Grįžtanti atmintis – akimirka, kai prabyla protėviai – Vito Kutros istorija
Vil­niaus uni­ver­si­te­tas jau tre­jus me­tus vyk­do moks­li­niais is­to­ri­niais ty­ri­mais par­em­tą ini­cia­ty­vą „Grįž­tan­ti at­min­tis“, ku­rios me­tu įtei­kia­mi sim­bo­li­niai At­min­ties dip­lo­mai. Šia ini­cia­ty­va sie­kia­ma at­sip­ra­šy­ti ir pa­gerb­ti tuos uni­ver­si­te­to bend­ruo­me­nės na­rius, ku­rie dėl per­mai­nin­gos XX a. Lie­tu­vos prieš­ka­rio ir po­ka­rio is­to­ri­jos bu­vo pa­ša­lin­ti iš uni­ver­si­te­to ir ne­te­ko ga­li­my­bės baig­ti stu­di­jas, tęs­ti moks­li­nius ty­ri­mus, pe­da­go­gi­nę ar ki­tą su uni­ver­si­te­tu su­si­ju­sią veik­lą.

„Noriu tikėti, kad visi šios ypatingos iniciatyvos dalyviai ir organizatoriai amžiams suvoks, kad tai, ką šioje žemėje darome vadovaudamiesi tikrosiomis vertybėmis, anksčiau ar vėliau įgauna ypatingą energiją ir toli sklindančią šviesą, keičiančią mūsų mintis ir gyvenimus. Tikiu, kad simbolinis Atminties diplomas mano suaugusiems sūnums ir mažiems anūkams bus vertingas testamentas, įpareigojantis saugoti tas pačias vertybes, dėl kurių sudužo jų protėvių likimai ir svajonės“, – teigia V. Kutros dukra Dalia Kutraitė-Giedraitienė.

Vitas Kutra gimė 1927 m. Biržuose, lietuvių literatūros ir kalbos mokytojo Jurgio Kutros šeimoje. 1945 m. įstojo į Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą, kuriame, kaip jo dukra Dalia teigė, džiaugėsi studentišku gyvenimu. Mokydamasis ketvirtame kurse, 1949 m. balandį per masinę trėmimų operaciją „Bangų mūša“ būsimasis medikas buvo ištremtas į Irkutsko sritį.

Kaip vėliau paaiškės, šis tarpsnis negrįžtamai pakeitė V. Kutros gyvenimą. Vis dėlto jis dar būdamas tremtyje 1950 m. kreipėsi į Vilniaus universitetą su prašymu grąžinti dokumentus, kurie patvirtintų jo išsilavinimą. Tai mėgino padaryti ir grįžęs į Lietuvą 1957 m. Kaip susiklostė V. Kutros, kurio tėvas buvo vienas garsiausių lietuvių kalbos ir kultūros puoselėtojų, likimas?

– Jūsų senelis Jurgis Kutra – pedagogas, lietuvių kalbos ir kultūros puoselėtojas – mirė Sibiro lageryje. Kaip Jūsų tėvas, Vitas Kutra, jį prisimindavo?

Nesunku nuspėti, kad po laimingos ir turtingos vaikystės mano tėvas visiškai nebuvo pasirengęs fiziniams ir dvasiniams išbandymams, kuriuos jam parengė sovietų valdžia.

– Keisti buvo laikai, juos dabar sunku įsivaizduoti. Žvelgiant iš šių dienų neįmanoma suvokti, kaip galėjo būti, kad tėvai vengė vaikams pasakoti apie praeitį ir savo tėvus, kuriuos gerbė ir kuriais didžiavosi? Gal nenorėjo draskyti savo sunkiai gyjančių žaizdų, o gal bijojo tais pasakojimais pakenkti savo vaikams ar, neduok Dieve, sužadinti prarastos Lietuvos ilgesį? O gal norėjo tą išgyventą pragarą užmiršti, tarsi jo nė nebūtų buvę?

Taigi labai mažai žinojau ir apie savo garsųjį senelį – mokytoją Jurgį Kutrą. Tik 1990 m., kai drauge su vyru filmavome poetą Bernardą Brazdžionį jo namuose Los Andžele, ten netikėtai ir išgirdau legendinio poeto klausimą: „Kutraitė? Tai ar ne mano lietuvių kalbos mokytojo Jurgio Kutros anūkė būsi?“ Tada B. Brazdžionis atvertė Amerikoje leistą lietuvių enciklopediją su senelio Jurgio nuotrauka ir aprašu.

Godžiai ėmiau skaityti: mokytojas kultūrininkas, dėstė lietuvių kalbą, lietuvių ir pasaulinę literatūrą, drauge su režisieriumi Borisu Dauguviečiu įsteigė dailės draugiją „Mūza“, vaidino, statė spektaklius, rūpinosi dramos veikalų vertimu, aktorių kalba, buvo Lietuvos tautosakos archyvo narys korespondentas, surinko daug dainų, pasakų, patarlių, uoliai talkino Juozui Balčikoniui ir t. t.

– Būdamas tokios šviesios, išsilavinusios asmenybės kaip jūsų senelis vaikas, kokioje aplinkoje augo Jūsų tėvas ir kodėl Vilniaus universitete nusprendė studijuoti mediciną?

– Tėvelis augo labai inteligentiškoje ir kūrybingoje aplinkoje. Per stebuklą iki mūsų dienų išlikusiose nuotraukose matau gražų namą ir didelį sodą. Tarp medžių pririštame hamake ilsisi mano močiutė Aleksandra, aplink krykštauja baltais drabužėliais apsirengę vaikai: Vitukas ir kiek jaunesni už jį broliukas su sesyte.

Vėliau viena mano pakalbinta moteris pasakojo, kad jai atrodė, jog Kutrų namuose visada kvepėjo bandelėmis ir skambėjo muzika. Be to, vaikystėje Vitukas mokėsi muzikos, šokti tango, skaitė knygas, sekmadieniais lankė reformatų bažnyčią, ruošėsi laimingam ir turtingam gyvenimui gimtojoje Lietuvoje.

Nesunku nuspėti, kad po laimingos ir turtingos vaikystės mano tėvas visiškai nebuvo pasirengęs fiziniams ir dvasiniams išbandymams, kuriuos jam parengė sovietų valdžia.

Kalbant apie mokslus, Vitukas buvo labai gabus, gimnaziją baigė aukso medaliu 1945-aisiais ir tais pačiais metais įstojo į Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą. Kodėl pasirinko mediciną, nežinia. Keista, kad turėdamas tokį pavyzdį nepasuko studijuoti literatūros, matyt, paliko man perimti senelio Jurgio „literatūrinį palikimą“. Be to, suprantama, kad karo akivaizdoje gydytojo profesija atrodė patikimesnė.

– Mokydamasis IV kurse, 1949 m. balandį Vitas Kutra buvo ištremtas į Irkutsko sritį ir išbrauktas iš Vilniaus universiteto studentų sąrašo. Kaip Jūsų tėvas prisimindavo šį laikotarpį?

– Vitas Kutra nedalyvavo jokioje politinėje ar pasipriešinimo veikloje, studijavo ir studentavo, juokavo ir draugavo, kol vieną dieną netikėtai, nežinia kodėl ir už ką viskas sugriuvo – gyvenimas subyrėjo į šipulius. Medicinos fakulteto IV kurso studentas V. Kutra buvo, kaip ir daugelis kitų, ištremtas į Sibirą be jokių paaiškinimų.

Nesunku nuspėti, kad po laimingos ir turtingos vaikystės mano tėvas visiškai nebuvo pasirengęs fiziniams ir dvasiniams išbandymams, kuriuos jam parengė sovietų valdžia. Tremtyje, be kitų buitinių sunkumų, jį galutinai palaužė žinia apie tais pačiais metais tragiškai Sibire žuvusias motiną ir seserį. Senelis J. Kutra jau buvo miręs Taišeto lageryje 1943 m.

V. Kutra Sibiro lageryje (D. Kutraitės asmeninio archyvo nuotr.)

Liūdesio prislėgtas tėvelis sunkiai susirgo. Ir tada likimas nelaimingam tremtiniui atsiuntė gelbėtoją – mano būsimą mamytę Oną Juozapaitytę. Onutei, kuri buvo dantų gydytoja, pagailo šio gražaus, kultūringo, labai išsilavinusio ir visiškai sugniuždyto vyriškio. Gailestis peraugo į meilę ir prisirišimą. Taip mano būsimoji mama tapo viso V. Kutros gyvenimo globėja ir guodėja – Ona Juozapaitytė-Kutrienė.

– 1956 m. Jūsų tėvas buvo paleistas iš tremties. Kokia veikla užsiėmė grįžęs į Lietuvą? Ar toliau siekė tęsti studijas Vilniaus universitete?

– 1957 m. grįžus į Lietuvą tėvelio vargai nesibaigė. Apsistojome Kaune, Žaliakalnyje, pas mamos seserį Jonę. Tėvelis pasiryžo baigti nutrauktas medicinos studijas. Nežinau, kokį atsakymą gavo iš Vilniaus universiteto, tačiau Kauno medicinos institutas iškėlė tremtiniui V. Kutrai neįgyvendinamas sąlygas – per trumpą laiką perlaikyti visas ketverių mokslo metų semestrų įskaitas ir egzaminus.

Net ir gabiam žmogui tai buvo neįveikiama užduotis. Tėvynėje pasijuto kaip pasakoje – išsiųstas žiemą į mišką žibučių parnešti. Naujus lietuviškai sovietinius akibrokštus patyrus vėl ėmė šlubuoti jau ir taip silpna tėvelio sveikata, apėmė neviltis. Ačiū Dievui, kad su gerų žmonių pagalba gabusis tremtinys vis dėlto buvo priimtas į trečią kursą Kauno veterinarijos akademijoje, ją sėkmingai baigė 1960 m. ir tapo veterinarijos gydytoju.

– Kaip klostėsi V. Kutros profesinis gyvenimas tapus veterinarijos gydytoju?

– Tapęs veterinarijos gydytoju, tėvelis dirbo įvairiuose rajonuose, vėliau Kauno veterinarijos stotyje, bet sveikatos taip ir nebeatgavo, dažnai gulėjo ligoninėse, anksti tapo nedarbingas. Tačiau domėjosi viskuo, mėgo knygas, daug žinojo. Vis dėlto taip ir liko gyvenimo palaužtas ir niekada nekalbėjo nei apie savo laimingą vaikystę, nei apie studijas Vilniuje, nei apie tragiškus tremties metus. Buvo tarsi nutildytas žmogus, nešiojantis širdyje savo didelių vilčių duženas.

– Kaip tai veikė Jūsų šeimos gyvenimą?

– Tos tremtyje ir po jos sudužusių vilčių šukės skaudžiai dūrė mums visiems. Tėvelį matėme dažniau sergantį negu sveiką, augau, galima sakyti, be mamos, nes matydavau ją tik tada, kai grįždavo į Kauną iš Betygalos po 6 darbo dienų savaitės sekmadieniais (O. Kutrienė dirbo dantų gydytoja Betygaloje, nes Kaune darbo gydytojai tremtinei niekas negalėjo pasiūlyti).

Vėliau, kai buvo leista įsidarbinti Kaune, mamytė puolė dirbti net keliuose darbuose, slaugė dažnai sergantį tėvelį ir viena pati rūpinosi, kaip išlaikyti šeimą. Ant jos moteriškų pečių gulė visi šeimos rūpesčiai, įskaitant ir mažo broliuko, gimusio jau Lietuvoje, auginimą. Taigi tikrai nebuvome tokia laiminga šeima, kokią mačiau tėvo vaikystės nuotraukose. Neturėjome ir bandelėmis kvepiančių namų, buvome prisiglaudę „ant kampo“ pas gimines.

Projektą „Grįžtanti atmintis“ iš dalies finansuoja „Geros valios fondas“.