­di­na so­cia­li­nę ne­tei­sy­bę ir ne­ly­gy­bę. Mo­der­nė­jan­čio­je Lie­tu­vo­je at­si­ran­da vis dau­giau mo­te­rų, ku­rios ne­bi­jo siek­ti kar­je­ros, kur­ti vers­lo, ko­vo­ti dėl vie­no­do at­ly­gio, im­tis ak­ty­vios spren­di­mų pri­ėmė­jos vaid­mens. Tik la­bai gai­la, kad jei jos „iš­šo­ka aukš­čiau bam­bos“, pa­si­šai­py­mas, pa­smer­ki­mas tam­pa vie­šas ir la­bai „ska­nus“, o tai at­gra­so ki­tas mo­te­ris bū­ti ini­cia­ty­vias.

Labai dažnai tenka girdėti, kad moterų niekas nediskriminuoja, jos turi visas galimybes siekti karjeros, norimas pareigas gali eiti bet kuri, juk svarbiausia – kompetencija ir t. t. Kartais tenka net gerokai pavargti, kad įrodytum, jog ne taip jau viskas paprasta. Galbūt daliai vyrų sunku suprasti, kaip moteris veikia išankstinės visuomenės nuostatos, tam tikrų vaidmenų, darbų priskyrimas vyriškiems ir moteriškiems bei panašūs dalykai.

Pavyzdžiui, neretai, gimus vaikeliui, nusprendžiama, kad mama turi eiti vaiko priežiūros atostogų ir laikinai pasitraukti iš darbo rinkos. Tokį pasirinkimą dažniausiai lemia tai, kad mama uždirba mažiau nei tėtis. Ji iš darbo rinkos iškrinta 2–3 metams, o jeigu šeimoje daugiau vaikų – tai ir ilgesniam laikotarpiui. Sugrįžti į darbą po motinystės atostogų, bėgant metams, vis sunkiau. Bendraamžiai vyrai per tą laiką, kol moteris augino vaikus, padaro karjerą ir juos pavyti tampa sudėtinga, reikia gerokai daugiau laiko ir pastangų. Nepamirškime ir to, kad moteris dažniau nei vyras slaugo susirgusį vaiką ar kitą šeimos narį.

Kita vertus, ar visos dirbančios ir mažus vaikus auginančios moterys turi galimybę po darbo kelti kvalifikaciją arba dalyvauti visuomeninėje ir politinėje veikloje? Vargu... Galbūt sakysite, kad šeimoje kam nors tenka aukotis ir moterys pačios taip nusprendžia? Tačiau tai ir yra didžiausia problema. Visuomenės spaudimas, tradicijos lemia tokį moterų elgesį, o ilgalaikės to pasekmės – mažesnė moterų ekonominė galia, menkesnės karjeros galimybės, menkesnės pajamos, kurios, beje, daro įtaką ir senatvės pensijos dydžiui, didesniam socialiniam nesaugumui.

Statistikos departamento duomenimis, Lietuvoje darbo užmokesčio atotrūkis tarp vyrų ir moterų – 14,2 procento. Didžiausias moterų ir vyrų darbo užmokesčio atotrūkis 2017 metais buvo tarp 35–44 metų darbuotojų (20,6 proc.), o mažiausias – tarp jaunesnių nei 25 metų darbuotojų (12,5 proc.). Matyt, didžiausias atotrūkis atsiranda tuo laikotarpiu, kai gimdomi ir auginami vaikai. Įtaką atlyginimų skirtumui taip pat daro vyrų bei moterų pasiskirstymas pagal ekonominės veiklos rūšis, profesijas, išsilavinimą, darbo stažą ir kt. Vyrai dažniau užsiima geriau apmokamų profesijų veikla, jie dažniau eina vadovaujamas pareigas.

Būtina užtikrinti, kad kuo daugiau moterų dalyvautų sprendimų priėmimo procese.

Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba kartu su įvairiomis nevyriausybinėmis organizacijomis, institucijomis bando keisti situaciją. Tačiau labai gaila, kad nėra valstybinio požiūrio į lyčių lygybę, per mažai viešų diskusijų šiuo klausimu, trūksta politinės valios.

2018-ieji buvo lyčių lygybės darbo rinkoje metai. Prieš dvejus metus įsigaliojus naujam Darbo kodeksui, atsirado nemažai naujovių, kurios vis dar nėra taikomos praktikoje: pavyzdžiui, darbdavys privalo taikyti lyčių lygybės ir nediskriminavimo kitais pagrindais principus, arba, jeigu įstaigoje ar įmonėje dirba daugiau nei 50 žmonių, turi priimti ir įgyvendinti lygių galimybių politikos priemones.

Pernai buvo parengtas dokumentas, kuris turėtų padėti savivaldybėms tinkamai įgyvendinti Lyčių lygybės integravimo strategiją. Užtikrinant lyčių lygybę, savivaldybės privalo atsižvelgti į tai, kad jos yra ne tik viešųjų paslaugų teikėjos, bet ir darbdavės, tad būtina atkreipti dėmesį ir į darbuotojų interesus.

Siekiant iš esmės pakeisti situaciją lyčių lygybės srityje, būtina užtikrinti, kad kuo daugiau moterų dalyvautų sprendimų priėmimo procese. Štai Lietuvos parlamente yra 30 moterų (21 proc.) tarp 141 Seimo nario. Latvijoje – 16 moterų (16 proc.) tarp 100 dabartinio Latvijos parlamento narių. Estijoje moterų parlamente daugiausia: tarp 101 nario – 27 moterys (27 proc.).

Moterų atstovavimas visų trijų Baltijos šalių vyriausybėse panašus. Tarp 14 Latvijos vyriausybės narių – 3 moterys (21 proc.). Lietuvoje suformavus šios kadencijos valdančiųjų Vyriausybę, joje taip pat buvo 3 moterys (20 proc.) tarp 15 ministrų, o dabar, deja, nėra nė vienos. Estijos vyriausybėje iš 15 narių – 4 moterys (27 proc.).

Savivaldybių tarybų situacija taip pat nedžiugina. 2015-aisiais išrinktose savivaldybių tarybose ketvirtadalį (25 proc.) tarybos narių sudarė moterys. Tiesa, po šių rinkimų moterų padaugėjo iki 29 procentų.

Taigi būtina mažinti lyčių nelygybę, atverti kelius socialiniam teisingumui, užtikrinti galimybę derinti šeimos ir profesinį gyvenimą, siekti karjeros auginant vaikus, užtikrinti orią senatvę.

Orinta Leiputė yra LSDP pirmininko pavaduotoja