Ar Lietuvos ūkio stogas vėl nebus kiauras?
Di­džių­jų pa­sau­lio vals­ty­bių eko­no­mi­kos duo­me­nys ir to­liau nu­vi­lia, tarp­tau­ti­nės ins­ti­tu­ci­jos ma­ži­na jos au­gi­mo prog­no­zes, o pa­grin­di­niai cen­tri­niai ban­kai at­si­sa­ko ga­li­my­bės šie­met di­din­ti pa­lū­ka­nas.

Kovo pabaigoje JAV ilgalaikių ir trumpojo laikotarpio obligacijų pajamingumo skirtumas pirmą kartą nuo 2007 metų tapo neigiamas – paprastai tokia situacija laikoma išankstiniu JAV recesijos ženklu. Saugiomis vadinamų Vokietijos 10 metų trukmės obligacijų pajamingumas pirmą kartą po trejų metų irgi atsidūrė neigiamoje zonoje – kitaip sakant, investuotojai sutinka sumokėti už tai, kad paskolintų Vokietijos vyriausybei. Gali būti, jog pasaulio ekonomika susiduria tik su laikinais sunkumais, gal atslūgusi rizika suteiks ekonomikos augimui naują impulsą. Tačiau jei pasaulio ekonomikoje iš tiesų ima tvenktis debesys, ar nebus taip, kad Lietuva pasitiks juos vėl kiauru stogu?

Vis dėlto viešose diskusijose pasigirsta ir nerimo gaidelių – baiminamasi, kad pasaulio ekonomikai vis labiau šlubuojant maža ir atvira Lietuvos ekonomika taip pat neišvengs kluptelėjimo.

Lietuvos ekonomika kol kas stebina atsparumu. Apdirbamosios gamybos, eksporto, mažmeninės prekybos apimtis toliau sparčiai auga, įmonių ir vartotojų lūkesčiai tebėra ypač dideli. Vis dėlto viešose diskusijose pasigirsta ir nerimo gaidelių – baiminamasi, kad pasaulio ekonomikai vis labiau šlubuojant maža ir atvira Lietuvos ekonomika taip pat neišvengs kluptelėjimo.

Nerimas suprantamas, nes praėjusios krizės prisiminimai daugelio lietuvių ir šalies verslo atstovų atmintyje tebėra gyvi. 2009 metais bendrasis vidaus produktas (BVP) smuko 15 proc., atlyginimai sumažėjo, sumenkus mokesčių pajamoms valstybei teko apkarpyti kai kurių sričių finansavimą, padidinti mokesčių tarifus. Per šalį nusirito įmonių bankroto banga. Kitais metais nedarbui šoktelėjus iki 18 proc. daugybė žmonių išvyko ieškoti geresnio gyvenimo svetur.

Žvelgiant šiandienos akimis akivaizdu, kad anuomet Lietuva pasitiko pasaulinę krizę kiauru stogu. Ekonomika buvo perkaitusi, susiformavo didelis ekonominis disbalansas, būsto rinkoje išsipūtė milžiniškas kainų burbulas, tad valstybės ir verslo finansinių rezervų neužteko sukrėtimui atlaikyti. Visa tai sustiprino užklupusios pasaulinės krizės neigiamą poveikį Lietuvos ekonomikai.

Vis dėlto šiandien situacija iš esmės kitokia negu prieš dešimtmetį. Lietuvos banko ekonomistų skaičiuojamas gamybos atotrūkis rodo, kad Lietuvos ekonomikos temperatūra, nors ir pakilusi, dabar yra gerokai žemesnė nei 2006–2008 metais. Tai, jog ekonomika auga tvaresniu tempu, atskleidžia ir infliacija, nedaug viršijanti 2 procentus. Palyginkime – 2006–2008 metais vidutinė infliacija Lietuvoje siekė apie 7 procentus. Tiesa, pastaraisiais metais paslaugų infliacija yra didesnė nei bendroji, ir tai signalizuoja, kad dėl sparčiai kylančių atlyginimų didėja spaudimas vartotojų kainų augimui.

Didėjantis gamybos atotrūkis sudaro sąlygas formuotis ekonomikos disbalansui – neatitikimų jau atsiranda darbo rinkoje, tačiau kitose srityse dar nedaug. Einamoji ir prekybos sąskaitos, kitaip nei per ankstesnį pakilimą, yra subalansuotos. Tai rodo, kad Lietuvos vartojimas neviršija galimybių, eksportas tebėra konkurencingas. Būsto kainos kyla lėčiau nei darbo užmokestis, o būsto įperkamumas istoriškai didelis. Gyventojų ir įmonių skolų lygis žemesnis nei prieš krizę ir per ją, be to, jau keletą metų yra stabilus. Kredito augimas irgi labiau subalansuotas. Prie to prisidėjo bankų išmoktos krizės pamokos ir Lietuvos banko įgyvendintos makroprudencinės politikos priemonės. Būtina paminėti, kad fiskalinis disbalansas taip pat sumažėjęs – tai labiausiai lėmė fiskalinės drausmės taisyklių sugriežtinimas.

Vis dėlto esama aspektų, kurie gali didinti Lietuvos ekonomikos pažeidžiamumą. Nors šalies eksportas pastarąjį dešimtmetį tapo gerokai labiau diversifikuotas, ir tai stiprina mūsų eksportuotojų galimybes atremti lokalų užsienio paklausos sukrėtimą, padidėjęs Lietuvos atvirumas (2007-aisiais eksportas sudarė apie 50 proc., o 2018 metais – jau per 80 proc. BVP) prisideda prie didesnio ekonomikos pažeidžiamumo dėl plataus masto augimo sulėtėjimo pagrindinėse eksporto rinkose. Be to, ekonomikos pažeidžiamumą gali didinti išaugusi sektorių, labiau priklausomų nuo tarptautinės ekonomikos ciklo svyravimų, pavyzdžiui, transporto ir saugojimo, reikšmė. 2017 metais vykdant šią veiklą buvo sukurta daugiau kaip 12 proc. pridėtinės vertės (pagal šį rodiklį Lietuva pirmauja ES), prieš dešimtmetį – mažiau nei 10 procentų. Šio sektoriaus ateičiai Lietuvoje iššūkių kelia ir griežtėjantis ES reguliavimas.

Prie viešųjų finansų pažeidžiamumo gali prisidėti ir per dešimtmetį nuo 14 iki maždaug 34 proc. BVP padidėjusi valdžios sektoriaus skola. Nors ji vis dar viena mažiausių ES, prasidėjus ekonomikos sunkmečiui didesnė skola gali prisidėti prie finansų rinkų nerimo. Dėl to valstybės skolinimosi kaina tikriausiai pakiltų. Tačiau svarbu tai, kad euro įvedimas panaikino iki tol egzistavusią valiutos devalvavimo riziką, todėl skolinimosi kaina greičiausiai nepasiektų per ankstesnę krizę regėtų aukštumų. Be to, nors valstybės iki šiol sukauptų rezervų, ko gero, neužtektų didesniam sukrėtimui atremti, būtina paminėti, kad Lietuva kaip euro zonos narė šiandien turi galimybę pasinaudoti papildomomis priemonėmis, leidžiančiomis užtikrinti finansinį ir ekonominį šalies stabilumą. Pavyzdžiui, Vyriausybė gali gauti pigių paskolų iš Europos stabilumo mechanizmo ar net pasinaudoti Europos Centrinio Banko intervencijos galimybe, o komercinių bankų likvidumui palaikyti gali būti pasitelkta atitinkama Eurosistemos paramos priemonė ir panašiai.

Vis dėlto Lietuva, kad ir turi gana gerą „draudimo polisą“ (euro zonos institucinius saugiklius), privalo rūpintis savo stogo tvirtumu. Svarbu neleisti ekonomikos temperatūrai kilti toliau ir formuotis disbalansui, būtina vykdyti atsakingą fiskalinę politiką ir kaupti finansinę atsargą, taip pat – tvirtinti ekonomikos pamatus didinant tiek privataus, tiek viešojo sektoriaus investicijų našumą, investuojant į pažangesnes ar didesnę pridėtinę vertę kuriančias technologijas, gerinant švietimo kokybę, ryžtingai sprendžiant darbuotojų trūkumo problemą. Nes tik kokybiškai pastatytas visas namas galės atlaikyti ateities audras.

Laura Galdikienė yra Lietuvos banko Makroekonomikos ir prognozavimo skyriaus vyriausioji ekonomistė