„Zuikio drąsuolio“ fenomenas
Li­kus ke­liems mė­ne­siams iki pre­zi­den­tės Da­lios Gry­baus­kai­tės ka­den­ci­jos pa­bai­gos, ma­to­me įdo­mų fe­no­me­ną, bū­din­gą ne vi­sai de­mo­kra­ti­nėms vals­ty­bėms. Iki tol aukš­čiau­sią­ją val­džią liaup­si­nę au­to­riai ar in­ter­ne­to por­ta­lai ryž­ta­si vie­nam ki­tam kri­ti­niam straips­niui. De­ja, kar­tais tai ima pa­nė­šė­ti į no­rą įtik­ti nau­jiems ga­li­miems ša­lies va­do­vams.

Teisinėje demokratinėje valstybėje joks šalies politikas neturi imuniteto nuo kritikos. Nedemokratinėse valstybėse, pavyzdžiui, Rusijoje ar Baltarusijoje, aukščiausieji politikai įgyja tokią įtaką viešajam gyvenimui, kad išsakyti kritiškas mintis, vertinant jų politikos žingsnius, žurnalistams ar visuomenininkams tampa neįmanoma. Jeigu kas nors tokiam žingsniui ryžtasi, sulaukia griežto ne tik įvairių valdžios struktūrų, bet ir „dvaro apžvalgininkais“ sutikusių tapti buvusių kolegų atsako.

Tačiau visose šalyse, įskaitant ir nedemokratines, anksčiau ar vėliau įvyksta valdžios kaita. Tada ir išryškėja, kuo nedemokratinės šalys skiriasi nuo demokratinių.

Demokratinėse valstybėse, kuriose valdžia keičiasi pasibaigus politikų kadencijai, o valdžios kritika visada leistina bei sveikintina kaip svarbi konstitucinė vertybė, nueinanti valdžia nėra sumalama į šipulius, tiesiog įvertinami ir teigiami, ir neigiami jos darbai.

Nedemokratinėse ar ne visai demokratinėse šalyse, kur aukščiausiosios valdžios kritika nepageidaujama, kyla reiškinys, kurį dabar matome ir Lietuvoje. Dalis apžvalgininkų ar interneto portalų dar iš inercijos tik palankiai kalba apie kadenciją baigiančią šalies vadovę, bet jau atsiranda ir tokių, kurie išdrįsta ją kritikuoti, pamiršdami, ką patys anksčiau rašė ar kalbėjo.

Kadenciją baigiančią prezidentę laikydami tarsi leisgyviu liūtu, jie, kaip zuikis drąsuolis iš garsios pasakėčios, ima ją spardyti, nors dar neseniai buvo „dvaro apžvalgininkai“.

Bet gal Lietuvoje irgi vertinkime ir teigiamus, ir neigiamus nueinančių vadovų darbus?

Bala nematė tų prisitaikėlių, tačiau tenka pripažinti, kad pati šalies vadovė šiam reiškiniui padėjo labai tvirtą pamatą.

Būtų gerai, jeigu naujasis Lietuvos vadovas tęstų D. Grybauskaitės užsienio politiką, kurią ji ėmė įgyvendinti nuo 2013 metų, kai įsisąmonino NATO svarbą mūsų valstybės saugumui ir Lietuvos interesus vykdyti aktyvią politiką Rytų partnerystės šalyse, pirmiausia – Ukrainoje. Daugeliui keista girdėti, kad pirmąją kadenciją prezidentės žingsniai šia linkme dažnai buvo labai prieštaringi. Ji nebuvo laukiama viešnia JAV ir kitose NATO šalyse, o Ukrainos įvykių kontekste iš pradžių nesuprato Maidano svarbos.

Vidaus politikoje, manau, iki šių dienų likę daug kontroversijų, jas turime tinkamai įvertinti. Prezidentė ne kartą balansavo ties konstituciškumo riba, įskaitant ir Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) vadovų nušalinimą. Grupė Sąjūdžio kūrėjų, tarp jų ir šio straipsnio autorius, bei kitų visuomenininkų pakilo protestuoti prieš tai 2012 metų pavasarį.

Viešojoje erdvėje judėjimo „Už teisingumą“ aktyvistai buvo apipilti purvu, viską suplakant ir su Garliavos įvykiais. Vienas tendencingiausių ir bjauriausių tuo metu buvo politikos apžvalgininko Vladimiro Laučiaus straipsnis „Neteisybės kariauna“, pasirodęs interneto portale „Delfi“ 2012 metų kovo 17 dieną.

Jame šis apžvalgininkas apie FNTT vadovų istoriją rašė kaip apie išpūstą skandalą, sukilusius visuomenininkus lygino su karksinčia varna, cituodamas kitą Vladimirą (Leniną) ironizavo, kad šie žmonės yra tarsi epochos protas, sąžinė ir garbė, o kritikos jiems negailėjo, nes visuomenininkai išdrįso kritikuoti pačią šalies prezidentę.

Po septynerių metų praėjusią savaitę pasirodė jau kitas V. Laučiaus straipsnis „Kodėl taip elgiasi Dalia Grybauskaitė“. Matydamas, kad prezidentės kadencija jau eina į pabaigą, autorius pareiškia, kad D. Grybauskaitės politika niekada nepasižymėjo nuoseklumu, kaltina ją manipuliuojant teisėsauga ir šios parašytomis pažymomis, prisimena ir minėtą FNTT vadovų istoriją kaip tokios politikos įrodymą bei kartu lieja ašaras dėl šių pareigūnų likimo. V. Laučius dabar „praregi“ ir įžvelgęs D. Grybauskaitės komunistinę praeitį.

Pastaruoju metu Lietuvos žiniasklaidoje matau ir daugiau tokių straipsnių. Dalis jų balansuoja ties noru įtikti naujiems galimiems S. Daukanto aikštės rūmų šeimininkams.

Bala nematė tų prisitaikėlių, tačiau tenka pripažinti, kad pati šalies vadovė per pastarąjį dešimtmetį šiam reiškiniui padėjo labai tvirtą pamatą.

Šiandien turėtume suvokti viena – D. Grybauskaitė nueina. Jos politika bus įdomi tik jos vertintojams – politologams, istorikams. Kiekvienam Lietuvos gyventojui kur kas svarbiau yra žinoti, kad teigiami jos politikos aspektai bus tęsiami ir naujojo šalies vadovo, o neigiamus darbus reikia įvertinti ne siekiant įkąsti už ilgus pataikavimo metus, o tam, kad tokie darbai nebūtų tęsiami. Bet kuris kandidatų, tapęs šalies vadovu, gali norėti išlaikyti tokią didžiulę įtaką teisėsaugai ir viešajai erdvei, kokią iki šiol turėjo D. Grybauskaitė, nors tai greičiausiai kirtosi ir su demokratija, ir su Konstitucija.

Bet apie tai drįso kalbėti tik vienetai. Iš čia ir tas dabartinis „zuikio drąsuolio“ fenomenas.

Alvydas Medalinskas yra Mykolo Romerio universiteto politologas