Rokiškis Rabinovičius. Generolas Vėtra ir išpiltas vaikas
Šį straips­nį par­ašė vie­nas ma­no drau­gas, ku­ris nu­ta­rė ne­pa­si­sa­ky­ti vie­šai. Ne­svar­bu, dėl ku­rių prie­žas­čių jis ne­no­rė­jo skelb­tis. Aš pats šia te­ma ir­gi ne­no­rė­da­vau pa­si­sa­ky­ti vie­šai, nors ir dėl ki­tų prie­žas­čių – pir­miau­siai dėl to, kad ži­nau, kiek kar­tais bū­na su­pai­nio­ta ir is­to­ri­ja, ir iš­vis vis­kas. Kar­tais tie­siog ne­įma­no­ma pa­sa­ky­ti, kaip ten bu­vo iš­ties. Kar­tais ne­įma­no­ma vis­ko įver­tin­ti. Kar­tais tie­siog ne­si­no­ri gal­vo­ti. Vi­saip bū­na.

Visgi aš čia savo priešstraipsnyje apie kitką noriu pasakyti – apie melavimą. Žinote, kame yra didžiausia melagių problema?

Problema yra tame, kad bet kokie melai neatitinka realybės, todėl jei melagiui tenka apie tuos melus aiškinti, jis ima prikurdinėti vis naujas ir naujas nesąmones, paskui pasimeta tarp melų ir realybės, ima pats nejausdamas traukti realius dalykus, kuriuos norėjo nuslėpti, prikuria krūvas naujų melų, o galų gale visiškai susipainioja ir įklimpsta.

Čia panašiai kaip su tuo vaiku, kuris priš** į kelnes, o paskui, norėdamas tą nuslėpti, kelnes paslėpė po lova, bet pagalvojo, kad jas kažkas suras, todėl ten dar prigrūdo krūvas kitų daiktų, o paskui, kai tėvai pasakė, kad bardaką reikia susitvarkyti, nes kažkas labai jau smirda jo kambaryje, nutarė viską sudeginti ir tą šlamštą padegė, tuo pačiu sudegindamas ir namus.

Kai kurie melagiai tvarkosi su prisidirbimais geriau, kai kurie prasčiau, bet anksčiau ar vėliau visada susipainioja kažkur savo meluose ir prisidaro dar didesnių problemų, nei turėjo. Taip būna ir tais atvejais, kai melas kuo gražiausiais norais pagrįstas.

Aš stengiausi nieko nežinoti apie Joną Noreiką, apie Generolą Vėtrą ir tiesiog geriau neturėti jokios nuomonės. Dabar aš sužinojau. Ir nuomonę susidarinėju jau visai iš kitos pusės. Aš vis dar nesu tikras, kaip išties ten vyko kadaise seniai. Aš tik matau, kas vyksta dabar.

Taigi, štai jums tasai straipsnis. Jūs suprasite, kodėl mane taip užkabino.

Kai plauni kubilą, su vandeniu gali išpilti ir vaiką

Kartais, kai plauni kubilą, su vandeniu gali išpilti ir vaiką.

Čia sena patarlė, gražiai iliustruojanti neseną Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) raštą.

Mat raštas atsako į vieną klausimą – bet iškelia kitų, ir daug nemalonesnių. Ir štai tų klausimų pasekmės jau gali būti kur kas sunkesnės nei atminimo lentos klausimas.

Centras turėjo problemą: kaip paaiškinti, kad Jonas Noreika – Generolas Vėtra yra nekaltas dėl žydų genocido?

Centras turėjo problemą: kaip paaiškinti, kad Jonas Noreika – Generolas Vėtra yra nekaltas dėl žydų genocido?

Centras ir paaiškino.

Lietuvoje, anot jo, „Lietuvoje įvestas nacių okupacijos režimo tipas skyrėsi nuo nacių režimo tipų okupuotose Vakarų ir Rytų Europos šalyse“, čia tiksli citata.

Čia mes galim padaryti trumpą ekskursą į istoriją ir susitarti, kad išties skyrėsi. Nes VISOSE nacių okupuotose šalyse režimai buvo skirtingi.

Austrija buvo paversta Vokietijos dalimi, kaip ir Čekoslovakijos dalys; likusiose Čekoslovakijos teritorijose įvestas protektoratas.

Danijoje irgi buvo protektoratas, tik jau kitoks: su karaliumi ir vyriausybe.

O štai Norvegijoje karaliaus neliko – jis pabėgo; užtat buvo kolaboracinė vyriausybė, vadovaujama Kvislingo, kurį po karo norvegai sušaudė.

Lenkijoje padėtis buvo dar kita: šalis buvo kone vienintelė iš nacių okupuotų, kuri oficialiai nepasidavė ir buvo laikoma viena iš Sąjungininkių. Kartu su britais ir amerikiečiais reguliarūs lenkų daliniai kovėsi Mūšyje dėl Britanijos, Šiaurės Afrikoje, Italijoje, Prancūzijoje. Pačioje Lenkijoje veikė ištisa pogrindžio valstybė – ne tik su savo kariuomene, bet net su savo mokyklomis. Nacių atsakas ten irgi buvo žiaurus, lenkai yra tarp šalių, per karą praradusių didžiausią gyventojų procentą.

Dar kitokie režimai buvo Prancūzijoje prieš ir po Višy dalies okupaciją; Beneliukso šalyse; Jugoslavijoje; Šiaurės Italijoje – po to, kai ją okupavo naciai likusiai Italijos daliai pasitraukus iš kovos; okupuotose CCCP (SSRS) teritorijoje; nacių sąjungininkėse – Rumunijoje, Vengrijoje, Suomijoje.

Visur režimai skyrėsi ir buvo pritaikyti prie esamų sąlygų ir nacių įsivaizdavimo apie šalies gyventojų rasę.

Tai kuo, pasak Centro, ypatingas buvo Lietuvoje įdiegtas režimas?

Va kuo:

„Lietuva vienintelė Europoje bandė pasinaudoti vokiečių puolimu ir pati išsilaisvinti iš sovietų okupacijos, pasiskelbdama nepriklausoma valstybe ir atkurdama ankstesnes savivaldos struktūras (…) vietos savivaldos institucijos, nors ir vadovaujamos vokiečių valdžios, liko veikti – taip buvo stengiamasi sušvelninti naujos okupacijos poveikį žmonėms.“

Lietuva pasak centro, buvo ypatinga tuo, kad čia pilnai veikė iki okupacijos buvusios savivaldos struktūros.

Kas iš principo išteisina J.Noreiką dėl pagrindinių kaltinimų: esą jis liepė suvaryti žydus į getus jam pavaldžiose teritorijose, štai:

„1941 m. rugpjūčio 22 d. Šiaulių aps. viršininkas J. Noreika valsčių viršaičiams ir antraeilių miestų burmistrams perdavė Šiaulių apygardos komisaro Hanso Gewecke 1941 m. rugpjūčio 14 d. įsakymą žydus iškeldinti į Žagarės getą, taip pat įsakymą dėl žydų turto likvidavimo tvarkymo.“

Perdavė įsakymą, nuleido į savivaldos struktūrą žemiau. Buvo sraigtelis. OK, čia nesiginčykim, palikim, kaip yra. „Pavyko įtraukti“, kaip rašo Centras savo rašte.

Daug įdomesnis – ir liūdnesnis – klausimas yra kitas: o ką reiškia faktas, kad savivalda pilnai veikė? Nuo viršaičių ir seniūnų iki apskričių viršininkų?

Daug įdomesnis – ir liūdnesnis – klausimas yra kitas: o ką reiškia faktas, kad savivalda pilnai veikė? Nuo viršaičių ir seniūnų iki apskričių viršininkų?

Principe reiškia du dalykus.

Pirma – kad vokiečiams buvo lengviau įvykdyti Holokaustą. Nes Lietuvoje vokiečių šiaip jau nebuvo daug; kokie 5 tūkstančiai, tarp jų – raštininkai, administratoriai, logistikos specialistai, geležinkelių ir aerodromų apsauga ir panašūs veikėjai. Štabo žiurkės, dauguma šaudę – jei išvis šaudę – tik pratybose.

O žydų buvo 200 tūkstančių. Po keturiasdešimt kiekvienai vokiečių štabo žiurkei, plius juos reikia surinkti į vieną vietą, tada saugoti, tada konvojuoti, galiausiai – žudyti. Užkasti duobę, galų gale.

Ir juk Holokaustas nebuvo tik žudynės. O kaip su žydų turtu? 200 tūkstančių žydų turėjo bent po dvi poras batų, žiemai ir vasarai. Kur jos?

O kur žydų drabužiai? Kur dešimtys ir šimtai tūkstančių vyriškų paltų, moteriškų kailinukų ir vaikiškų kaliošų? Kur jų arkliai ir bričkos, stalai ir kėdės, paveikslai nuo sienų ir sidabriniai stalo įrankiai?

OK, dar gali suprasti: gal viską susirinko vokiečiai, tada su tais vaikiškais paltukais kariavo ir pralošė Stalingrade.

Bet kur tada žydų namai? Butai, trobos, arklidės, parduotuvės ir karčemos?

Daugybė turto, kuris dažniausiai tebestovi. Ir kurį kažkas turėjo paimti, aprašyti, užantspauduoti, perduoti saugojimui.

Ir tada sudedam du faktus: kad Lietuvoje sunaikintas didžiausias žydų gyventojų procentas, čia viens. Ir kad Lietuvoje, kaip dabar išaiškino centras, veikė ypatingas nacių okupacinis režimas, išsaugojęs lietuvių savivaldą, du.

Centras, rašydamas, kad naciai išsaugojo Lietuvoje savivaldą, daro vienareikšmišką užuominą apie tai, kam gi teko šie darbai.

Ir tada sudedam du faktus: kad Lietuvoje sunaikintas didžiausias žydų gyventojų procentas, čia viens. Ir kad Lietuvoje, kaip dabar išaiškino centras, veikė ypatingas nacių okupacinis režimas, išsaugojęs lietuvių savivaldą, du.

Ką mes gaunam, a?

Gaunam tą antrą dalyką, apie kurį kalbėjau.

Lietuvių atsakomybę už Holokaustą, bent jau savivaldos lygmeniu.

O nuo ten – vienas žingsnis iki istorijos revizavimo ir diskusijos apie tai, kad gal vis tik už genocidą atsakinga Lietuvos valstybė, ką?

NE tiek daug ir reikia – centras pirmą žingsnį jau žengė, ir jau įtariu, kieno propaganda užsuks šią dainelę iš paskos.

Ir vėl dešimtmečiais aiškinsimės, kad esam ne kupranugariai.

Taip, centras išteisino J.Noreiką, sveikinam.

Ir pasmerkė mus visus.