LŽ archyvas. Prieš pusę amžiaus: kas buvo Romo Kalantos pirmtakas, „Fakelas nr. 1“?
1969 sau­sio 16 die­ną, tuo­me­ti­nės Če­kos­lo­va­ki­jos sos­ti­nė­je Pra­ho­je, Vac­lo­vo aikš­tė­je su­si­de­gi­no dvi­de­šimt­me­tis Ka­ro­lio uni­ver­si­te­to stu­den­tas Ja­nas Pa­la­chas, vi­so­je Ry­tų Eu­ro­po­je, vė­liau ir vi­sa­me pa­sau­ly­je ta­pęs an­ti­ko­mu­nis­ti­nio pa­sip­rie­ši­ni­mo sim­bo­liu. Tuo me­tu šian­dien, ge­gu­žės 15 die­ną – de­vy­nio­lik­me­čio Ro­mo Ka­lan­tos au­kos už Lie­tu­vos lais­vę 47-osios me­ti­nės, apie tai LŽ ar­chy­vų teks­tas. 

Nors susideginimas kaip protesto forma, egzistavo tiek prieš, tiek po Jano Palacho mirties, joks susideginti nusprendęs asmuo netapo tokiu reikšmingu ir nepaliko tokio pėdsako istorijoje, kaip Janas Palachas.

1968 metų pradžioje Čekoslovakijoje Aleksandras Dubčekas su bendražygiais pradėjo socializmo švelninimo ir demokratizacijos projektą, vadinamą „socializmu žmogišku veidu“, kurį tų pačių metų rugpjūtį užgniaužė Sovietų Sąjungos ir kitų Varšuvos pakto valstybių kariuomenių intervencija.

Jano Palacho ir studentų paliktas užrašas ant sienos. / janpalach.cz nuotrauka

Visą gyvenimą komunistinėje valstybėje nugyvenęs Janas Palachas iki mirties nedalyvavo jokioje politinėje ar aktyvistų veikloje. Šiandien Janas Palachas laikomas protesto prieš sovietinę valdžią simboliu, tačiau tikrasis drastiško poelgio taikinys buvo ne Kremlius. Jaunuolio susideginimo priežastimi tapo aplinkinių susitaikymas su okupacija be pasipriešinimo. Po 1968 metų pakilimo ir invazijos sekė visuotinis slogutis, bet nieko daugiau.

Jei mūsų reikalavimai bus patenkinti per penkias dienas, tai yra iki 21. 1. 1969, ir jei žmonės pakankamai neparems šių reikalavimų (per neterminuotą streiką), užsiliepsnos dar vienas fakelas.

„Fakelas Nr. 1“

Janas Palachas prisijungė prie protestuoti prieš invaziją ir priversti Čekoslovakijos žmones imtis veiksmų pasiryžusios studentų grupelės.

Janas Palachas

1968-ųjų rudenį studentas sudalyvavo keliuose gatvės protestuose. Lapkritį jis aktyviai įsijungė į okupacinį streiką, kuris galų gale nepasisekė.

Apie radikalų protesto aktą, kuris padėtų supurtyti žmonės, Janas Palachas svarstė kurį laiką. Vaikinas galvojo apie įvairias protesto formas. Vienas iš planų buvo užimti Čekoslovakijos radijo pastatą ir ištransliuoti kvietimą prisijungti prie didesnio masto protesto. Vis dėlto jaunuolio planai tarp studentų palaikymo nesusilaukė. Veikiausiai tai buvo viena iš priežasčių, paskatinusių griebtis kur kas labiau šokiruojančių veiksmų, nei įsiveržimas į radijo pastatą.

Susideginimas

Sausio 15 dieną Janas Palachas Všetatuose dalyvavo savo dėdės laidotuvėse. Kitą rytą jis grįžo į bendrabutį Prahoje, kuriame parašė keturis beveik vienodus laiškus. Juos vaikinas pasirašė „Fakelas Nr. 1“ (Pochodeň č. 1). Vienas laiškas buvo adresuotas bendramoksliui Ladislavui Žižkai, antrasis – Menų fakulteto studentų atstovui Lubomírui Holečekui, trečiasis – Čekoslovakijos rašytojų sąjungai, o ketvirtasis liko jo lagamine.

Bendrabutį studentas paliko 11 valandą dienos. Ką tiksliai jis veikė kelias valandas, nėra žinoma, tačiau tuo metu jis tikrai išsiuntė parašytus laiškus bei nusipirko porą plastikinių talpų, į kurias pripylė benzino. Janas Palachas patraukė į Vaclovo aikštę, kurioje žinojo būsiant daug žmonių. Prie aikštėje esančio fontano jis pasirodė šiek tiek prieš pusę trijų.

Jaunuolis nusiėmė paltą, iš lagamino išsitraukė buteliuką, ant kurio etiketės buvo parašyta „eteris“ ir peiliu atidaręs buteliuką apsiliejo jame buvusiu skysčiu. Tuomet jis apsipylė benzinu ir pasidegė. Liepsnas savo paltais užgesino atsitiktiniai liudininkai. Jano Palacho prašymu šie iš jo lagamino paėmė laišką ir jį perskaitė.

Sąmonės nepraradęs studentas buvo nugabentas į Karolio aikštėje esančią ligoninę, tačiau ten jo nepriėmė. Greitoji buvo pasiųsta į Legerova gatvę, kurioje anuomet buvo įkurtas plastinės chirurgijos ir nudegimų gydymo centras. Į ligoninę Janas Palachas buvo paguldytas praėjus daugmaž dvidešimčiai minučių nuo pasidegimo. Jaunuolį gabenant į palatą šis seselėms pasakė, kad tai buvo ne savižudybė, o protesto akcija, tokia, kokią praktikuoja Vietnamo budistai.

Jano Palacho protesto vietoje iš karto susirinko minia. Šalia Vaclovo aikštėje esančio fontano buvo rastas raštelis, kuriame buvo parašyta „Čia susidegino dvidešimtmetis studentas“.

Net 85 procentai jaunuolio kūno buvo smarkiai apdegę. Po trijų dienų Janas Palachas mirė ligoninėje. Gulėdamas palatoje vaikinas nesiliovė tvirtinęs, kad laiškuose jo aprašyta protestuotojų grupė iš tikrųjų egzistuoja, tačiau narių jis neišdavė.

Jano Palacho laiškas Čekoslovakijos rašytojų sąjungai

Jano Palacho laiškas Čekoslovakijos rašytojų sąjungai. / janpalach.cz nuotrauka

Turėdami omenyje, kad Čekoslovakija atsidūrė ant nevilties ir pasidavimo ribos, mes nutarėme išreikšti savo protestą ir pažadinti tautinę sąmonę.

Mūsų grupė susideda iš savanorių, kurie yra pasiryžę pasidegti dėl siekiamo tikslo. Man teko garbė ištraukti pirmąjį numerį, taigi užsitarnavau teisę rašyti ir pirmuosius laiškus bei išstoti kaip pirmasis fakelas.

Mūsų reikalavimai yra:

1. neatidėliotinas cenzūros panaikinimas

2. „Zprávy“ (komunistinio laikraščio, platinamo Čekoslovakijoje) platinimo draudimas

Kaip galite matyti, mūsų reikalavimai nėra radikalūs, veikiau atvirkščiai. Jei mūsų reikalavimai bus patenkinti per penkias dienas, tai yra iki 21. 1. 1969, ir jei žmonės pakankamai neparems šių reikalavimų (per neterminuotą streiką), užsiliepsnos dar vienas fakelas.

Fakelas Nr. 1

P. S. Tikiu, kad mūsų tautoms daugiau šviesos nereikės. 68-ųjų sausis prasidėjo iš aukščiau, 69-ųjų sausis turi prasidėti iš žemiau.“

Jano Palacho laiškas Čekoslovakijos rašytojų sąjungai. / janpalach.cz nuotrauka

Įvykiai po susideginimo

Jano Palacho susideginimas susilaukė milžiniško dėmesio visame pasaulyje. Pirmosiomis dienomis po studento protesto tiek Čekoslovakijos, tiek kitų valstybių žiniasklaidoje pasirodė šimtai straipsnių bei reportažų. Prasidėjo protestai.

Sausio 17 dieną Vaclovo aikštėje susirinko tūkstantinė minia. Žmonės platino skrajutes, kuriose buvo informacija apie tai, kas iš tikrųjų nutiko. Protestai tęsėsi ir kitą dieną, žmonės skandavo „Lauk cenzūrą! Lauk žinias! Rusai namo!“ bei laidė įvairius įžeidžius komentarus apie Leonidą Brežnevą ir tuometinį Čekoslovakijos prezidentą Gustávą Husáką.

Sausio 18 dieną prasidėjo keturias dienas trukęs bado streikas. Prieš Nacionalinį muziejų Prahoje badautojai pasistatė palapines, kuriose tas keturias dienas ir praleido. Sausio 20 dieną dešimtys tūkstančių žmonių sudalyvavo eitynėse Jano Palacho atminimui, kurias suorganizavo Studentų iš Moravijos ir Bohemijos sąjungos.

Paskutinė didelė demonstracija Prahos centre įvyko sausio 27 dieną. Joje dalyvavo apie du tūkstančius žmonių. Sekančią dieną prie Šv. Vaclovo skulptūros buvo prisodinta augalų, idant žmonės čia daugiau nebesirinktų.

Protestai vyko ir kituose Čekoslovakijos miestuose. Bratislavoje prie Komenijaus universiteto taip pat būriavosi studentai. Jie suorganizavo garbės sargybą ir netgi peticiją, kurioje buvo reikalaujama sutikti su Jano Palacho laiškuose keliamais reikalavimais. Kai kurie netgi pradėjo bado streiką. Kitų Čekoslovakijos universitetų studentai elgėsi panašiai, tačiau Čekoslovakijos komunistų partijos atstovai tokį Jano Palacho veiksmą ir tai, kokius protestus šis išprovokavo, vertino itin neigiamai.

Jano Palacho laidotuves Prahoje surengė studentai. Jos taip pat sutraukė tūkstančius dalyvių.

Jano Palacho laidotuvės. / janpalach.cz nuotrauka

Susirūpinimą studento susideginimu ir įvykiais Čekoslovakijoje išreiškė ir Leonidas Brežnevas, o vietos komunistų lyderiai jaunuolio veiksmus pasmerkė.

1969-ųjų vasarą, praėjus metams nuo Sovietų Sąjungos invazijos, atmosfera valstybėje vėl ėmė kaisti. Demonstracijos Čekoslovakijos miestų gatvėse buvo brutaliai malšinamos.

Policijos ataskaitose nuo 1961-ųjų sausio 16 iki 31 dienos minimi 10 pasidegimo atvejų Bohemijoje, Silezijoje ir Moravijoje. Du iš dešimties baigėsi mirtimi (Jano Palacho ir Josefo Hlavatý). Iki tų pačių metų balandžio Čekoslovakijoje susideginti mėgino net 29 asmenys.

Jano Palacho protestas pasaulio žvilgsnius dar sykį atgręžė į Čekoslovakiją. Iki to laiko tokia protesto forma Europoje paplitusi nebuvo.

Pasaulio lyderiai išreiškė užuojautą dėl Jano Palacho mirties. Vakarų Europos miestų studentai taip pat rengė procesijas Janui Palachui atminti. Didžiausios vyko Romoje, Milane, Florencijoje, Vienoje ir Amsterdame. Visame pasaulyje Jano Palacho vardu buvo vadinamos aikštės.

Janas Palachas veikiausiai nieko nežinojo nei apie Ryszardą Siwiecą, nei apie Vasilių Makuchą.

Pirmasis Europos „fakelas“ įsiplieskė Lenkijoje

Vis dėlto Janas Palachas nebuvo pirmasis Rytų Europos gyventojas, tokiu būdu išreiškęs nepritarimą Sovietų Sąjungos ir Varšuvos pakto šalių invazijai į Čekoslovakiją po Prahos pavasario.

1968 metų rugsėjo 8 dieną nacionalinės derliaus šventės metu Varšuvos „Dešimtmečio“ stadione, kuriame buvo beveik šimtas tūkstančių žiūrovų, pasidegė 59 metų amžiaus filosofas, buvęs Armijos Krajovos narys bei buvęs istorijos mokytojas, tuo metu buhalteriu dirbęs Ryszardas Siwiecas. Jis tapo pirmuoju Rytų Europos bloke pasidegusiu žmogumi, taip protestavusiu prieš komunistinį režimą.

Pasak artimųjų protestuotojas nepasitikėjo komunistiniu režimu Lenkijoje. Stadione Ryszardas Siwiecas kartu su savimi turėjo vėliavą su užrašu „Už mūsų laisvę ir jūsų“ bei „Garbė, Tėvynė“, o prieš pasidegdamas aplink pažėrė skrajučių, tačiau jos dėmesio nesusilaukė.

Ryszardo Siwieco auka netapo pagrindu protestams. Informacija apie šį aktą nepasklido. Nors liepsnojantį vyrą kameros ir užfiksavo, įrašas buvo paslėptas, spaudoje bei kitose žiniasklaidos priemonėse jokių žinių apie šį nutikimą nepasirodė. Slapti agentai skleidė gandus, siekiančius sumenkinti vyro reputaciją, esą jis buvo girtuoklis bei psichiškai nestabilus. Ryszardas Siwiecas mirė po keturių dienų, ligoninėje, kurioje jį nuolat stebėjo apsauginiai.

Egzistuoja nuomonė, kad jei vyras būtų pasidegęs anksčiau, jo veiksmai būtų susilaukę didesnio atgarsio. Jis užsiliepsnojo grojant mazurkai, taigi grojant garsiai muzikai, o prieš tai kalbėjo tuometinis Lenkijos socialistų partijos lyderis Władysławas Gomułka. Yra manančių, kad partijos lyderio kalbos metu sutviskusi liepsna būtų padariusi kur kas daugiau.

Praėjus porai mėnesių nuo Ryszardo Siwieco protesto akcijos, 1968-ųjų lapkričio penktą protestuodamas prieš sovietinę valdžią Ukrainoje bei invaziją į Čekoslovakiją Kijeve susidegino Vasilius Makuchas, buvęs Ukrainos sukilėlių armijos narys, politinis aktyvistas bei tremtinys. Paskutiniai jo žodžiai buvo „Tegyvuoja laisva Ukraina!“

Tačiau Janas Palachas veikiausiai nieko nežinojo nei apie Ryszardą Siwiecą, nei apie Vasilių Makuchą.

Romas Kalanta – Lietuvoje pirmas, bet ne paskutinis

Būtent Janas Palachas įžiebė naują protestų tradiciją visame Rytų Europos bloke. Reikšti nepasitenkinimą santvarka susideginant žmonės pradėjo ne tik Čekoslovakijoje, bet ir kitose komunistinėse valstybėse.

1972 metų gegužės 14 dieną Kaune, Laisvės alėjoje susidegino devyniolikmetis Romas Kalanta, tapęs rezistencijos prieš sovietinę okupaciją Lietuvoje simboliu.

Augęs praktikuojančių katalikų šeimoje savo religinių įsitikinimų neslėpęs jaunuolis buvo išmestas iš komjaunimo, o dėl pažiūrų neišlaikė istorijos egzamino. Romas Kalanta simpatizavo hipių judėjimui.

Romas Kalanta / Nuotrauka iš knygos „Romo Kalantos auka. 1972 metų Kauno pavasaris“

Gegužės 14-os vidurdienį ant savęs užsivertė tris litrus benzino ir šaukdamas „Laisvę Lietuvai“ pasidegė prieš Kauno valstybinį muzikinį teatrą, kuriame 1940 metais Liaudies seimas priėmė nutarimą dėl Lietuvos TSR įkūrimo. Jaunuolis jau be sąmonės buvo nugabentas į ligoninę ir praėjus keturiolikai valandų mirė. Jo užrašų knygelėje likęs užrašas „Dėl mano mirties kalta tik santvarka“.

Po Romo Kalantos mirties Kaune dvi dienas vyko daugiatūkstantinės demonstracijos ir protestai, kurie buvo žiauriai malšinami.

Romas Kalanta tapo pirmuoju ir žinomiausiu „gyvuoju fakelu“ Lietuvoje, tačiau nebuvo paskutinis. Tais pačiais metais susidegino dar keli lietuviai – gegužės 29 dieną Varėnoje iškėlęs trispalvę pasidegė V. Stonys, birželio 3 dieną Kaune – Andrius Andriuškevičius, birželio 10 dieną – 62 metų darbininkas darbininkas Zališauskas, birželio 22 dieną Šiauliuose susidegino Juozapas Baracevičius.

Po kelių metų, 1976-ųjų rugpjūčio 10 dieną kareivinėse Latvijoje kareivių akivaizdoje susidegino Antanas Kalinauskas.

Lietuvos Nepriklausomybės priešaušryje, 1989 metų kovo 3 dieną Klaipėdoje prie Lenino paminklo susidegino menininkas Vytautas Vičiulis. Jau atgavus Nepriklausomybę, 1990-aisiais metais tuo pačiu tikslu, protestu apeliuodami į Sovietų Sąjungą susidegino dar du lietuviai – Maskvoje susidegino Stanislovas Žemaitis, o prie Sovietų Sąjungos ir Vengrijos sienos susidegino Rimantas Daugintis.

Susideginimas kaip politinis protestas pasaulyje vis dar gajus

Nors yra žinių apie kelis susideginimo dėl politinių priežasčių atvejus dar iki dvidešimto amžiaus, būtent praėjusiame šimtmetyje ši protesto išplito forma.

Septintajame dešimtmetyje pirmoji protestų banga nuvilnijo Pietų Vietname. Režimui ėmus persekioti budistų vienuolius net penki iš jų 1963 metais dėl to susidegino.

Antroji susideginimų banga 1965 metais kilo Indijoje, dėl pradėto vykdyti tamilų kalbos išstūmimo hindi kalba, bei Jungtinėse Valstijose dėl Vietnamo karo.

Susideginimai dėl Vietnamo karo ir prieš Pietų Vietnamo režimą tęsėsi ir toliau, o dešimtmečio pabaigoje prasidėjo tokio pobūdžio manifestacijos prieš komunistinį režimą Rytų Europoje.

Politinio pasidegimo pretekstų spektras vis plėtėsi. 1994 metais Irane dėl moterų teisių ir padėties po revoliucijos susidegino moteris, 1995 metais dėl „vokiečių karių demonizavimo“ po Antrojo pasaulinio karo susidegino vermachto veteranas Reinholdas Elstneris, 1998 metais Italijoje Alfredo Ormando susidegino dėl to, kad Katalikų bažnyčia pasmerkė homoseksualumą, 2006 metais Vokietijoje buvęs liuteronų dvasininkas susidegino dėl Islamo sklaidos. Prieš porą metų Lenkijoje protestuodamas prieš valdančiosios partijos valdymą pasidegė vyras, o pernai metais vienas vyras pasidegė dėl Rusijos vykdomos Krymo okupacijos ir represijų prieš Krymo totorius. 2011 metais Tunise susideginęs Mohamedas Bouazizi įplieskė Tuniso revoliuciją ir Arabų pavasarį. Dėl politinės situacijos Tibete 2011–2012 metais Kinijoje susidegino net 31 asmuo.