Šaltojo karo metraštis: nuo bakteriologinių ginklų iki Reagano ir Gorbačiovo romantikos
Pa­di­dė­jus po­li­ti­nei įtam­pai tarp JAV ir Ru­si­jos, ana­li­ti­kai pri­si­me­na Šal­to­jo ka­ro epo­chą, ypač kai JAV ir Ru­si­ja va­sa­rį-ko­vą pa­si­trau­kė iš Šal­to­jo ka­ro pa­bai­go­je pa­si­ra­šy­tos Vi­du­ti­nio nuo­to­lio bran­duo­li­nių pa­jė­gų (INF) su­tar­ties. Su­si­do­mė­ju­si vi­so to kon­teks­tu at­si­ver­čiau ne per se­niau­siai „Brie­džio“ lei­dyk­los iš­leis­tą Da­vi­do E. Hoff­ma­no kny­gą „Ne­gy­vė­lio ran­ka: šal­to­jo ka­ro gink­la­vi­mo­si var­žy­bos ir jų pa­li­ki­mas“. Jo­je pri­si­me­na­ma ši su­tar­tis, pa­si­ra­šy­mo ap­lin­ky­bės, be to pa­tei­kia­ma daug ki­tos fak­ti­nės me­džia­gos, ku­ria se­kant ga­li­ma ne tik at­ras­ti nū­die­nos reiš­ki­nių iš­ta­kas, bet ir pa­ten­kin­ti smal­su­mą, kas vyks­ta už­da­ruo­se po­li­ti­kų ka­bi­ne­tuo­se ir kaip le­mia­mi di­die­ji pa­sau­lio įvy­kiai.

Istorija iš pirmų rankų

Tiems, kurie nenori skaityti viso teksto, kuriame bendrai aptarsiu kai kurias knygos turinio ir šiandienos sąsajas, pabandysiu perteikti trumpą reziumė: kuo, kam ir kodėl galėtų būti įdomi ši knyga.

D. E. Hoffmanas (g. 1953 m.) „Negyvėlio rankoje“ sugebėjo gyvai atkurti Šaltojo karo laikotarpį, kadangi ir pats buvo aprašomų įvykių sūkuryje: Ronaldo Reagano valdymo laikotarpiu dirbo „The Washington Post“ korespondentu Baltuosiuose rūmuose, užėmė biuro viršininko Maskvoje pareigas, taigi pažino ne tik amerikietiškąją, bet ir rusiškąją kultūrą.

Betarpiškas autoriaus dalyvavimas suteikia tekstui ir subjektyvaus požiūrio prieskonio, dėl ko šis veikalas skamba kaip vienas iš autentiškų Šaltojo karo pabaigos epochos diskurso balsų ir tampa istorinės dėlionės dalis.

„Negyvėlio ranka“ 2010 metais buvo įvertinta Pulitzerio premija. Lygiai prieš dešimtmetį parašyta ji vis dar išlieka vertinga tuo, kad yra įdomi istoriškai ir aktuali politiškai. Nekalbant apie jau minėtą INF sutartį, prie kurios dar grįšime, praeitą rudenį Norvegijoje NATO surengė didžiausias karines pratybas nuo Šaltojo karo laikų. Neseniai paskelbta, kad pasaulio lėšos gynybai išaugo labiausiai nuo Šaltojo karo laikų. Tiems, kurie nepraleidžia pro ausis tokių pranešimų žiniasklaidoje ir kurie nori giliau pasikapstyti, ši knyga ir skirta.

Šiandieninė rusų „Novator 9M729“ atrodo tarsi istorijos rato atsukimas atgal. Ar tai bus tas pats peilis, strategiškai nukreiptas į save? Pamatysime gyvojoje politikos knygoje.

„Negyvėlio rankos“ vaizdavimo centre – Šaltojo karo pabaigą simbolizuojančio Amerikos prezidento R.Reagano valdymas, jo ginklavimosi varžybų nutraukimo politika, taip pat Michailo Gorbačiovo politiniai sprendimai ir vizijos. Tačiau tai tik dalis to, ką rasite informacijos prisodrintuose 434 puslapiuose: tai ir Šaltojo karo pradžia, žvalgybos, šnipų darbas, mikrobiologiniai ginklai, vietos, kur dingo pavojingos Šaltojo karo medžiagos ir t.t.

Knygoje labai pasigedau dalykinės rodyklės, taigi tie, kurie vėliau turi poreikį grįžti prie tam tikrų vietų, teks šalia laikyti gerai padrožtus pieštukus ir negailėti baltų paraščių.

Skaitydami šį tekstą galime giliau įsisąmoninti amerikiečių požiūrio į Rusiją ištakas, kuo šių dviejų valstybių santykis skiriasi nuo europietiškojo. Tuo pačiu, apmąstę savo sąsajas bei atskirtis, suprasti, koks vaidmuo čia tenka (tinkamiausias?) mums.

Ekskursas į dabartį

Dabar apie sudominusias sąsajas. Kalbant apie politinį aktualumą, tai pirmiausiai, aišku, INF sutartis, iš kurios vasario pradžioje JAV pasitraukė dėl Rusijos pažeidimų. Kovo pradžioje narystę nutraukė ir Rusija.

Sutartį 1987 metais pasirašė M. Gorbačiovas ir R.Reaganas. Jos esmė buvo panaikinti iš sausumos paleidžiamas vidutinio nuotolio ir sparnuotąsias raketas bei uždrausti naujų kūrimą. Rusija paskutiniu metu pažeidė sutarties sąlygas sukūrusi raketą „Novator 9M729“.

INF susitarimas buvo svarbus, vedęs į Šaltojo karo pabaigą. Todėl JAV atsakas sutartį pažeidusiai Rusijai vertinamas kaip savotiškas naujų ginklavimosi varžybų startas. Vladimiras Putinas dar labiau pakurstė tokias mintis, pasakodamas apie naujos raketos „Cirkon“ kūrimą ir galimybę taikytis į patį Vašingtoną. Pasitraukusiai iš sutarties Amerikai atrištos rankos teisėtai kurti analogiškas sistemas.

O buvo taip... INF istorija

„Maxas Kampelmanas, vienas iš Amerikos derybininkų, vos neverkė. Du vadovai buvo taip arti susitarimo, o išsiskirstė nieko nepasiekę.“ (248 p.) Taip D.E.Hoffman perteikia emociją po nevaisingų derybų Reikjavike, į kurias dideles viltis dėjo tiek R.Reaganas, tiek M.Gorbačiovas tikėdami, kad pavyks susimažinti ginkluotę. (D. E. Hoffmanas savo veikale su kaupu patenkina smalsumą, ką kalba pasaulio lyderiai uždaruose susitikimuose, po kurių dalija glaustus ir aptakius pranešimus žiniasklaidai.)

M.Gorbačiovas Reikjaviko derybų metu atkakliai siekė visiško nusiginklavimo, užimdamas poziciją „viskas arba nieko“, su kuo nesutiko R.Reaganas. Vadovai išsiskirstė nesusitarę.

D.E.Hoffmano teigimu, INF – vidutinio nuotolio raketų Europoje sutartis, apie kurią šiandien kalbame, buvo M.Gorbočiovo kompromisas po Reikjaviko nesėkmės.

D.E.Hoffmanas skaitytojui primena ir dar ankstesnius įvykius, INF susitarimo objekto – Sovietų Sąjungos raketų „Pioneer“ dislokaciją. Autorius cituoja rusų istoriką Dimitrijų Volkogonovą: „Pioneer“ yra peilis, kurį trumparegiai sovietų strategai įdavė amerikiečiams, kad juos pribaigtų.“ Iš tiesų, ilgai laukti nereikėjo – reaguodama į „Pioneer“, NATO 1979 m. dislokavo 108 vieną užtaisą turinčias „Pershing II“ raketas ir 464 nuo žemės paleidžiamas sparnuotąsias raketas.

D.E.Hoffmanas pažymi, kad dar 1981 m. R.Reaganas siūlė sovietams pašalinti visas vidutinio nuotolio raketas, tačiau tai niekur nenuvedė iki minėtųjų 1987 m., kuomet pasirašyta INF sutartis ir pašalintos 1846 „Pioneer“ ir 846 „Pershing II“.

Lenktyniaujant su JAV, 1985 metais Sovietų Sąjungoje gynybai teko skirti net 20 proc. ekonomikos. Kaip žinoma, šalies biudžetas nebegalėjo pakelti tokios karinės pramonės naštos.

Šiandieninė rusų „Novator 9M729“ atrodo tarsi istorijos rato atsukimas atgal. Ar tai bus tas pats peilis, strategiškai nukreiptas į save? Pamatysime gyvojoje politikos knygoje.

Kaip rimtai reikėtų vertinti Rusijos branduolinę grėsmę? Kaip istorija patvirtina, karinių ginklų arsenalas dažnai ir telieka grėsme, o jos panaudojimas apsiriboja derybinio sverto funkcija. Bet būtent dėl to nesiginklavimas ir tampa realia grėsme saugumui.

Be viso to, akivaizdu, yra ir dar viena galia, slypinti už ginklų – ekonominė. Tai dar viena istorijos sąsaja su šiandiena. Pasaulis taip greitai nesikeičia, dabartinės Rusijos bei Amerikos ekonominiai pajėgumai ženkliai skiriasi: netgi skirdama mažesnę BVP dalį gynybai JAV duoda jai beveik dešimtkart daugiau lėšų. 2017 m. JAV 3,5 proc. 610 mlrd. dolerių, Rusija 4,3 proc. 66,3 mlrd. dolelių. Skaičiukai, kaip visada, padeda suprasti sąjungininkų vertę.

Bankrotas

Lenktyniaujant su JAV, 1985 metais Sovietų Sąjungoje gynybai teko skirti net 20 proc. ekonomikos. Kaip žinoma, šalies biudžetas nebegalėjo pakelti tokios karinės pramonės naštos, kurią vis didino pagreitį įgavusios ginklavimosi varžybos. Tai puikiai suvokė į valdžią atėjęs M. Gorbačiovas.

Ne gana to, problemos slypėjo ir darbo kultūroje. Naudodamas liudininkų pateiktą medžiagą autorius perteikia sovietų karinės pramonės degradaciją. Vitalijus Katajevas – Centro komiteto darbuotojas, žinojęs įslaptintą karo pramonės kompleksų informaciją amerikiečiams atskleidė, jog sovietų gamyklose trūksta reikiamo tikslumo ir patikimumo, kad būtų gaminami aukštų technologijų ginklai. Nepaisant pažengusio mokslo, projektus sugriaudavo prasta gamyba ir varganos medžiagos (194p.).

Lašelis romantikos Šaltajame kare

Taigi tiek M. Gorbačiovas, tiek R. Reaganas turėjo savų interesų susitarti dėl ginklavimosi pajėgumų kontrolės ir jie, aišku, nebuvo identiški. Matomas R. Reagano noras įeiti į istoriją kaip žmogaus, užbaigusio Šaltąjį karą ir M. Gorbočiovo siekis spręsti vidines Sovietų Sąjungos problemas, kurių mąstą patvirtina TSRS subyrėjimas.

Vis dėlto mokėjimas susitarti nepaisant ilgus metus trukusio Šaltojo karo, noras kurti šviesesnę pasaulio ateitį juntamai kelia D. E. Hoffmano simpatijas šiems politikams. Knygoje pateikta ne viena šilta akimirka apie šiuos asmenis ir jų bendravimą.

Kritikai gali mesti priekaištą D. E. Hoffmanui dėl tam tikro romantizavo, tačiau jis sumaniai balansuoja pateikdamas įvairius požiūrius.

Gorbačiovo ir Reagano suartėjimo kulminacija – 1988 m. gegužės 31-oji, kuomet įvyko paskutinis žymus šių politikų pasiekimas ir jie išėjo pasivaikščioti po Raudonąją aikštę. „Vienu metu Reaganas ir Gorbačiovas apglėbė vienas kitą per liemenį lyg du nuotraukai pozuojantys turistai. „Mes nusprendėme, – pasakė Reaganas, – kalbėtis tarpusavyje ir vienas apie kitą, ir tai visai gerai pavyksta.“ (287p.)

D. E. Hoffmanas pastebi, kad ši scena ne visiems atrodė tokia optimistinė. Pirmiausiai būsimajam Reagano įpėdiniui George'ui Bushui vyresniajam, stebėjusiam ją namuose per televiziją. Autorius lygindamas su R. Reaganu, akcentuoja D. Busho atsargumą. Matydamas, kas vyksta Raudonojoje aikštėje, nepasidavė visuotinei euforijai: „Šaltasis karas nesibaigė“, – pareiškė jis. (287p.)

Šiandien stebėdami dabartinio JAV prezidento Donaldo Trumpo politiką Rusijos atžvilgiu sunkiai įsivaizduojame jo įpėdinystę R. Reaganui (pastarojo dukra ne kartą išreiškė viešą nepritarimą dabartinio prezidento politikai).

Nors iš tiesų politikų, kurie dirbo skirtingu laikmečiu ir sąlygomis, lyginimas spekuliatyvus. D. E. Hoffmanas puikiai atskleidžia, kad Sovietų Sąjungoje vyravęs mentalitetas amerikiečiams visada kėlė nemažai rūpesčių, todėl šių valstybių santykių tvarumas, nepasikeitus mąstymui iš esmės, niekada negalėjo būti ilgalaikė garantija.

Vystyti projektai „Laužas“ – naujos kartos antibiotikams atsparių mikroorganizmų kūrimas, „Fleita“ – modeliavimas psichiką veikiančio ginklo, kuris galėtų iš proto išvesti visą kariuomenę.

Blogio židinys

Knygoje vaizduojamos realijos baigiasi 2008 metais, tuo metu, kai pasaulyje jau buvo iškilusi terorizmo grėsmė, taigi palyginti visai nesenais laikais. D. E. Hoffmanas akcentuoja biologinio ginklo pavojų teigdamas, kad patogenus užauginti lengviau, nei sukonstruoti atominę bombą.

Jis prisimena, kad nuo 1975 iki 1991 metų Sovietų Sąjunga išvystė didžiausią mikrobiologinių ginklų programą pasaulyje, tuo pažeisdama 1975 m. pasirašytą ir dabar tebegaliojančią konvenciją, kuria draudžiamas biologinių ginklų vystymas, gamyba ir naudojimas.

Kai kurios šios knygos vietos emociškai iš tiesų sukrečia, nes būtent biologinis, o ne atominis ginklas Šaltojo karo metu pareikalavo žmonių aukų – nekaltų civilių ir mokslininkų bandymų metu.

Sovietai prisidengę civiliniais tikslais išplėtė laboratorijų ir institutų tinklą, kuriame specialiais kodais buvo pažymėti patogenai, sukeliantys marą, juodligę, ebolą, raupus ir kt. Vystyti projektai „Laužas“ – naujos kartos antibiotikams atsparių mikroorganizmų kūrimas, „Fleita“ – modeliavimas psichiką veikiančio ginklo, kuris galėtų iš proto išvesti visą kariuomenę. Niūriai nuteikia, jog sovietams pavyko sukurti šimtaprocentinį sunaikinimą garantuojantį patogeną, auką nužudantį dvi savaitės nuo patekimo į organizmą.

Pateikiami interviu su mokslininkais, matomi įvairūs jų darbo motyvai. Vertingas Kongreso komisijos 2008 m. pastebėjimas, jog reikia baimintis ne kad teroristai taps biologais, bet kad biologai taps teroristais...

Ši mintis ir D. E. Hoffmano veikalas netiesiogiai kviečia susimąstyti apie „nekaltus“ dalykus. Vertybinė orientacija į karjerą, pinigus, nenoras žinoti ir prisiimti atsakomybės už savo veiksmų padarinius ir asmeninės naudos siekis kasdienybėje pasirodo tik kaip paprastas prisitaikymas, kuriame nieko ypatingai blogo nėra. Tačiau akivaizdu, kokią galią ir poveikį šios ydos įgauna patekusios į pasaulio likimą sprendžiančią terpę. Paprasti, tiesiog galvojantys apie save ir savo šeimą žmonės nejučia tampa pasaulinio blogio židinio kurstytojais.