(Ne)rinkimų (ne)kampanija
Sei­mas dar 2018 pa­va­sa­rį Biu­dže­to ir fi­nan­sų ko­mi­te­tą įpa­rei­go­jo at­lik­ti par­la­men­ti­nį ty­ri­mą ir iš­tir­ti bu­vu­sios eko­no­mi­kos kri­zės prie­žas­tis, įver­ti­nant ir ati­tin­ka­mų ins­ti­tu­ci­jų ar po­li­ti­kų pri­im­tus spren­di­mus. Idė­ja tir­ti su­pran­ta­ma, par­la­men­ti­nė kon­tro­lė, be jo­kios abe­jo­nės, yra vie­na svar­biau­sių Sei­mo funk­ci­jų.

Tačiau ši idėja jos pačios autorių pastangomis, regis, virsta pelenais. Pavedant tirti ekonomikos krizės klausimą iškart buvo nuogąstaujama, kad toks tyrimas gali padėti ne atlikti parlamentinę kontrolę, o tapti artėjančių net trejų rinkimų kampanijų įrankiu. Ir visa tai, regis, jau virsta realybe.

Komitetui, o kartu ir šiam tyrimui vadovaujantis Stasys Jakeliūnas, matydamas, jog išvadų parengti iki numatytos balandžio 15 dienos nepavyks, nusprendžia, kad jų galbūt galime palaukti ir iki vėlyvo rudens, bet tikrai neatsisako atlikti „gerą“ darbą padedant premjero / kandidato į prezidentus Sauliaus Skvernelio rinkimų kampanijai ir skelbia informaciją, kuri neabejotinai negali būti nepastebėta.

Nors tyrimas ir neatliktas, jokių išvadų dar nėra, bet girdime ne tik informaciją, kad tyrimas stringa dėl sudėtingo duomenų rinkimo proceso, bendradarbiavimo su atskiromis institucijomis, ar tiesiog bendrą informaciją apie tyrimo eigą. Girdime tarpines išvadas, kurios, regis, yra paties komiteto pirmininko vienasmeniškai suformuluotos (kiti komiteto nariai jų nekomentuoja) ir kol kas iš esmės tėra interpretacijos.

Deja, net lyginant informaciją apie kandidatų komandas, akivaizdu, kad egzistuoja didžiuliai skirtumai tarp jose dirbančių asmenų ir jų atliekamų funkcijų.

Tačiau problema yra tai, kad čia sukurta ir puiki terpė manipuliacijoms bei, regis, tuo (ne)sąmoningai pasinaudojama. Politikai puikiai supranta, kad finansiniai, ekonominiai klausimai tikrai nėra tai, ką kiekvienas žmogus tarsi riešutus gliaudytų, papildomai šių klausimų nestudijavęs ir nesigilinęs į gana sudėtingus procesus (todėl ir šiame straipsnyje išsakyti teiginiai nevertinami finansiniu ar ekonominiu pjūviu, apsiribojant jų galimo poveikio rinkimų kampanijai ir politinio proceso formavimui vertinimu). Taigi žinutė konstruojama labai paprasta, suvokiant, jog pakaks dviejų pagrindinių „ingredientų“ tam, kad šis patiekalas būtų suvaldytas pasigardžiuojant ir dar būtų paprašyta pakartoti.

Pirmiausia pinigai visada yra tema, kuri nepalieka abejingų. O jei dar pasakoma, kad paskolos valiutą keitę asmenys per dešimtmetį bankams galėjo permokėti galbūt net už 500 mln. eurų palūkanų, geresnio varianto ir negali būti. Oponuojantys ekspertai komentuos sudėtingais terminais, tad kad ir ką jie pasakytų, tai vis tiek atrodys tarsi bandymas pasiteisinti. Tik ta paprasta ir visiems suprantama žinia (nors net ir nepagrįsta, ir neįrodyta), paleista tiesiog siekiant sudrebinti viešąją erdvę, jau bus giliai nusėdusi.

Dar blogiau, kad nors nėra visos informacijos, nesudėlioti visi faktai, tokios žinios konstruojamos artėjant prie prezidento rinkimų kampanijos piko. Politikai, klausiami, ar tokie žingsniai nėra kampanijos dalis, purto galvas ir ginasi, kad taip tikrai nėra. S. Jakeliūnas naujienų agentūrai ELTA teigia: „Tyrimas per daug svarbus, kad būtų galima jį leisti sudarkyti ir diskredituoti dėl politinių priežasčių, prasidėjusių rinkimų kampanijų. Tam, kad būtų galima neutraliau įvertinti visą medžiagą, reikia laiko ir ramesnės aplinkos.“ Net sunku patikėti. Taip teigia politikas, kuris būtent pats prieš kelias dienas su didžiausiu entuziazmu šį tyrimą diskreditavo, nesiteikė, kaip pats sako, būtent ramesnėje aplinkoje neutraliai viską įvertinti ir pateikti išvadas ramesniu laiku. Galbūt tie teiginiai gali pasirodyti turintys pagrindo – ekspertai irgi padarys atitinkamas išvadas, bet šiuo metu tai visiškos spekuliacijos, ir tai pagrindžia pats S. Jakeliūnas, kuris ir nurodo, jog dar net neturi visos informacijos.

Rinkimų kampanijos metu tokios informacijos, kurią gavome, pateikimą politikas supranta kaip neutralumą ir aiškina, kad tai – jokia rinkimų kampanija. Premjeras / kandidatas į prezidentus taip pat nemato problemų: nors ir nėra gerai įsigilinęs, jau praneša, kad svarsto kreiptis į prokuratūrą. Neutralumo etaloną tikrai jau turime. Ir tai turbūt tik sutapimas, kad tokia informacija tiesiog idealiai tinka kovoje su pagrindiniais oponentais.

Atrodo, kad vis dėlto politikai arba nesuvokia, ką daro, arba visus kitus laiko kvailiais, negalinčiais suprasti, kas yra kas. Tyrimus tikrai galima daryti, bet nederėtų jų nebaigus organizuoti tokias „akcijas“. Akivaizdu, kad imantis tokių veiksmų reikia suvokti, jog Didžiosios kinų sienos tarp tokių įvykių ir rinkėjų apsisprendimo tikrai nepastatysi. Tokia jautri informacija tikrai gali veikti rinkėjų apsisprendimą.

Todėl natūralu, kad kartais kandidatai gali būti labiau linkę daryti rinkimų kampaniją ir aiškinti, jog tai net ne kampanija. O tai, pavadinkime, neužslėptai, kampanijai ar jos skaidrumui dėmesio gali ir pritrūkti. Deja, net lyginant informaciją apie kandidatų komandas, akivaizdu, kad egzistuoja didžiuliai skirtumai tarp jose dirbančių asmenų ir jų atliekamų funkcijų. Ir, deja, ta (ne)kampanija gali turėti gana nemažą įtaką rinkimams.

Rima Urbonaitė yra Mykolo Romerio universiteto politologė