Juozas Šibaila-Merainis: „Gelbėkime gyvenimą nuo suniekinimo“
Tęs­da­mi pa­sa­ko­ji­mus apie Lie­tu­vos lais­vės ko­vos są­jū­džio (LLKS) 1949 me­tų va­sa­rio 16-osios dek­la­ra­ci­jos sig­na­ta­rus, pri­si­min­ki­me šį do­ku­men­tą pa­si­ra­šiu­sį LLKS Vi­suo­me­ni­nės da­lies vir­ši­nin­ką Juo­zą Ši­bai­lą. Juo­lab kad ko­vo 18 die­ną mi­nė­jo­me šio par­ti­za­nų va­do 114-ąją gi­mi­mo su­kak­tį.

Juozas Šibaila-Diedukas, vėliau partizanų gretose žinotas ir Merainio slapyvardžiu, nebuvo profesionalus karys. Kaip ir dar trys LLKS prezidiumo nariai, 1949 metų vasario 16-ąją Minaičių kaime pasirašę istorinę visos Lietuvos pasipriešinimo sąjūdžio deklaraciją, – Adolfas Ramanauskas-Vanagas, Aleksandras Grybinas-Faustas ir Leonardas Grigonis-Užpalis, – laisvoje Tėvynėje jis pasirinko mokytojo profesiją. Kita vertus, dar ankstyvoje vaikystėje susidūręs su savo gimtosios Dzūkijos kaimo žmonių patriotizmu, matęs jų kovą su visokiausio plauko atėjūnais, jaunas mokytojas buvo pasirengęs, esant reikalui, pasielgti taip, kaip elgėsi jo gimtosios Nedzingės kaimynai. Tad mokytojaudamas Aukštaitijoje J. Šibaila buvo aktyvus šaulys, jis nepadėjo ginklo ir sovietinės okupacijos akivaizdoje.

Per plauką išvengęs raudonųjų jam parengtos tremtinio lemties, praradęs į Sibirą išvežtą šeimą, J. Šibaila 1941-aisiais nedvejodamas prisidėjo prie Birželio sukilėlių, o 1944-aisiais, grįžtant Raudonajai armijai, iš karto pasitraukė į mišką vadovauti pusšimčio ginkluotų vyrų būriui. Augant partizanų pajėgoms, J. Šibailai ginkluotas pogrindis patikėdavo vis atsakingesnes pareigas.

Per 1944–1952 metais vykdytas karines-čekistines operacijas į priešo rankas pateko 577 rašomosios mašinėlės, o už kovotojų spaudos platinimą vien 1947-aisiais visoje Lietuvoje buvo suimta 640 žmonių.

Tačiau šautuvas ar automatas buvo ne vienintelis ir galbūt net ne svarbiausias J. Šibailos ginklas. Ne mažiau svarbi jo kovos priemonė buvo ir žodis. Galima sakyti, kad 1949-aisiais paskirtas LLKS Visuomeninės dalies viršininku, J. Šibaila tapo svarbiausiu laisvės kovų ideologu. Jo redaguojami leidiniai ir jo paties rašiniuose propaguotos idėjos bei įžvalgos formavo tiek partizanų ginkluotos kovos, tiek ir visos tautos pasipriešinimo nutautinimui ir nužmoginimui principus, neatskiriamus nuo etikos, moralės ir kultūros. Bet ir tai dar ne viskas. Jei ne J. Šibaila, šiandien apie Lietuvos partizanų kovas, jų kasdienybę ir jų moralinius principus tikriausiai žinotume kur kas mažiau. Skatindamas kovotojus rašyti dienoraščius, šis partizanų vadas siekė, kad žinia apie laisvės kovą, jos teisėtumą ir prasmę per visas okupantų melo sienas prasiskverbtų iki mūsų, šiandieninės Lietuvos žmonių.

Patriotizmo užtaisas

J. Šibaila gimė 1905 metų kovo 18 dieną Alytaus apskrities Nedzingės valsčiaus Vadėnų kaime, pasiturinčių ūkininkų šeimoje. Kaip minėta, iš savo gimtinės jis ir atsinešė lietuvišką laisvės kovos dvasią. Dar būdamas visai vaikas Juozas matė, kaip Nedzingės parapijos lietuviai kovoja su lenkuojančia gyventojų mažuma, bažnytine vyresnybe ir caro administracija dėl lietuviškų pamaldų vietos bažnyčioje. O 1918-ųjų rudenį, Lietuvai jau pasiskelbus nepriklausoma valstybe, paauglio bernioko akivaizdoje Vadėnų ir aplinkinių kaimų žmonės, susirinkę į 35 partizanų būrį, išvaikė iš miestelio vokiečių žandarus ir civilinius pareigūnus. Vėliau vietos vyrai drauge su Lietuvos kariuomene vijo iš apylinkių čia įsitaisiusius lenkus ir saugojo netoliese buvusį fronto barą.

Pats Juozas partizanų veiksmuose nedalyvavo – jam tada buvo vos penkiolika. Vėliau, tėvų padedamas ir paskatintas, jis išvyko į Alytaus mokytojų seminariją. Ją baigęs kurį laiką mokytojavo gimtojoje Dzūkijoje. 1928-aisiais, vedęs iš Ukmergės apskrities Pašilės valsčiaus Antakalnio kaimo kilusią mokytoją Oną Augustinaitę, drauge su ja persikėlė į žmonos gimtąjį Ukmergės kraštą, kur jam ir buvo lemta pradėti savo partizaninės kovos kelią. Pora mokytojavo įvairiose valsčiaus mokyklose, kol jau turėdama tris sūnus 1940-aisiais persikėlė dirbti į Balninkų miestelį. Čia šeimą ir užgriuvo sovietinė okupacija.

Mokytojas Juozas Šibaila su žmona Ona Augustinaite. / Laisvės kovų archyvo nuotrauka

Lygiai po metų dviejų jaunų mokytojų gyvenimas subyrėjo į šipulius. Aktyvaus Šaulių sąjungos nario, jos Balninkų skyriaus vado pavaduotojo J. Šibailos šeima atsidūrė pirmųjų trėmimų sąrašuose. Auštant 1941-ųjų birželio 14-osios rytui, jai, kaip ir dar dviem dešimtims tūkstančių šviesiausių lietuvių, buvo paruošti gyvuliniai vagonai. Kaip ir visų išvežamųjų, vyro ir žmonos laukė skirtingi keliai – Ona su vaikais turėjo keliauti į tremtį, o Juozas – į Sibiro lagerį, iš kurio greičiausiai nebebūtų grįžęs.

Tačiau nutiko kiek kitaip. Tą nelemtą rytą atvažiavę į Šibailų namus Balninkuose, enkavėdistai Juozo nerado. Šeimos galva tuo metu žvejojo šalia esančiame ežere. Nežinia, ar Ona pasakė, kur yra jos vyras, bet netrukus prie ežero pasirodę keli baudėjai ėmė naršyti gretimą miškelį. J. Šibaila tuo metu pasislėpė už lazdyno krūmo ir išsitraukė pistoletą, kurį, kaip buvęs šaulys, nešiojosi su savimi. Nežinia, kuo viskas galėjo baigtis, nes Juozas taip paprastai pasiduoti tikrai neketino. Laimei, panaršę krūmynus, enkavėdistai pasišalino, taip ir neaptikę ištremti pasmerkto mokytojo. Tik štai šeimos namuose J. Šibaila neberado: Ona ir trys jo sūnus buvo suimti ir išvežti į Altajaus kraštą. Daugiau pasimatyti išdraskytai šeimai nebebuvo lemta – O. Šibailienė su sūnumis iš tremties grįžo tik 1956-aisiais, kai J. Šibaila jau buvo žuvęs.

Skatindamas kovotojus rašyti dienoraščius, šis partizanų vadas siekė, kad žinia apie laisvės kovą, jos teisėtumą ir prasmę per visas okupantų melo sienas prasiskverbtų iki šiandieninės Lietuvos žmonių.

Tuo metu per stebuklą Lietuvoje likęs J. Šibaila, vykdydamas šaulišką pareigą, įsitraukė į Birželio sukilėlių gretas. Auštant pirmajam SSRS ir Vokietijos karo rytui, jo vadovaujamas būrys užėmė Balninkus ir iš apylinkių vijo raudonarmiečius bei sovietinės valdžios veikėjus. Kaip skalbiama „Laisvės kovų archyve“, vien dabartinio Anykščių rajono pakraštyje esančiame Trakinių kaime J. Šibaila dalyvavo sunaikinant nuo 300 iki 500 raudonarmiečių. Dar maždaug 300 raudonųjų okupantų kareivių sukilėliai paėmė į nelaisvę.

Vokiečių okupacijos metais J. Šibaila toliau mokytojavo Balninkuose, o 1944-ųjų vasarį, generolui Povilui Plechavičiui paskelbus apie kuriamą Vietinę rinktinę, nedvejodamas įsitraukė į jos gretas. Tačiau tarnauti lietuviškos kariuomenės užuomazga turėjusiame tapti junginyje būsimam partizanui teko neilgai. P. Plechavičiui kategoriškai atsisakius perduoti rinktinę SS žinion ir panaudoti ją Rytų fronte, naciai gegužės viduryje junginį išvaikė. Rinktinės vadas ir jos štabo nariai buvo suimti, kai kurie esesininkams pasipriešinę jos kovotojai – sušaudyti, o kiti tiesiog išsivaikščiojo po namus. Tarp tokių atsidūrė ir J. Šibaila. Tų pačių metų liepos 24-ąją jis sulaukė į Ukmergę sugrįžusių raudonųjų.

Juozas Šibaila su broliu Tomu 1937 metais. / Laisvės kovų archyvo nuotrauka

Nuo būrio iki apygardos

Dėl to, kaip pasielgti toliau, J. Šibaila neabejojo nė minutės – sovietinius okupantus jis pasitiko jau būdamas miške ir vadovaudamas maždaug penkiasdešimties kovotojų būriui, kurį sudarė buvę šauliai, Birželio sukilėliai, policininkai ir Vietinės rinktinės savanoriai. Rugsėjį, Dieduko slapyvardį pasirinkusio J. Šibailos būrys jau buvo išaugęs į rinktinę, Balninkų, Kurklių, Kavarsko, Pabaisko, Šešuolių, Želvos ir Žemaitkiemio apylinkių kovotojus. Dar po pusmečio rinktinė tapo grėsminga jėga, kurios gretose veikė maždaug pusė tūkstančio partizanų.

Tuo pat metu augo ir kitose Aukštaitijos vietovėse veikusių partizanų gretos. 1945-ųjų vasarą Musninkuose poros šimtų kovotojų būrį buvo sutelkęs legendinis partizanų vadas Jonas Misiūnas-Žalias Velnias. Rugpjūčio pabaigoje, suvienijęs ir kitoje Neries pusėje – Trakų, Aukštadvario, Vievio ir Semeliškių valsčiuose bei Kaišiadorių ir Onuškio apylinkėse veikusius būrius, Žalias Velnias savo žinioje turėjo daugiau kaip 500 kovotojų, kurių veikla greitai išsiplėtė į Kruonio, Veprių, Širvintų, Šešuolių ir Giedraičių valsčius. 1945 metų gruodžio 1-ąją išaugusi rinktinė tapo Didžiosios Kovos apygarda, kurią sudarė A ir B rinktinės. Šios vadu buvo paskirtas Alfonsas Morkūnas-Plienas, o J. Šibaila-Diedukas tapo jos štabo viršininku.

Tą patį mėnesį J. Šibailos vadovaujamos rinktinės partizanams teko rimtai susiremti su gausiomis priešo pajėgomis. Užpuolusi Užumakio miške apsistojusius rinktinės kovotojus, sovietinė MVD kariuomenė panaudojo prieš juos net šarvuočius ir aviaciją. Tačiau, kad ir patyrusi nemenkų nuostolių, rinktinė sėkmingai pasitraukė ir nebuvo sunaikinta.

DKA B rinktinės štabo viršininkas Juozas Šibaila-Diedukas (sėdi trečias iš kairės) su rinktinės štabo nariu Jonu Juru-Žilviniu ir ryšininkėmis. / GAM nuotrauka

Tuomet MGB griebėsi kito išbandyto būdo, mėgindama kiek įmanoma pakenkti rinktinei melu ir klasta. Pirmiausia čekistai pamėgino sukompromituoti J. Šibailą jo paties kovotojų akyse. Proga tam buvo palanki – po minėto susirėmimo Dieduko Balninkuose ilgą laiką niekas nebematė. Paskirtas štabo viršininku, jis persikėlė į kitas vietoves ir tiesiogiai kovinėms operacijoms nebevadovavo. Pasinaudodami tuo, čekistai ėmė intensyviai skleisti gandus, kad J. Šibaila po mūšio paliko savo kovotojus ir pabėgo į Lenkiją. Beje, ateis laikas, kai čekistai ir patys patikės, kad J. Šibailos tikrai nebėra. Tačiau apie tai – kiek vėliau. O kol kas grįžkime į 1946-ųjų pavasarį, kuomet MGB pamėgino sunaikinti ne tik J. Šibailos rinktinę, bet ir visą Didžiosios Kovos apygardą.

Tam buvo pasitelktas didžiausias ir niekšiškiausias MGB provokatorius Juozas Markulis, pogrindyje žinomas Erelio slapyvardžiu. Šiam agentui buvo pavesta įsiskverbti į Didžiosios Kovos apygardos (DKA) štabą ir perimti jo kontrolę. Apsimetęs pačių čekistų įkurto netikro visos Lietuvos Vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų štabo (VGPŠ) atstovu, Erelis sugebėjo užmegzti kontaktą su J. Misiūnu. Žalio Velnio pasitikėjimą J. Markulis pelnė dar ir todėl, kad jo pusbrolis Jonas Markulis-Vaiduoklis buvo Žaliojo Velnio bendražygis, 1945-aisiais žuvęs apygardos štabe Čiobiškyje.

Juozas Šibaila (kairėje) ir Vyčio apygardos partizanas Albinas Burbulis-Žilvinas. / GAM nuotrauka

Patikėjęs provokatoriumi, Žalias Velnias sutiko, kad apygardos vado poste jį pakeistų J. Markulio atsiųstas buvęs Lietuvos kariuomenės kapitonas Vytautas Pečiūra-Griežtas, nė nenujausdamas, kad šis yra o MGB agentas Gediminas.

Būtent Griežtas, žadėdamas kad J. Misiūnas bus nelegaliai pasiųstas į Angliją studijuoti karo mokslų, įtikino buvusį apygardos vadą vykti į Vilniuje 1946 metų rugpjūčio 12-ąją rengiamą tariamą visos Lietuvos rezistencijos vadų pasitarimą, kurį, suprantama, organizavo tas pas J. Markulis. Iš šio „pasitarimo“ Žalias Velnias nebegrįžo – kitą dieną jis buvo slapta suimtas. Apie šį faktą apygardoje niekas nė nenumanė, tad čekistai dar ilgai siuntinėjo partizanams nurodymus Žalio Velnio vardu. Taip DKA vadovybė buvo sunaikinta, o be vadovybės likusi A rinktinė visiškai pakriko.

Laimei, J. Šibailos B rinktinės šis čekistų triukas nepaveikė. Ir štabo viršininkas, ir rinktinės vadas A. Morkūnas-Plienas kategoriškai atsisakė vykdyti Griežto nurodymą pranešti jam ryšininkų pavardes, ginklų saugojimo vietas ir bet kokius kitus duomenis, o 1946-ųjų gruodį visiškai nutraukė ryšius su čekistų perimta DKA vadovybe. Taip J. Šibaila ir jo kovotojai išvengė žlugimo. Maža to, praėjus lygiai dvejiems metams po Žalio Velnio žūties, 1948 metų rugpjūčio 14-ąją, šiai rinktinei buvo suteiktas apygardos statusas. Naujos DKA štabui liko vadovauti J. Šibaila.

Dvasinės kovos vedlys

Tų pačių metų vasarą Kęstučio apygardos vadas Jonas Žemaitis-Vytautas pradėjo planuoti pirmąjį visų Lietuvos sričių ir apygardų vadų suvažiavimą, turintį padėti pagrindą bendrai visos šalies ginkluoto pogrindžio vadovybei. Rengiant dokumentus, numatančius laisvės kovų sąjūdžio taktiką, greta J. Žemaičio ir kitų partizanų vadų daug dirbo ir J. Šibaila. Taigi 1948-ųjų rugpjūčio 4 dieną įvykusiame Didžiosios Kovos, Algimanto, Vyčio ir Vytauto apygardas vienijusios Rytų Lietuvos (Karaliaus Mindaugo) srities vadų sąskrydyje jis drauge su srities vadu Jonu Kimštu-Žalgiriu buvo deleguotas į vyriausiąją partizanų vadovybę. O dar po trijų mėnesių, 1948-ųjų lapkritį, J. Šibaila, dabar jau pasivadinęs Merainio slapyvardžiu, buvo paskirtas srities štabo viršininku.

Juozo Šibailos redaguoto LLKS leidinio „Prie rymančio rūpintojėlio“ viršelis. / LYA nuotrauka

Tą patį mėnesį J. Šibaila, kaip Algimanto, Vytauto ir Didžiosios Kovos apygardų įgaliotinis, atkeliavo į Šiaulių apskrityje esantį Dūkto miške surengtą Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio (BDPS) prezidiumo posėdį, kuriame partizanų apygardoms rekomenduota išrinkti sričių vadus ir pateikti juos prezidiumui patvirtinti. O dar po trijų mėnesių netoli Radviliškio esančiame Minaičių kaime prasidėjo istorinis Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas, kuriame buvo įkurta visos kovojančios Lietuvos vadovybė – Lietuvos laisvės kovos sąjūdis ir priimta garsioji 1949 metų vasario 16-osios deklaracija, numatanti atkurtos nepriklausomos demokratinės Lietuvos gaires. Šį dokumentą drauge su kitais septyniais LLKS Tarybos nariais pasirašė ir J. Šibaila-Merainis.

LLKS prezidiumo pirmininku suvažiavime išrinktas J. Žemaitis-Vytautas labai vertino savo bendražygį Merainį: abu buvo iš tos pačios, kiek vyresnės kovotojų kartos, abu suprasdavo vienas kitą iš pusės žodžio, abu puikiai suvokė, kad kovoje su gerokai stipresniu priešu svarbi ne tiek fizinė, kiek dvasinė tautos jėga. Būtent todėl J. Žemaitis pasiūlė skirti J. Šibailą LLKS Visuomeninės dalies viršininku. Partizanų vadai šiam pasiūlymui pritarė vienbalsiai.

Viena svarbiausių Visuomeninės dalies viršininko atsakomybės sričių buvo pogrindžio spauda. Laisvės kovotojų leidiniai, pasirodę pirmaisiais ginkluotos rezistencijos metais, pokario žmonėms buvo vienintelis tikros informacijos šaltinis ir moralinė atgaiva, vienintelė alternatyva per jėgą brukamai stalininei propagandai. Šiuos pogrindžio laikraštėlius leido ir Lietuvos laisvės armijos (LLA) kovotojai, ir atskiros partizanų apygardos. Deja, ne visi jie išliko ilgai ir juolab ne visi pasiekdavo plačiąją visuomenę. Prieš laisvą žodį MGB kovojo aršiai. Iš šios žinybos dokumentų matyti, kad per 1944–1952 metais vykdytas vadinamąsias karines-čekistines operacijas į priešo rankas pateko 577 rašomosios mašinėlės ir spaudos dauginimo aparatai, o už kovotojų spaudos platinimą vien 1947-aisiais visoje Lietuvoje suimta 640 žmonių.

Žinoma, nors ir turėdama nuostolių, partizanų spauda ėjo. Tačiau dabar, įsikūrus LLKS, reikėjo naujo visiems okupuotos šalies žmonėms skirto leidinio, kuriame būtų nušviečiami sąjūdžio tikslai, idėjos, krašto ateities vizijos. Tad vykdydamas vasarį priimtą LLKS Tarybos prezidiumo nutarimą, J. Šibaila nedelsdamas ėmėsi organizuoti partizanų vadovybės laikraščio „Prie rymančio rūpintojėlio“ leidimą.

Pirmasis laikraščio numeris pasirodė jau 1949-ųjų kovą ir nenustojo eiti iki pat J. Šibailos žūties 1953-iaisiais. Merainis, su keliais pagalbininkais įsikūręs LLKS Visuomeninės dalies būstinės bunkeryje Balandiškio kaime, Stanislovo Sajaus sodyboje, pats rašė ir spausdino mašinėle tekstus, pats daugino laikraštį rotatoriumi. Nors sąlygos buvo sudėtingos, iš viso pasirodė 23 šio leidinio numeriai, o jų tiražas kartais pasiekdavo ir tūkstantį egzempliorių.

Juozas Šibaila (dešinėje) ir DKA B rinktinės štabo Poligrafinės dalies viršininkas Jonas Juras-Žilvinys. / GAM nuotrauka

Laiškai į ateitį

J. Šibailos vadovaujama LLKS Visuomeninė dalis neapsiribojo vien šiuo leidiniu. Iki 1950-ųjų tame pačiame bunkeryje buvo leidžiami Žemaitijos partizanų laikraštėliai „Sutemų keleivis“ ir „Tėvynei šaukiant“, rengiamas apygardų vadams skirtas Vyriausiosios vadovybė biuletenis, išspausdintas net specialus partizanų maldynėlis. Visą šį darbą, be Merainio, dirbo dar penki žmonės: Bronius Liesis-Naktis, Kazimieras Laužikas, broliai Vytautas ir Viktoras Šniuoliai ir dailininkas Laurynas Mingilas-Džiugas.

Kokios nuostatos ir kokios vertybės buvo dėstomos J. Šibailos redaguojamuose leidiniuose? Kokias moralines savybes jie siekė įskiepyti partizanams? Kaip partizanų vadovybė įsivaizdavo laisvę, kultūrą, demokratiją? Apie tai tekalba kelios citatos. Štai viename laikraščio „Prie rymančio rūpintojėlio“ vedamajame sakoma: „Kas klausia partizanų partijos vardo, tie geriau teklausia žmonių gyvenimo kelio – jo partija vadinasi Lietuva.“ 1949-ųjų rugsėjį išėjusiame 4-ame numeryje, straipsnyje „Apie kultūrą, demokratiją, laisvės kovas“, kurį, kaip manoma, rašė pats J. Šibaila, skaitome: „Mūsų kova – mūsų gyvenimo klausimas: mes ar komunizmas? Komunizmas savo visagalybės siekia per žmogaus suniekinimą, – norėdami prieš komunizmą laimėti kovą, gelbėkime lietuvių gyvenimą nuo suniekinimo. Savą, artimųjų gyvenimą, gelbėkime nuo žmogaus menkystės, padėkime lietuviui tikėti, kad jis patsai yra gyvenimo viešpats, ir mūsų gyvenimas bus žmonijos garbė.“

Tiek iš J. Šibailos redaguotų leidinių, tiek iš kitų jo to meto įžvalgų labai aiškiai matyti, kad būtent dvasinė laisvės kovos dimensija, pastangos visais įmanomais būdais priešintis tautos proto pavergimui, lietuvių savimonės, jos moralės gynyba šiam partizanų vadui buvo neabejotinai svarbesnės nei ginkluota kova, kuri tuo metu, deja, jau silpo. Nėra abejonių, kad toks J. Šibailos, kaip ir jo bendraminčio J. Žemaičio, nusiteikimas iš esmės lėmė ir visą 1949-aisiais suformuotą LLKS Tarybos strategiją.

Žinoma, J. Šibaila nebuvo naivus ir vargu ar manė, kad pasipriešinti šiam proto pavergimui bus paprasta. Jis negalėjo nematyti, kad ginkluotas pogrindis be Vakarų pagalbos, kuria partizanai tuo metu jau nelabai tikėjo, anksčiau ar vėliau bus užgniaužtas, kad priešo propaganda iškraipys jo kovos esmę ir tikslus, o patys partizanai bus kompromituojami, verčiant juos žmogžudžiais ir banditais. Kita vertus, jis negalėjo netikėti, kad anksčiau ar vėliau Lietuva vis tiek taps laisva, todėl kalbėtis su joje gyvensiančiomis kartomis reikia dar šiandien. Štai kodėl J. Šibaila taip skatino kovotojus rašyti dienoraščius, kurti eiles, kaupti archyvus – tai turėjo būti einančiųjų žūti laiškas mums visiems.

Pačiam J. Šibailai nuo pirmojo LLKS leidinio išleidimo iki žūties dar buvo likę beveik treji metai, nors 1950-ųjų vasarą LLKS vadovybės nariai jau buvo jį palaidoję. Mat liepos 22-ąją, žuvus kitam LLKS Tarybos nariui L. Grigoniui-Užpaliui, nutrūko ir Merainio ryšiai su sritimis. Taigi galbūt žuvusio J. Šibailos pareigas 1951-ųjų pradžioje kuriam laikui perėmė A. Ramanauskas-Vanagas. Įdomu, kad J. Šibailą žuvusiu laikė ir MGB. Tai liudija Lietuvos ypatingajame archyve saugomi pranešimai, kad J. Šibaila 1950-aisiais žuvo nepatikslintomis aplinkybėmis ir dėl to 1952-ųjų rugpjūtį buvo išbrauktas iš operatyvinės įskaitos.

Klaida paaiškėjo gana greitai, juolab kad į čekistų nagus beveik tuo pat metu pakliuvo Kalnų srities vadas Jonas Kimštas-Žalgiris, 1952-ųjų rugsėjį sutikęs tapti MGB agentu Jurginu. Į savo rankas nutarę perimti LLKS, čekistai planavo infiltruoti Jurginą į LLKS prezidiumo pirmininko postą. (Tuo metu sunkiai sergantis J. Žemaitis šių pareigų buvo atsisakęs.) Viena svarbiausių kliūčių įgyvendinti šį planą buvo ne kas kitas, o J. Šibaila – čekistai ne be reikalo nuogąstavo, kad Merainis įkalbės partizanų vadus balsuoti ne už J. Kimšto, o už A. Ramanausko-Vanago kandidatūrą. Taigi J. Šibailą reikėjo kuo greičiau sunaikinti.

Merainio paieška užtruko iki 1953-iųjų vasario. Jo bunkerio vietą netoli Ramygalos esančiame Dovydų miške nurodė vienas suimtas ir tardymų nepakėlęs partizanas. Vasario 11-ąją bunkerį apsupus čekistinės kariuomenės būriui, J. Šibaila ir drauge su juo buvę dar du kovotojai pasipriešino ginklu ir žuvo. Su Merainio žūtimi nustojo eiti ir LLKS leidiniai. Tačiau ir šiandien išliko mus pasiekę partizanų prisiminimai, kuriuos rašyti taip skatino J. Šibaila. Liko ir jo paties parašyti žodžiai: „Aš tik žmogumi lietuviu perėjau bolševizmą.“