Jei Aušvicas yra niekas
Už­si­tę­sęs ra­šy­to­jo, dra­ma­tur­go Ma­riaus Ivaš­ke­vi­čiaus puo­li­mas, ku­rį dar pa­kurs­tė gra­si­ni­mai fi­ziš­kai su­si­do­ro­ti, pa­lie­čia be­ga­lę klau­si­mų ir skau­du­lių. Vie­nas jų – Lie­tu­vos žy­dai mums vis dar yra sve­ti­mi. Ho­lo­kaus­tas te­bė­ra „jų“ rei­ka­las, ne mū­sų, par­ale­liai nu­vil­ni­ju­si tra­ge­di­ja, ne­per­si­den­gu­si su „mū­siš­ke“ trė­mi­mų tra­ge­di­ja. Tai be ga­lo gi­li ir komp­lek­siš­ka, is­to­riog­ra­fi­jos ri­bas per­žen­gian­ti te­ma, vei­kian­ti ne iš­skir­ti­nai lie­tu­vių tau­tą, bet – spren­džiant pa­gal Len­ki­ją – dau­gu­mą Šoa įvy­kius ir ko­la­bo­ra­vi­mo gė­dą pa­ty­ru­sių Eu­ro­pos ša­lių.

Tekstas spausdintas „Literatūra ir menas“

Neseniai Italijos nacionalinio radijo laidoje „Fahrenheit“ kalbant apie Primo Levi, į studiją paskambino net keli pasipiktinę klausytojai užsipuldami laidos vedėją: „Užteks kalbėti apie tuos žydus! Užsiimkit kultūra, o ne politika.“ Pokalbis apie P. Levi patirtį Aušvice užgavo klausytojų nacionalistinius jausmus. Fašistinės Italijos atsakomybė naikinus žydus, serbus ar kroatus toliau sistemiškai menkinama ar apskritai neigiama. M. Ivaškevičiaus žodžiai „Radijo popietėje“ apie lietuvius žydšaudžius pasklido lyg benzinas ant negacionizmo laužo. Kažkas siaubingai užsigavo priėmęs autoriaus žodžius asmeniškai: kuo čia dėti mes, šiandienos lietuviai? Mano seneliai juk nieko nešaudė...

M. Ivaškevičiaus žodžiai „Radijo popietėje“ apie lietuvius žydšaudžius pasklido lyg benzinas ant negacionizmo laužo. Kažkas siaubingai užsigavo priėmęs autoriaus žodžius asmeniškai: kuo čia dėti mes, šiandienos lietuviai? Mano seneliai juk nieko nešaudė...

Ar egzistuoja istorinė kolektyvinė tautos atsakomybė? Tokį klausimą dar 1946 m. kėlė ir išsamiai aptarė vokiečių filosofas Karlas Jaspersas klasika tapusiame veikale „Apie kaltę“. Nepakenktų darkart į rankas paimti Hannos Arendt knygą „Eichmannas Jeruzalėje. Ataskaita apie blogio banalumą“, kurios branduolyje – visai ne Adolfo Eichmanno figūra, o atskiros šalys, įsitraukusios ir dalyvavusios (juridiškai, o vėliau ir fiziškai) didžiausiose XX a. skerdynėse. Donatella di Cesare, žydų kilmės italų filosofė, negacionizmą vadina politiniu klausimu: Holokausto neigimas ar kolaboravimo švelninimas legitimuoja naujas rasizmo formas ir totalitarizmo apraiškas, nuo kurių nėra apsaugota jokia visuomenė, o ypač atmetanti atvirą konfrontaciją su savo praeitimi ir linkstanti beprotiškai kompleksiškus istorinius naratyvus menkinti. Nuoširdi konfrontacija yra mūsų istorinės ir pilietinės brandos egzaminas. Aršaus istorinio neigimo akivaizdoje nederėtų palikti istorijos siauram specialistų ratui, nes, kaip rodo pastarieji įvykiai, istorikų argumentai, dokumentiniai įrodymai ar išgyvenusiųjų liudijimai nebepajėgūs atremti vienamatės pseudopatriotinės isterijos rėkiant, kad mūsų kančios buvo didesnės. Istorinę atmintį, anot D. di Cesare’s, saugoti turėtume visi, nes ji yra gyva, o ne statiška ar monolitiška – tai pats „mūsų egzistencijos audinys, mūsų gyvenimo tėkmė. Mes visi esame padaryti iš istorijos“.

Aušvico neigėjų gretos didėja, ir ne vien buvusiose nacizmo žemėse – Vokietijoje ir Austrijoje, – jos plečiasi daugelyje Europos šalių, JAV bei Artimuosiuose Rytuose.

Toma Gudelytė

Dujų kameros ir krematoriumai egzistavo.

Masinės Europos žydų žudynės vyko.

Šoa tragedija yra istorijos dalis.

Tai nekvestionuotina. Šiandien kvestionuotini turėtų būti neigiančiųjų istorinį faktą teiginiai. Nes pasaulis, kuriame neigiama egzistavus dujų kameras, sudaro sąlygas kriminalinei politikai, politikai kaip nusikaltimui.

Aušvico neigėjų gretos didėja, ir ne vien buvusiose nacizmo žemėse – Vokietijoje ir Austrijoje, – jos plečiasi daugelyje Europos šalių, JAV bei Artimuosiuose Rytuose. Negacionizmas įgavo tarptautinį mastą. Italija ne išimtis: negacionizmo adeptai netrukdomi buria apie save talkininkus ir bendraminčius, pamažu kurdami neigimo terpę itin palankių pastarųjų dešimt­mečių šešėlyje. Drauge jie kelia reikalavimus skleisti žinią apie, kaip patys vadina, „Aušvico melą“.

Vis dėlto ką reiškia negacionizmas ir kodėl Holokausto neigimas taikosi į Aušvicą – viso įvykio metonimiją, pasibaisėtiną nacizmo simbolį, amžiams įsigalėjusį vokišku vardu, kuris išstūmė lenkiškąjį Osvencimą?

Vis dėlto ką reiškia negacionizmas ir kodėl Holokausto neigimas taikosi į Aušvicą – viso įvykio metonimiją, pasibaisėtiną nacizmo simbolį, amžiams įsigalėjusį vokišku vardu, kuris išstūmė lenkiškąjį Osvencimą?

Ligi šiol klausimas keltas kone išskirtinai istoriografiniame diskurse. Atsakymo paieškos buvo patikėtos profesionaliems istorikams, kaip manyta, galintiems suvaldyti reiškinį ir diskredituoti negacionistus arba, gausiai pateikus įrodymų ir dokumentų, patikrinus begalę skaičių ir datų, paskatinti šiuos keisti savo nuostatas. Taip siekta melą išmėsinėti anatomiškai: atmesti pseudoistorinį metodą, atskleisti iš piršto laužtą statistiką bei įtikinėjimo strategiją, į dienos šviesą iškėlus pačią neigimo „logiką“. Vadinasi, akcentuota, kaip neigiama. Kokiu būdu tai neigiama?

Toks žiūros taškas, davęs išties daug reikšmingų istoriografinių darbų, vis dėlto lemia riziką būti nepakankamas ir klaidinantis. Nes neužčiuopia daugia­briaunio šio reiškinio pavojaus ir vaikosi neigėją po painų jo argumentavimų labirintą neretai atsidurdamas akligatvyje. Kartais prieinama net iki to, kad būtina, kaip pasipiktinęs pastebėjo Pierre’as Vidalis-Naquet, „įrodinėti įvykus tai, kas iš tiesų įvyko“. Klausimas ne tik stumia į gynybinę poziciją, bet ir pasižymi paradoksaliu poveikiu – apgaulė nesąmoningai priimama ir skatinama.

Prieštarauti neigėjui, įsikasusiam į neigimo apkasus, reiškia jį legitimuoti. Bet kokia kontroversija reikalauja abipusio įsitraukimo pripažįstant priešingas tezes galiojančiomis. Šioji tezių lygybė a priori – tai neigėjo nuostatų teisėtumo įgalinimas.

Turime perkelti klausimo akcentą nuo kaip prie kodėl.

Privalome klausti: kodėl jis neigia, kas yra neigiantysis? Dabar tai ne tik istorinis, bet ir politinis, filosofinis klausimas. Dėl tikslumo privalome padalyti jį į tris dalis – skirtingas ir vis dėlto glaudžiai tarpusavyje susietas. Kas yra negacionistai? Kodėl jie neigia?

Privalome klausti: kodėl jis neigia, kas yra neigiantysis? Dabar tai ne tik istorinis, bet ir politinis, filosofinis klausimas. Dėl tikslumo privalome padalyti jį į tris dalis – skirtingas ir vis dėlto glaudžiai tarpusavyje susietas. Kas yra negacionistai? Kodėl jie neigia? Kokia jų motyvacija, kokių tikslų jie siekia? Tik tokiu būdu pavyks iškelti aikštėn giluminį ryšį, siejantį neigimą ir naikinimą – ligi šiol neužčiuoptą tvirtą tęstinumo saitą tarp nacių vykdytų žudynių dujomis ir ugnimi, pavertusių kūnus pelenais ir dūmais niekio akivaizdoje, ir žudynių neigimo. (...)

Pirmieji negacionistai buvo patys naciai. Dar 1944-ųjų vasarą Aušvice SS pradėjo naikinti savo nusikaltimo pėdsakus – deginti sąrašus su traukiniais deportuotųjų vardais. 1945-aisiais SS susprogdino dujų kameras ir krematoriumus.

Totalitarinis teroras veikia slaptai. Tai viena savybių, skiriančių jį nuo despotizmo, kuris tėra teroro preliudija. Despotiški režimai, istorijoje keitę vienas kitą, mėgo eksponuoti savo nusikaltimus – teroro spektaklių vaizdas užtikrindavo pavaldinių nuolankumą. Romėnai Apijaus kelyje nukryžiavo Spartako sukilėlius vergus. Mongolai iš priešų galvų supildavo makabriškas piramides. Negi pamirši inkvizicijos laužus, tuos perversiškus spektaklius, sutraukdavusius žiūrovų minias ir veikusius kaip įspėjimas? Iki pat moderniųjų laikų giljotina begėdiškai veikė viešumoje.

O nusikaltimo pėdsakų dangstymas yra totalitarinio teroro bruožas. Nacizmas naikino pėdsakus tyčia – siekė žodžiais paslėpti nusikaltimą dar prieš jį įvykdydamas. Poznanėje 1943 m. spalio 6 d. Heinrichas Himmleris, viešoje kalboje puse lūpų užsiminęs apie neseniai pradėtą vykdyti masinį naikinimą, kreipėsi į SS tardamas, jog „šlovingas“ istorijos puslapis, kurį jie rengėsi atversti, dar nebuvo parašytas ir niekada nebus parašytas. Tai pareikšdamas H. Himmleris mąstė apie būtinybę dangstyti žudynes. Kartą parašytas šis istorijos puslapis, užuot įkvėpęs ateities kartas, privalėjo būti nuslėptas be didelės šlovės. Nuo pat pradžių pėdsakų slėpimas buvo neatsiejama masinio naikinimo vizijos dalis.

Nacizmui nepakako neigti nusikaltimo. Jis reikalavo paneigti patį aukų egzistavimo faktą. Naciz­mui neužteko sunaikinti aukų dabartyje – jis veikė atbuline eiga ištrindamas jų egzistavimą praeityje. SS budeliai suvokė: nuslėpdami nusikaltimo pėdsakus, jie galės visiems laikams sunaikinti savo aukas. Ištrins jų esatį ne tik realiuoju laiku, bet ir praeities prisiminimuose, kurie galėtų tęstis ir gyvuoti ateityje. Nes niekas ateityje neturi žinoti, jog žydai galėjo egzistuoti. Toks buvo hitleriškas „judenrein“ pasaulio planas.

Neigdami istorinius faktus negacionistai nesiima kažin ko ypatingo, tiesiog prie jų nuolat grįžta. Tai maitvanagiai, sukantys ratus virš mirties stovyklų.

Neigdami istorinius faktus negacionistai nesiima kažin ko ypatingo, tiesiog prie jų nuolat grįžta. Tai maitvanagiai, sukantys ratus virš mirties stovyklų. Jie minta mirusiųjų palaikais. Sklando virš lagerių norėdami įsitikinti, jog žemė galutinai prarijo aukas, o krosnių dūmai amžiams išsisklaidė. Jie grįžta į naikinimo vietas nusikaltimui užbaigti. (...)

Jie drumsčia gedulą. Klaidina atmintį ir jaukia prisiminimus. Apsimetinėja siekdami viską paversti gryniausia fikcija. Painioja ir tyčia mus trikdo, kad faktai, realybėje mums atrodantys sunkiai protu suvokiami, amžiams virstų neįtikimu košmaru, tolimu tikrovei, nerealybe. (...)

Tebesama kalbančių apie nacizmo „beprotybę“ – dažniausiai iš nuogirdų ir gana atsainiai, bet tokia laikysena ne mažiau pavojinga. Jei nacizmo būta pamišimo, t. y. kažko nesąmoningo, absurdiško ir abstraktaus, vadinasi, įvykiai paprasčiausiai išslydo mums iš rankų ir nėra kaip jų racionaliai paaiškinti. Juk patogu galvoti apie Trečiąjį reichą kaip apie anapus istorijos ir racijos likusį „tarpuvaldį“, kuris daugiau niekada negalėtų pasikartoti. Tokią naivią, skubotą ir neatsakingą nacizmo interpretaciją ilgai puoselėjo nesidomėjusieji gilintis į šios ideologijos viziją. Taip nacizmo politika, toli gražu neįveikta, rado terpę netgi akademijos pasaulyje – italų ne ką mažiau nei vokiečių, prancūzų ir amerikiečių universitetuose, kur dangstantis pseudomoksline istorijos kauke katedrų naciai pradėjo suokalbį, rado auditoriją ir lėtai iš nebūties išnyrantiems dokumentams, prisiminimams, liudininkų žodžiams sudavė smūgį.

Tai paaiškina, kodėl Adolfo Hitlerio vardas, virtęs nusikalstamos „beprotybės“ emblema, taip ilgai sklandė virš Vakarų pasaulio praeities ir netgi sklido toliau. Tartum šios blogio figūros, tebekurstančios nerimą ir baimę, būtų neįmanoma įvardyti kaip konkrečios tikrovės, todėl ji privalanti likti siaubo abstrakcija. Taip reali figūra virsta pamėkle, šešėliu rizikuojant, jog gali netikėtai vėl grįžti ar galutinai išsisklaidyti į iliuziją sukeldama ne mažesnį pavojų.

„Mein Kampf“ nėra pamišėlio klejonių traktatas. Tai „hitlerizmo filosofijos“, kaip dar 1934 m. trumpoje esė įvardijo Emmanuelis Lévinas, pagrindai: E. Lévinas pabrėžė hitlerizmo tęstinumą iš vokiečių kultūros kartu nagrinėdamas filosofinius, biologinius ir teologinius politinio ir nacių didžiąja dalimi įgyvendino projekto pagrindus.

E. Lévinas kalba apie „filosofiją“, o ne apie beprotybę ar sąmonės anomaliją. „Hitlerio filosofija yra primityvi“: jos „apgailėtiną frazeologiją“ įkvepia pirmykščiai instinktai, kuriuose susikaupusi visceralinė, o kartu ir filosofinė laikysena tikrovės atžvilgiu. Hitlerizmas, kaip filosofija, degraduojanti iki elementarių jausmų – neapykantos (anot fiurerio, „vienintelės stiprios emocijos“), į pasaulinį „nuotykį“ išsiruošia kvestionuodama pačius europietiškos civilizacijos principus. Štai kur naujovė. Filosofija visapusiškai susitelkia į kūną, ima fanatiškai jį garbstyti, paverčia pačiu egzistencijos centru. Negana to: filosofija rodo, jog žmogaus esmė yra ne laisvė, o kūno grandinės. Biologinis paveldas paverčiamas istorine lemtimi – „paslaptingas kraujo balsas“ tampa determinantu. Germaniškojo žmogaus autentiškumas esąs šiame biologiniame branduolyje, nuo kurio neįmanoma pabėgti. Taip formuojama kraujo ryšiais susaistytos visuomenės idėja, visuomenės, kuri vienu bendru judesiu ruošiasi karinei ekspansijai rengdamasi sunaikinti kitą.

Kas gali būti priešiškiau už judaizmo skelbiamą nuostabią žinią apie išlaisvinimą – egzodą, apie kurį liudija išlaisvinti vergai, kaip galimybę nutraukti grandines ir žengti per istorijos slenkstį? Būtent su šia Europos civilizacijos perimta išlaisvinimo idėja ir kovoja hitlerizmas. Priešu apskelbiamas tas, kuris išlaisvinimo ilgesiu užkrečia pasaulį, artimiausias kitas – žydas. Kito atmetimas, taip jau buvo nutikę 1449 m. Ispanijoje, veda prie „kraujo“ mistifikacijos: neva kraujyje glūdinti neatitaisoma metafizinė esmė, iš kurios kildinama žydija. „Todėl jei rasė neegzistuoja, – rašo E. Lévinas, – būtina ją sukurti.“

Hitlerizmo filosofija yra gamtos ir kūno egzaltacija, liaupsė instinktyviam fiziškumui, kuris tarsi pavojingose ir savitikslėse sporto varžybose apima visą žmogiškumo esmę. Savitikslis, beje, yra naujasis germaniškasis žmogus, būsimasis nacis, arijas, kurio visa būtis suvedama į grynai biologinį faktą, pateikiamą kaip aukščiausią politinį siekį. Apeliuodama į slaptą vokiškos sielos nostalgiją hitlerizmo filosofija grąžina pagonybėn, bet ne į vienatinio Dievo neigimą, o veikiau radikaliai neįmanomą išėjimą iš pasaulio. Pagoniui pasaulis yra darnus, gerai organizuotas, amžinas; jame jis apgyvendina savo dievus ir dvasias. Pagal tokį įkalinančio pasaulio vaizdinį pagonis formuoja savo likimą ir veiksmus. Susirėmimas su judaizmu tuomet tampa neišvengiamas, paliečiantis europietiškos civilizacijos pamatus. Grėsmė kyla visoms religinėms, politinėms ir kultūrinėms formoms, iš judaizmo perėmusioms laisvės idėją. Hitlerizmas, nebūdamas nei laikina peripetija, nei ideologiniu atsitiktinumu, ardo laisvės idėją, iš kurios susikūrė Europa, ir pranašaudamas pavergimą žada naują instinktais varomos egzistencijos formą. Remiantis pranašiškais E. Lévino žodžiais, tai beprecedentis „paties žmogiškumo“ puolimas.

Rasizmas užklumpa visus, kurie visuomenėje nukrypsta nuo normos: vadinamuosius puspročius, psichikos ligonius, asocialius asmenis, homoseksualus. Raulis Hilbergas kalbėjo apie techninį ir administ­racinį Šoa nuspėjamumą. Germaniškoji „moralė“, įkvėpimo sėmusi iš socialdarvinizmo – natūralios atrankos kovoje už būvį, egzaltuotai iškelia jėgą, išjuokia humanistinius idealus, siekia atkurti stipriausiojo įstatymą. Tai patvirtina iki 1941 m. taikytos priemonės.

Radikalus A. Hitlerio antisemitizmas, jungiantis religinius, rasinius ir nacionalistinius elementus, siekia sukurti absoliutų priešą – žydą. A. Hitlerio „Mano kovos“ pačioje pradžioje žydas įvardijamas, kaip priešprieša arijiškajai tapatybei, kurią, dar prieš puolant ją ginti, pirmiausia būtina išrasti. Šiaurietis, germanas – šis istoriškai nepagrįstas mitas demonstruoja priešingas žydui savybes. Kuo tuštesnė arijiška tapatybė, tuo reikšmingesnė virsta žydiškoji. Tai, beje, turėtų paskatinti mus susimąstyti apie išgalvotų tapatybių vis dar realiai keliamą grėsmę.

Auksas ir kraujas, sėslumas ir klajokliška prigimtis, girios ir dykuma, heroizmas ir bailumas, kilmingumas ir niekšybė, tiesa ir melas – visa tai sukuria takoskyrą, įgyjančią galutinės pasaulinio masto kovos apokaliptinį toną. A. Hitleriui tai pasaulio valdymo klausimas: iš vienos pusės siejamas su „žydų sąmokslu“, iš kitos – su „pasauline imperija“, apie kurią naciai taip klejojo. (...)

Lieka klausimas, ar negacionizmas laikytinas nuomone. Akivaizdu, pritarę šiai minčiai privalėtume įsileisti neigėją į viešąją erdvę ir ja su juo dalintis. Tačiau neigėjas siekia pirmiausia susilpninti dialogą, stumdamas mus į nebūties prarają. Ties prarajos riba klausimas atsiskleidžia kaip itin kompleksiškas.

Prieš pritardami minčiai, kad negacionizmas taip pat yra nuomonė ar interpretacinė tezė, pirmiausia turime įvertinti padarinius. Keletą jų puikiai iliustruoja simbolinis Noamo Chomsky’o pavyzdys. Žydų kilmės amerikietis, pasaulinio garso lingvistas, aktyviai kovojantis už žmogaus teises daugelyje frontų, iš savo autoriteto aukštumų įsitraukia į Prancūzijoje užvirusią polemiką dėl Robert’o Faurissono, kuris eilinįkart viešai paneigė egzistavus dujų kameras. Atvirai išsakęs savo kompetencijos stoką šiuo klausimu, N. Chomsky parengė septynių puslapių straipsnį „Tam tikri baziniai komentarai apie teisę į išraiškos laisvę“. Tad jis išsako poziciją paties principo klausimu. „Nesiruošiu kalbėti apie R. Faurissono tyrinėjimus, – tvirtina N. Chomsky, – nei apie kritiką, kurios šie sulaukė, nes apie juos mažai žinau, nei apie pačią tyrinėjimų tematiką, kuriai aptarti man trūksta specifinių žinių.“ N. Chomsky, beje, ne pirmkąkart panašiai pasisakantis apie „tyrinėjimus“, legitimuoja R. Faurissoną, galiausiai pristatomą kaip „santykinai apolitišką liberalą“, ir paneigia P. Vidalio-Naquet, vėliau su kartėliu kalbėjusio apie šį incidentą, kritiką. Beje, šis N. Chomsky’o straipsnis vėliau pasirodys įžangos pavidalu R. Faurissono knygoje 1980 m. spalį, lingvistui nespėjus išvengti tokio instrumentalizavimo. Ką galima pasakyti apie knygą, neigiančią žydų naikinimą ir besipuikuojančią įžanga, parašyta vieno žinomiausių žydų kilmės akademikų pasaulyje?

Ką galima pasakyti apie knygą, neigiančią žydų naikinimą ir besipuikuojančią įžanga, parašyta vieno žinomiausių žydų kilmės akademikų pasaulyje?

N. Chomsky gina išraiškos laisvę kaip abstrakciją, jam nesvarbus istorinis kontekstas ar politinės konotacijos, galiausiai net ir etinis aspektas. Turinys jo nedomina, dujų kamerų klausimas neliečia. Galbūt todėl, kad – kaip pats prisipažįsta – nėra šios srities žinovas. Tokia nuostata puikiai dera su N. Chomsky’o racionalizmu, neliečiančiu istorijos ir dominuojančiu ne tik jo lingvistiniuose darbuose, bet ir laikysenoje – liudijant progresyvaus liberalizmo idėjas ir atkakliai tikint proto triumfu. N. Chomsky gina pamatines demokratinės visuomenės iškovotas teises, kone sąmoningai ignoruodamas Europos įvykius ir baugius nacizmo metamus šešėlius, ir tai jis daro užsimetęs, pasak P. Vidalio-Naquet, „imperinio pasididžiavimo“ mantiją ir laikydamasis saugios distancijos, leidžiančios toleruoti vieną kitą Šoa neigėją.

O žvelgiant iš etinės-politinės perspektyvos ryškėja abstraktaus liberalizmo fiasko, į šviesą iškyla Voltaire’ui, netolerantiškajam tolerancijos filosofui, priskiriamo posakio, kuriuo remiasi ir N. Chomsky, trūkumai: „Nepritariu tavo nuomonei, bet iki paskutinio atodūsio ginsiu tavo teisę ją reikšti.“ Kas lieka iš šio posakio tau pareikalavus mano mirties arba kad mirtų kas nors trečias? Kad mirtų kiti? Akivaizdu – bet tik ne N. Chomsky’ui, – kad šiame posakyje žioji gili etinė spraga. Kas lieka iš šio posakio, tariamo „popieriniam Eichmannui“, pasirengusiam atkartoti žydų tautos sunaikinimą?

Iš italų kalbos vertė Toma Gudelytė