Pabėgėlių viltis – Kaunas, 1939-ųjų Šiaurės Kasablanka
Apie tai, kaip Kau­ne re­zi­da­vęs Ja­po­ni­jos kon­su­las Lie­tu­vo­je Chiu­ne Su­gi­ha­ra 1940 me­tais gel­bė­jo žy­dus iš­duo­da­mas jiems tran­zi­ti­nes vi­zas, ži­no­ma ne­ma­žai. O kaip juos Ja­po­ni­jo­je pa­si­tik­da­vo ir to­liau glo­bo­da­vo Len­ki­jos dip­lo­ma­tas Ta­deus­zas Ro­me­ris, pa­sa­ko­ja ką tik Kau­ne, Su­gi­ha­ros na­muo­se, ati­da­ry­ta par­oda.

Parodos „Lenkijos Respublikos ambasadorius Japonijoje Tadeuszas Romeris ir žydai karo pabėgėliai Tolimuosiuose Rytuose“ autorės – Krokuvos Jogailaičių universiteto Artimųjų ir Tolimųjų Rytų instituto darbuotojos dr. Olgos Barbasiewicz ir Barbara Abraham. Lenkijos instituto Vilniuje iniciatyva ir užsakymu parengta paroda – tai pirmas bandymas išsamiai pristatyti Lenkijos ambasadoriaus Japonijoje T. Romerio didvyriškus veiksmus gelbstint žydų karo pabėgėlius, atvykstančius į Japonijos uostus su Japonijos konsulo Kaune Ch. Sugiharos išduotomis vizomis.

Parodoje Kaunas pavadintas Šiaurės Kasablanka – jis gretinamas su 1942-ųjų Kasablanka, kai šiame Maroko mieste pynėsi nacių, britų, amerikiečių interesai. Panaši situacija buvo ir 1939-ųjų Kaune, kur būrėsi didžiųjų valstybių atstovybės su savo žvalgyba. Kaip pasakoja parodos stendai, nors pagal 1939 metų spalio 10 dieną pasirašytą Lietuvos ir SSRS savitarpio pagalbos sutartį Lietuvoje buvo įkurdinami Raudonosios armijos daliniai, tačiau jų buvimas nebuvo stipriai akcentuojamas, valstybės gyvenimas tekėjo toliau. Vienas svarbiausių klausimų tuo metu buvo augantys pabėgėlių srautai.

Parodoje lankėsi (iš kairės) Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas dr. Linas Venclauskas, Sugiharos fondo "Diplomatai už gyvybę" valdybos pirmininkas Ramūnas Garbaravičius ir šio fondon vadovas Simonas Dovidavičius. / Ramūno Guigos nuotrauka

Lietuvoje žydai vylėsi būti saugūs

Kai 1935 metais Vokietijoje buvo priimti žydus diskriminuojantys įstatymai, o paskui 1939 metų rugsėjo 17 dieną prasidėjus Antrajam pasauliniam karui ir naciams užėmus didžiąją Lenkijos dalį, daug pabėgėlių traukė į Lietuvą, kaip nepriklausomą šalį, tikėdamiesi čia būti saugūs. Pabėgėlių srautai į Lietuvą padidėjo ir dėl to, kad tų metų vasarą į Lenkiją įsiveržė SSRS. Žmonės bėgo ir nuo bolševikų. Karo pabėgėliai, ypač žydai, iš Lenkijos masiškai judėjo į Lietuvos teritoriją, tikėdamiesi, kad iš dar formaliai laisvos šalies lengviau pavyks emigruoti į kitas valstybes. Čia persikėlė ir nemažai Ješivų (religinių mokyklų), ieškančių būdų, kaip ištrūkti nuo artėjančios grėsmės. Kaip tik 1939 metais Kaune Japonijos vicekonsulu pradėjo dirbti Ch. Sigihara (1900 – 1986).

1939 metais dar laisve kvėpuojanti Lietuva ir jos laikinoji sostinė Kaunas tapo reikšmingų įvykių epicentru.

Pasak parodos rengėjų, tuomet dar laisve kvėpuojanti Lietuva ir jos laikinoji sostinė Kaunas tapo reikšmingų įvykių epicentru. 1939 metais Kaunas priėmė apie 30 tūkst. karo pabėgėlių – daugiausia iš kaimyninės Lenkijos. Jiems išlaikyti ir paremti buvo sukurta visa infrastruktūra, skiriamos valstybės lėšos. Tačiau šiame kontekste svarbus ir Lietuvos, kaip tarptautinio subjekto, turinčio savo poziciją ir atsakomybės supratimą, vaidmuo.

Paroda pasakoja apie Tadeuszą Romerį. / Ramūno Guigos nuotrauka

„Lietuva stengėsi padėti norintiems emigruoti, nors po Eviano (Prancūzija) konferencijos 1938 metų liepą tai padaryti nebuvo lengva: ir konferencijoje dalyvavusios šalys, ir kitos nesutiko padidinti imigracijos kvotų (pirmiausia Europos žydams) ir supaprastinti imigrantų priėmimo tvarkos baiminantis ekonominių sunkumų“, – pasakojama parodos stenduose. Vis dėlto per Kauną išsigelbėjo daugybė Lenkijos žydų.

Bet netrukus (1940 metų birželio 15 dieną) pati Lietuva buvo okupuota Sovietų Sąjungos. Ir visoje šioje politinėje sumaištyje blaškėsi daugybė pasimetusių, nežinančių, kur glaustis, pabėgėlių. Pasak parodos rengėjos Olgos Barbasiewicz, pradžioje daugeliui karo pabėgėlių Lietuva atrodė saugus uostas. Tačiau jų baimę padidino Lietuvos okupacija, 1940 metų liepą vykę rinkimai į Liaudies seimą. Iki liepos 19 dienos Japonijos konsulas C. Sugihara buvo išdavęs tik kelias vizas, vėliau per dieną išduodavo jau po keliolika. Iki konsulato uždarymo šis skaičius išaugo iki daugiau kaip 2 tūkst. vizų.

Į Japoniją – per Sibirą

1940 metų rugpjūtį dauguma užsienio pasiuntinybių jau buvo bolševikų uždarytos. Išimtinę teisę savo veiklą tęsti iki rugsėjo 5 dienos gavo Didžiosios Britanijos, JAV, Prancūzijos pasiuntinybės ir Japonijos konsulatas. Kad karo pabėgėliai galėtų palikti sovietinės Lietuvos teritoriją, jiems reikėjo gauti tranzitines vizas, kurias išduodavo Japonijos konsulas Ch. Sugihara.

Chiune Sugiharos namai Kaune. Ramūno Guigos nuotrauka

Sovietai sutiko praleisti žydų tautybės asmenis per savo teritoriją. Nyderlandų garbės konsulas Janas Zwartendijkas, gavęs savo viršininko sutikimą, sutiko išduoti vadinamąsias „Curacao vizas“, liudijančias, kad galutinis karo pabėgėlių kelionės tikslas yra šios, Nyderlandams priklausančios Kurakao salos Karibų jūroje. Tuomet karo pabėgėliai dar turėdavo gauti bolševikų valdžios leidimą išvykti iš šalies ir, įsigiję Sibiro geležinkelio bilietą, galėdavo leistis į kelionę.

Pagalba Japonijoje

Pabėgėlius tekančios saulės šalyje sutikdavo ir globodavo Lenkijos ambasadorius Japonijoje T. Romeris (1894 – 1978). Įdomu, kad jis yra gimęs Antanašėje, kuri tuo metu buvo Rusijos imperijos Kauno gubernijos teritorija. 1937 metais T. Romeris tapo pirmuoju Lenkijos ambasadoriumi Japonijoje.

Pabėgėliams Lenkijos piliečiams nedelsiant buvo suteikiama Lenkijos konsulinė pagalba. Ambasadorius T. Romeris privalėjo užtikrinti priimančių šalių vizų išdavimą, kadangi vėlesniu laikotarpiu atvykę asmenys neturėjo jokių kitų vizų išskyrus Ch. Sugiharos išduotas tranzitines. T. Romeris tuo metu skaičiavo, kad į Japoniją atvyks apie 500 asmenų. Sovietų ir japonų valstybės galėjo atsisakyti įleisti tokią grupę. Tačiau jau vasario viduryje pabėgėlių skaičius perkopė 700, apie tai lenkų diplomatai nedelsiant pranešė Londonui. Lenkų diplomatijai svarbiausia užduotis buvo išskirstyti Japonijoje jau esančius pabėgėlius. Siekdamas užtikrinti pagalbą jiems, ypač, neturintiems priimančių šalių vizų ir lėšų pragyvenimui, ambasadorius įkūrė“ Lenkijos karo aukų pagalbos komitetą“, kurio pirmininke tapo jo žmona Zofia Romer. Komitetas įkūrė savo biurus Kobėje ir Tokijuje bei bendradarbiavo su žydų organizacijomis Kobėje ir Jokohamoje.

1940-ųjų Kaunas: okupacija, rinkimai į Liaudies seimą ir karo pabėgėlių viltys per Kauno geležinkelio stotį išvykti kuo toliau nuo nacių. / Ramūno Guigos nuotrauka

Komiteto atstovas Tsurugos uoste pasitikdavo atvykstančius Lenkijos piliečius ir padėdavo sutvarkyti vizų formalumus, nukreipdavo atvykėlius į Kobę, kur žydų bendruomenė suteikdavo apgyvendinimą. Komitetas pabėgėliams teikė piniginę pagalbą, tarpininkaudavo bendraujant su vietine valdžia ar vežėjų įmonėmis. Siekdama atvykėliams padėti išvengti ilgos kelionės į Tokiją, Lenkijos ambasada įkūrė laikiną konsulinį skyrių Osakoje.

Šanchajuje ir Mozambike

1941 metais nusprendus uždaryti Lenkijos atstovybę Japonijoje, T. Romeris kartu su ambasados darbuotojais tų pačių metų spalio pabaigoje išvyko į Šanchajų, kur tęsė diplomatines pastangas padėti pabėgėliams. Jam tarpininkaujant, Lenkijos piliečiai galėjo gauti vizas į kitas užsienio šalis bei finansinę pagalbą.

T. Romeris išvyko iš Šanchajaus 1942 metais, Tolimuosiuose Rytuose palikęs gerai organizuotą lenkų žydų bendruomenę, kurios atstovai buvo įtraukti į naujai įkurtą organizaciją, pavadintą Kinijos lenkų sąjungos centrine valdyba. Apsigyvenęs Lourenço Marques (šiuo metu – Maputo, Mozambikas), T. Romeris toliau savo diplomatine veikla padėjo Lenkijos žydams. Tais pačiais metais jis buvo paskirtas ir iki 1943 metų pavasario ėjo Lenkijos ambasadoriaus Sovietų Sąjungoje pareigas. 1943 m. balandį tapo Lenkijos Respublikos vyriausybės įgaliotiniu Artimuosiuose Rytuose, o tų pačių metų liepą paskirtas Stanisławo Mikołajczyko vadovaujamos vyriausybės Londone užsienio reikalų ministru. Pasibaigus karui, T. Romeris emigravo į Kanadą ir dirbo McGill universitete. Nuo 1963 metų iki pat mirties buvo Lenkijos mokslo instituto Kanadoje pirmininkas.

Nuolatinė ekspozicija pasakoja apie neramius 1940-uosius Kaune. / Ramūno Guigos nuotrauka

Įvairūs parodoje eksponuojami dokumentai atskleidžia Tadeuszo Romerio veiklą Japonijoje

Iki rugpjūčio 31 dienos veiksianti paroda Kaune supažindina ne tik su ambasadoriaus T. Romerio veikla, bet ir su kasdieniu žydų karo pabėgėlių gyvenimu Japonijoje bei Šanchajuje.