Mintys atsivertus partizanų vado Jono Žemaičio bylą
Pra­ei­tą sa­vai­tę į in­ter­ne­ti­nę erd­vę įkel­ta Lie­tu­vos Lais­vės Ko­vos Są­jū­džio (LLKS) Ta­ry­bos pir­mi­nin­ko, par­ti­za­nų ge­ne­ro­lo Jo­no Že­mai­čio ir jo bend­ra­žy­gių Juo­zo Pa­lu­bec­kio, Ma­ri­jo­nos Ži­liū­tės, Ele­nos Pa­lu­bec­ky­tės bau­džia­mo­ji by­la.

Būtų netinkamas žodis paviešinta, nes ji jau daugiau nei 20 metų nėra įslaptinta ir su ja galima buvo susipažinti Lietuvos ypatingajame archyve. Reikia padėkoti Lietuvos ypatingojo archyvo darbuotojams už iniciatyvą formuoti elektroninį partizanų archyvą, kad jis būtų lengvai prieinamas bet kuriame pasaulio krašte, kur tik yra internetinė prieiga. Jau nuveikta nemažai darbų. Pernai įkelta į internetinį portalą partizano Adolfo Ramanausko-Vanago baudžiamoji byla, įsteigta internetinė svetainė „E-partizanų archyvas“.

Turbūt pirmą kartą J.Žemaičio tardymo protokolų ištraukos publikuotos dar 1968 m. išleistoje knygoje skambiu pavadinimu „Kruvinos žudikų pėdos“ iš leidinių serijos „Faktai kaltina“. Tai buvo tendencingai parinktų dokumentų rinkiniai, kuriais siekta „demaskuoti“ „antiliaudinę buržuazinių nacionalistų veiklą“, kitaip tariant formuoti atitinkamai negatyvią nuomonę apie partizanus. Bet iš kitos pusės minėti tardymo protokolai supažindino visuomenę, kad 1949 m. posėdžiavo partizanai, kad suformuota vyriausioji vadovybė ir pan. Nesant kitų šaltinių, tai buvo svarbi informacija įsiveržusi į viešąją erdvę Lietuvoje. Taigi leidėjai siekdami tikslų, gaudavo kitokį rezultatą negu tikėjosi. Dabar esant prieigai prie archyvinės bylos galima palyginti kaip buvo sutrumpinti, o gal kupiūruoti J.Žemaičio tardymo protokolai 1968 m. Dar vienas vertesnis dėmesio faktas, kad minėta knyga, kaip „dovana“ buvo įteikta J.Žemaičio sūnui Laimučiui, kai jis buvo pakviestas į karinį komisariatą, o ten jo laukęs KGB darbuotojas po pokalbio įteikė šią „dovaną“. Atsivėrus KGB archyvams šia byla ne kartą naudojosi istorijos tyrinėtojai. Atskirų dokumentų citatos ar duomenys ne kartą publikuoti knygose ir straipsniuose. Publikuoti ištisi dokumentai iš J.Žemaičio baudžiamosios bylos, kaip antai po arešto paties Jono Žemaičio ranka rašyta „Apybraiža apie pogrindžio organizaciją nuo BDPS sužlugimo iki pastarojo“. Tik šis svarbus šaltinis yra nepilnas, liko tik 20 puslapių, o paskutiniajame puslapyje mintis nutrūksta. Kodėl? Aiškaus atsakymo nėra, norisi tikėti, kad kažkur dar yra „pasimetęs“ tęsinys. Ir ne kartą yra publikuotas, perspausdintas žymiausias partizanų dokumentas – LLKS tarybos deklaracija, kuri 1953 m. kaip įkaltis buvo įdėta į J.Žemaičio ir jo bendražygių baudžiamąją bylą. Taip pat ne kartą yra publikuoti ir kiti bendrieji LLKS dokumentai.

Kartą buvau paklaustas, ar reikia duoti plačiajam skaitytojų ratui skaityti panašias bylas, nes jie gali susidaryti daug klaidingų išvadų ar prielaidų. Mano atsakymas – reikia duoti ir net skatinti visus besidominčius istorija jas skaityti. Tik reikia suprasti, kad tai yra tik žaliava tyrimui, o ne galutinių išvadų rinkinys. Tai liečia visus šaltinius. Tik atidžiai skaitydami, įsigilindami, lygindami, kritiškai įvertindami, permąstydami galime daryti vienokias ar kitokias išvadas. Sąžiningai prisipažinkime, ar įstengsime atidžiai perskaityti visą bylą. O ją sudaro 13 tomų, neskaitant priedų, o vienas tomas dažnai talpina ne mažiau 300 lapų, žinoma yra ir tų pačių dokumentų kopijų, tai teoriškai skaitomų lapų kiekis „sumažėja“. Jei lyginsime su kitomis ginkluotosios rezistencijos dalyvių bylomis (priklausomai nuo teisiamųjų kiekio jos turėjo nuo 1 iki 6–7 tomų, tas dar priklausė nuo bylos sudarymo metų ir pan), tai didelė byla. Ji kiekybiškai mažesnė tik už A.Ramanausko-Vanago bylą (20 tomų, neskaitant priedų) Taigi informacijos kiekis nemažas. Skaityti reikia ne vien mašinėle spausdintus tekstus, bet ir ranka prirašytus lapus, o šiuo atveju svarbu įskaityti. Gerai nemokant rusų kalbos irgi neįsigilinsi į bylos esmę, nes daugelis dokumentų yra parašyta šia kalba, išskyrus partizaninius dokumentus. Taigi kiek reikia techninio pasiruošimo. Prisipažinsiu esu susipažinęs su visa bylą, bet tikrai nesu ištisai perskaitęs visų bylos dokumentų. Taigi negalėčiau būti neklystantis šios bylos specialistas. Bet man būtų sudėtinga įsivaizduoti, jog asmuo, laikantis save istorijos tyrinėtoju ir rašantis apie LLKS vyriausiąją vadovybę, būtų neskaitęs šios bylos originalo. Nors taip pasitaiko ir ne taip jau retai.

Prieikime prie istorinės bylos dalies. Skaitant bylos dokumentus nesužinosi visko apie Jono Žemaičio asmenybę ir veiklą. Pavyzdžiu, nesužinosi visų detalių, kaip buvo planuojama suimti partizanų vadą ir kaip viskas buvo realizuota. Tam atskleisti yra kitos operatyvinės, agentūrinės ir kt. bylos. Bet jų medžiagą lyginant su baudžiamosios bylos medžiaga atsiskleidžia dėmesio vertos detalės. Žinoma, kad J.Žemaičio slapstymosi vietą nurodė jo buvęs ištikimas bendražygis Juozas Palubeckis-Simas. Mėgstama mūsuose būti šventaisiais ir neklystančiaisiais ir klijuoti išdaviko etiketes. Nors tokiems neteko gyvenime patirti net dešimtadalio to, ką patyrė paprastas kaimo bernelis (šiuo atveju tai tardamas, neturiu nei dalelis ironijos) partizanas Simas, praleidęs miško kovotojų gretose beveik 9 metus. Toks partizaninis stažas daug ką pasako apie jo išugdytus gebėjimus. Ką jis patyrė po suėmimo bent iš dalies parodo jo tardymo protokolai esantys byloje. Tardyti jis dar pradėtas suėmimo vietoje Šimkaičių miške, kur nieko neprisipažino. Vėliau protokolai rodo, kad intensyviai tardytas dieną ir naktį, tai Kaune, tai Vilniuje. Iš pradžių viską neigė, vėliau prispaustas tiesioginių tardytojų klausimų apie J.Žemaitį, atsisakė duoti parodymus apie vado slapstymosi vietą, motyvuodamas duotąja priesaika. Tik po šešių dienų jis palūžo ir sutiko parodyti vietą ir galbūt tikėjo, kad kiti bunkerio gyventojai, nesulaukę jo sugrįžtant, bus pasitraukę. Ir po to, jis dar sugebėjo pratempti vieną dieną, kol atvedė MVD darbuotojus prie bunkerio vietos. Taigi byla bent iš dalies padės įsivaizduoti į kokias situacijas patekdavo žmogus per tardymus. Ir galbūt bus mažiau nepagrįsto smerkimo tų, kurie negalėjo atsilaikyti prieš spaudimą, nes tai buvo fiziškai neįmanoma.

Kaip vertinti tardymo protokolus? Nevienareikšmiškai – toks būtų trumpiausias atsakymas. O žiūrėti reikia labai individualiai. Nes tardytojas siekė kuo daug išgauti, o tardomasis kartais kuo daugiau nuslėpti, ypač kas liudija prieš jį patį. Dar reikėtų pažymėti, kad J.Žemaitis nuo 1953 m. spalio mėn. atsisakė pasirašinėti protokolus (negalėčiau pateikti kito tokio ryškaus pavyzdžio, bent neprisimenu, kad būčiau užtikęs bylose), motyvuodamas kad jo parodymai gali kažkam pakenkti. Bet dabar konkretūs pavyzdžiai. Štai J.Žemaičio 1953 m. liepos 24 d. tardymo protokole rašoma, kad per 1949 m. vasario mėn. LLKS posėdį plačiai svarstytas lietuviškojo „nacionalistinio“ pogrindžio pradžios klausimas. J.Žemaitis, Petras Bartkus ir kai kurie kiti manė, kad pogrindis pradėjo veiklą dar 1940 m. O įvykių dalyvis Juozas Šibaila manė, kad pogrindis organizavo kovą nuo 1944 m. Daugelis posėdžio dalyvių pritarė J.Žemaičio ir kt. nuomonei. Štai A.Ramanausko 1956 m. gruodžio 29 d. tardymo protokole užrašyta, kad per posėdį būta didelio nuomonių skirtumo dėl Lietuvos laisvės armijos vertinimo. Net kilo audringi ginčai, kad Merainis (t.y. J.Šibaila) norėjo išeiti iš pasitarimo, bet pavyko susitarti. Paties LLKS Tarybos posėdžio protokole tai neužfiksuota. Žinant šiuos duomenis, peršasi nuomonė, kad diskusijos vyko, bet išvengta konflikto. Arba tardymo protokolai kelia papildomus klausimus, J.Žemaičio 1954 m. kovo 31 d. protokole yra įrašas, kad LLKS Tarybos posėdžiai vyko 1949 m. vasario 1–22 d., o posėdžio protokole konspiracijos sumetimais nurodyta kita data t.y. vasario 10–18 d. (pagal protokolą posėdžiai vyko vasario 10–17 d.). Kodėl taip užrašyta, dar reikėtų ieškoti atsakymo. Arba J.Žemaitis per tardymą neneigė dalyvavęs 1945 m. kautynėse Virtukų miške, bet apie savo kontūziją dėl sprogusios granatos, nieko nepasako arba tai neužfiksuota protokole. Apie tai sužinome iš jo „Tėvynei einamų pareigų lapo“, saugumo A.Ramanausko baudžiamojoje byloje. Nedaug iš bylos medžiagos sužinosime apie paslaptingąjį SSRS vidaus ministro Lavrentijaus Berijos ir J.Žemaičio susitikimą. L.Berijos pavardė minima tik kartą ir tai tik mažame lapelyje, kuriame nurodyta, kad 1953 m. birželio 25 d. (nors data ne itin aiškiai užrašyta, galima perskaityti, kad 26 d., bet tai neįtikėtina, nes tą dieną jau buvo suimtas pats kažkada galingu buvęs sovietų saugumo vadovas) 21.50 val. J.Žemaitis išvestas pas jį, o grąžintas į kamerą 22.50 val. Mažiau nei valandą trukusio pokalbio išklotinės byloje nerasime. Yra ir kitos papildomos informacijos apie tai, bet dar reikėtų ją įvertinti. Taigi skaitant bylą nuolat kyla klausimų, reikalaujančių papildymo, patikslinimo. Toks jau tyrinėtojo darbas.

Visus dokumentus reikėtų vertinti kritiškai, nieko išankstinai atmesti. Štai nekviestionuojame J.Žemaičio teismo metu pasakytų žodžių apie savo įsitikinimus, nes neturime duomenų tuo abejoti. Bet kai kada atmetame kitų baudžiamųjų bylų teismų metu teisiamųjų pasakytus žodžius, neva tai sovietai suklastojo, bet aišku nepateikiant konkrečių įrodymų. Tai vėl išryškėja noras priimti tą kas išankstinai priimtina, o atmesti tą, kas nepalanku išankstinai sudarytai nuomonei. Vėl raginimas neatmeskime nei vieno dokumento, o žiūrėkime kritiškai ir kompleksiškai.

Aptariamojoje byloje yra ne tik sovietų saugumo parengti dokumentai, bet ir dešimtys partizanų dokumentų. Dalį jų net galime pavadinti partizanų vyriausiosios vadovybės dokumentų kolekcija. Didžiąją jų dalį J.Žemaitis prarado per susišaudymą 1951 m. kovo mėnesį Pilsupių k. (dabartiniame Kėdainių rajone), bet sovietų saugumas juos išsaugojo kaip įkaltį. Paradoksaliai skamba žodis „išsaugojo“, nes siekta kitų tikslų. Paradoksai istorijoje neretas dalykas.

Pasiryžusiems skaityti šią bylą norėtųsi palinkėti šią bylą skaityti ir suprasti, o supratus iš karto neužmiršti.

Dr. Darius Juodis yra Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos Mokslo centro darbuotojas