„Tarnas ir Tavo Mylistos papadė žemai lenkiasi“: kaip mūsų protėviai laiškus rašė
Laiš­kų kul­tū­ra Lie­tu­vos Di­džio­jo­je Ku­ni­gaikš­tys­tė­je iš­sip­lė­to­jo XVI am­žiu­je. Ne ką ki­taip, nei šiuo­lai­ki­nis žmo­gus, LDK pi­lie­čiai su­si­ra­ši­nė­jo įvai­riau­siais klau­si­mais, pra­de­dant vals­ty­bės rei­ka­lais ir bai­giant as­me­ni­niais pra­šy­mais bei nau­jie­nų da­li­ni­mu­si.

Tačiau ne taip, kaip šiandien, net ir nemaloniais reikalais rašydami, mūsų protėviai šventai laikėsi mandagumo taisyklių. Tos pačios padėties žmonės laiškuose vienas į kitą kreipėsi ne tik mandagiai, bet net su iškalbingu nusižeminimu. Laiškai rašyti remiantis skirtingomis tradicijomis – lotynų, rusėnų, o galiausiai ir lenkų kalbomis. Įdomu, kad rašybos tradicija LDK ir Maskvoje skyrėsi taip smarkiai, kad ta pačia kalba rašytus laiškus tekdavo „išversti“.

LŽ kalbintas Lietuvos istorijos instituto mokslo darbuotojas Andrejus Ryčkovas LDK laiškų kultūrą tyrinėti pradėjo 2014 metais Sankt Peterburgo archyve radęs laiškus valdovo raštininkui, vienam iš Sapiegų giminės pradininkų – Jonui Bogdanaičiui Sapiegai.

„Šis bajoras karjerą pradėjo didžiojo kunigaikščio Aleksandro dvare dvarioniu, raštininku. Vėliau tarnavo Žygimantui Senajam. Po jo karjerą protegavusio dėdės Jono mirties, jis tapo Vitebsko ir Palenkės vaivada. Radęs jam rašytus laiškus ir pastebėjęs, kad tarp jų yra daug panašumų, atkreipiau dėmesį, kad tai rodė tam tikros laiškų rašymo tradicijos buvimą“, – pasakojo Andrejus Ryčkovas.

2017 metais apsigynęs disertaciją, istorikas ėmė tirti politinę komunikaciją ir tuo pačiu – laiškais – ją atspindinčiais dokumentais. Apie LDK laiškų kultūrą Andrejus Ryčkovas papasakojo LŽ:

– Kaip rinkote medžiagą tyrimui?

– Jau buvau įgudęs atskirti laiškus tarp kitų dokumentų ir archyvuose ieškojau laiškų originalų. Radau apie 100 XVI amžiaus pirmos pusės laiškų.

Beje, pastebėjau, kad Lietuvos Metrikoje taip pat yra įtraukti laiškai, tačiau ne pilni, o tik jų išrašai – informacinė laiško dalis. Tačiau jie neatspindi viso laiško formuliaro, kaip tik leidžiančio spręsti apie laiškų rašymo tradicijas, kultūrą, santykį tarp susirašinėjusių žmonių. Matyti, laiškus kopijavusiam raštininkui ši dalis atrodė savaime suprantama ir jis nurašinėdavo tik tai, ką laikė užfiksuoti verta informacija.

Baboedo Vosylaičio laiškas kunigaikščiui Vladimirui Dubrovickiui./Andrejaus Ryčkovo nuotraukos

– Kokio pobūdžio laiškus tyrinėjote?

– Egzistuoja daugybė įvairiausių laiškų: valdovo, dvasininkų, bajorų, moterų ir kitokie laiškai. XVI amžiuje susirašinėta pačiais įvairiausiais klausimais. Pavyzdžiui, teko skaityti vieno Žemaitijos bajoro laišką teismui, kuriuo jis aiškinosi, kodėl negalėjo atvykti. Jis ne šiaip atsiuntė vietoje savęs patikėtinį, bet specialiai parašė teismui laišką, informuodamas, kad pats dalyvauti negalės.

Matome, kad XVI amžiaus pirmoje pusėje egzistavo rinka, aprūpinanti rašymo medžiagomis ir pakankamas skaičius raštingų žmonių, galinčių rašyti laiškus. Beje, tai nereiškia, kad raštingas buvo pats laiško siuntėjas. Paprastai šį darbą atlikdavo tam skirti rašovai.

– Kaip apibūdintumėte LDK laiškų kultūrą? Nuo ko turėtume pradėti, kokius seniausius laiškus žinome?

– Ėmęs tyrinėti korespondenciją, supratau, kad LDK laiškų tradicija buvo labai nevienalytė: galima rasti 3 – 4 skirtingas tradicijas. Kalbant apie LDK teritoriją, informacija raštu tikrai buvo perduodama XI amžiaus pirmoje pusėje, išraižant informaciją beržo tošyje. Labai daug tokių laiškų rasta buvusioje Didžiojo Naugardo teritorijoje, kur jie gerai išsilaikė dėl dirvožemio ypatybių. Tokie pat laiškai randami ir buvusioje LDK teritorijoje – Smolenske, Vitebske, Mstislaulyje. Šiuo atveju kalbame apie radinius ne etninės Lietuvos, o LDK teritorijoje. Nors ši tradicija yra seniausia, ji neišliko.

Kita laiškų tradicija sietina su katalikiškomis misijomis, kai į Lietuvą atvyko vienuoliai, padėję Lietuvos valdovams komunikuoti su Europos valstybėmis. Iš pradžių laiškai rašyti lotyniškai, o vėliau ir vokiškai.

Iš didžiojo kunigaikščio Vytauto laiško valdiniui: „Smerde Tilkau! Tas Viazoveco teisėjas Pilipka skundėsi mums: tu esąs pavertęs jį arklių šėriku. Argi tu, smerde, nesibijai mūsų ir argi tu nesi buvęs po mūsų lazda, kad tu trukdai jam teisėjauti mūsų vardu“

Jei su Vakarais bendrauta lotynų ir vokiečių kalbomis, tai su Rytais, dėl suprantamų pragmatinių sumetimų – susirašinėta rusėniška tradicija. Veikiausiai ši tradicija buvo ankstyviausia. Galbūt didžiojo kunigaikščio aplinkoje nebuvo nuolatinių raštininkų, tačiau aišku, kad reikalui esant atsirasdavo žmonių, galinčių surašyti laišką lotyniškai arba rusėniškai.

Galiausiai, maždaug XVI amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje, kartu su sparčiai augančiu bendros korespondencijos srautu, paplinta ketvirtoji – lenkiška laiškų tradicija. Stiprėjantys didikų ryšiai su Lenkija, vedybinių kontaktų mezgimas, valdovo rezidavimas Lenkijoje, bendrų reikalų sprendimas ir kiti veiksniai lėmė staigų korespondencijos lenkų kalba paplitimą LDK. Bent jau tuo laikotarpiu, lenkiška korespondencija rusėniškos neišstūmė, o paplito greta jos. Galima pastebėti, kad dar to paties amžiaus trečiajame dešimtmetyje būta laiškų iš Lenkijos, kuriuose teisintasi, kad „anksčiau laiško nesiuntė, nes rusėniškai mokančio raštininko neturėjo, o Lietuvoje lenkiškai nesupranta“, o netrukus laiškai lenkų kalba tapo įprastu dalyku.

Baboedo Vosylaičio laiškas kunigaikščiui Vladimirui Dubrovickiui.

– Apibūdinote kalbines tradicijas, o kokia buvo kanceliarinių priemonių raida?

– Jau minėjome beržo tošį. Tokio laiško trūkumai gana akivaizdūs – trapumas, nedidelė apimtis, ribotos galimybės taisyti informaciją. Kažkiek naudotas pergamentas, tačiau jis buvo labai brangus ir neteko matyti nė vieno ant pergamento rašyto laiško.

Visais atžvilgiais laimėjo popierius, tačiau kada jis atsirado LDK, tiksliai pasakyti niekas negali. Žinome, kad XVI amžiaus pradžioje atsirado sava popieriaus pramonė. Iki tol popierius veikiausiai gabentas iš užsienio ir buvo brangus.

Iš Drohičino vietininko Jono Steckaičio laiško Jonui Bogdanaičiui Sapiegai: „Kaskart džiaugiuosi išgirdęs apie Tavo Mylistos, mano brolio sveikatą; ir kuomet išgirstu apie Jūsų Mylistos sveikatą, tuomet maloningąjį Dievą garbinu ir tuo širdingai džiaugiuosi“.

Galime pastebėti, kad iki vietinės gamybos atsiradimo, popierius naudotas taupiai, o po jos įvyko popieriaus naudojimo „sprogimas“. Tarkime, Vytauto arba Kazimiero laikų popieriniai dokumentai yra mažo formato ir dydžiu atitinka teksto apimtį. Aleksandro laikais formatas didėjo, Žygimanto Senojo laikais jau naudoti dvilapiai, o nepilnai prirašytas popieriaus lakštas jau nebelaikytas didele prabanga.

Naudotas juodas rašalas, kuris galėjo būti kaip importuotas, taip ir vietos gamybos. Paprastai jį gamindavo pats rašovas. Vienuolynai taip pat gamindavo rašalą ir dažus, juk rašto tradicija neatsiejama nuo vienuolynų. Rašyta plunksna. Rašalo technologijų netyrinėjau, bet tam tikrais atvejais galima pastebėti kokybinius skirtumus. Pavyzdžiui, Konstantino Ostrogiškio aplinkoje naudotas labai kokybiškas rašalas – dokumentai ir laiškai iki šių dienų išlaikė sodrią juodą spalvą.

Baboedo Vosylaičio laiškas kunigaikščiui Vladimirui Dubrovickiui. Laiško dalis, kurioje nurodytas adresatas.

– Raštininkai turėjo individualų stilių ar laikėsi „kanonų“?

– Gedimino laiškuose matome pasiteisinimus dėl krikšto, kai kaltę jis suvertė raštininkui, neva „ne taip supratusiam“ valdovą ir „neteisingai jo mintis perteikusiam“. Galime čia įžvelgti politikavimą, bet tuo pačiu matome, kad raštininkas ne pažodžiui perduodavo valdovo žodžius, o juos perteikdavo savo kultūrinės tradicijos ribose. Lotyniškai laišką rašęs raštininkas turėjo „įvilkti“ kunigaikščio kalbą į to meto raštijos normas atitinkantį „rūbą“.

XVI amžiaus pradžioje retas didikas skaitė pats, tačiau galime kalbėti apie raštingų žmonių poreikio padidėjimą – bajorai turėjo turėti žmogų, kuris raštus, surašo, perskaito. Tuo pačiu, išaugo tokių žmonių reikšmė ir įtaka.

– Kokiu pavidalu siųstas laiškas?

– XV – XVI amžiaus laiškas siųstas be voko, bet sulankstytas ir antspauduotas tam tikra tvarka. Siųsti atviri ir uždari laiškai. Atviras laiškas nesiskyrė nuo visų kitų dokumentų ir buvo skirtas viešam skaitymui. Pavyzdžiui, tokie buvo valdovo laiškai jo dvarų valdytojams – ne skirti konkrečiam asmeniui, o perduodantys jo valią, apie ką turėjo sužinoti visi valdiniai.

Goštautų „Memorialas“ karalienei Bonai Sforcai taip pat siųstas ne kaip privatus laiškas, o viešai išsakyta nuomonė.

Tradicija buvo tokia, kad prirašytas popieriaus lapas buvo sulenkiamas kelis kartus ir padarius skylutes per jas perverta juostelė. Laišką rišanti juostelė kustode susieidavo ir būdavo antspauduojama vaško antspaudu. Ant tokiu būdu sulankstyto laiško vienintelė matoma informacija buvo adresatas.

Be to, ta pačia juostele į vieną siuntą galėjo būti surišami keli laiškai. Pavyzdžiui, Jurgio Radvilos tarnybininkas iš Krokuvos siuntė laišką, prie kurio pririšo ir keletą Jurgio draugų lenkų bajorų laiškų.

Andrėjus Ryčkovas/Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

– Kaip skyrėsi laiško formos pagal jo paskirtį ir susirašinėjusių asmenų statusą?

– Tačiau Iš to laikotarpio formuliaro dalių galime matyti, susirašinėjančių asmenų statusą ir santykį tarp jų: ar tai tarno laiškas ponui, ar dviejų lygaus statuso bajorų korespondencija ir taip toliau.

Tarkime, tarnybiniai laiškai buvo labai lakoniški, vien perduodantys informaciją. Tai būtu tipinis tarno laiškas ponui.

Tuo metu aukšto socialinio statuso asmenų tarpusavio korespondencijoje gausu malonybinių formų, demonstruojamas nusižeminimas. Jei adresatas artimas draugas, visada teirautasi apie jo sveikatą. Laiško pabaigoje buvo įprasta pabrėžti, koks svarbus laiško gavėjas buvo jam rašiusio žmogaus gyvenime, pavyzdžiui, „šiame reikale atsiduodu Tavo Mylistai“ ir panašiai. Tik tada sekė parašas su kitu mandagumo elementu – „žemai lenkiuosi“.

Iš Mikalojaus II Radvilos laiško Jonui Bogdanaičiui Sapiegai: „Pranešė man valdovo, Jo Mylistos karaliaus dvarionis, vardu Ratomskis, kad tuomet, kai jis buvo <...> pasiuntiniu Krymo chanate <...> įgijo didelių skolų. Todėl Tavo Mylistos <...> prašau <...> valdovui Jo Mylistai jį užtarti, kadgi <...> teiktųsi tą jo skolą panaikinti“.

Svarbu pažymėti, kad laišką rašantis žmogus darė tai ne „iš galvos“, o vadovavosi konkrečiomis taisyklėmis. Yra išlikę nuorašų knygų fragmentų, kuriose pateikiami savotiški „paruoštukai“, kaip reikia rašyti vienokį ar kitokį dokumentą. Atitinkamai raštininkas turėdavo pavyzdžius, kaip rašyti laišką vyskupui, o kaip į užsienį ir taip toliau.

Kaip galime spręsti pagal iš Polocko su Rygos miesto tarėjams siųstus laiškus, XV amžiaus antroje pusėje jau buvo susiformavusios tam tikros „raštvedybos“ taisyklės, kurios perkeltos ir į XVI amžių.

Tokių laiško formų buvo gana daug ir kol kas dar net negalėčiau jų visų išvardyti, nes tai tolesnių tyrimų klausimas.

Laiško viršuje matomas kustodas į kurį įspaustas antspaudas.

– Kai sakote, kad susirašinėjo bajorai, spėju, kad kalbate apie vyrus. O moterys rašė laiškus?

– Sunku pasakyti, kada atsirado moterų susirašinėjimo tradicija, bet XVI amžiuje moterys tikrai rašė laiškus. Tai pirmiausiai sietina su šeimos tradicijomis. Pavyzdžiui, teko tyrinėti kunigaikštytės Druckos – Sokolinskos laišką sūnui Jonui Bogdanaičiui Sapiegai. Nors išlikęs tik vienas laiškas, iš jo matyti, kad jie susirašinėjo nuolat: laiške aptariami privatūs šeimos reikalai, kurie mums nesuprantami dėl konteksto nežinojimo, tačiau akivaizdu, kad susirašinėjantiems žmonėms savaime aišku apie ką kalbama.

Čia taip pat neapsieinama be mandagybių – motina į sūnų kreipiasi labai meiliai, vartoja mažybines formas, taip sakant, rašo savo „Jonukui“.

Apie XVI amžiaus vidurį jau galime kalbėti ne tik apie moterų laiškus šeimos nariams, bet ir pavyzdžiui draugišką susirašinėjimą tarp moterų.

Iš Vosyliaus Simonaičio Sapiegos laiško Jonui Bogdanaičiui Sapiegai: „Tai pasigalėk [manęs], valdove, Tavo Mylista, neapleisk manęs, valdove, Tavo Mylista, pragaištyje, užtark [mane] valdovui dėl tų raštelių, dėl kurių Tavo Mylistai rašiau, [siųsdamas] savo tarną Pylipuką. O dėl Tavo Mylistos didžiulio palankumo žemai lenkiuosi, nes Tavo Mylista mano tarną visuomet pats aprūpini“.

– Ar be lotynų, rusėnų ir lenkų dar naudotos kitos kalbos?

– Radvilos Perkūno archyve lenkų istorikai rado laiškus, siųstus Radvilai (tuo metu Kijevo vaivadai) apie 1511 – 1514 metus iš Krymo. Šie Chano Mengli Girėjaus laiškai parašyti itališkai, nes chano aplinkoje buvo daug italų. O ir Radvilos aplinkoje italų taip pat buvo. Tarkime, žinome, kad XVI amžiaus pradžioje Kijeve buvo italas muitininkas. Taigi, matome, kad korespondencijai pasirinkta kalba, priimtina abiem pusėms.

Kai kurie Mengli Girėjaus laiškai parašyti rusėniškai ir nors jų rašyba šiek tiek skiriasi, iš esmės ji labai artima LDK rusėniškos rašybos tradicijai.

Tai svarbus momentas, nes pavyzdžiui nuo Maskvos kirilicos rašybos tradicijos LDK rusėniška rašyba skyrėsi taip daug, kad laiškus tekdavo „išversti“. Tai nereiškia, kad labai skyrėsi pačios kalbos ir LDK rusėnas nebūtų galėjęs susikalbėti su maskvėnu, tačiau rašybos tradicijos buvo labai skirtingos ir prieš adresatui skaitant laišką, jį tekdavo perrašyti suprantamu tekstu.

Yra išlikęs didelis iš LDK XVI amžiuje pabėgusio Simono Bielskio archyvas. Jam siųsti Goštauto laiškai buvo perrašyti maskvėniška maniera.

Krymo chano laiškas Jurgiui Radvilai.

– Šiais laikais laiškas suvokiamas, kaip labai asmeniškas dalykas. Kiekvienas žmogus rašo jį savaip, individualia maniera, kuri daug pasako apie patį žmogų. Ar XVI amžiaus laiškuose galime atsiskleidžia toks individualumas?

– Laikytasi tam tikrų taisyklių. Tai ypatingai matyti dalykiniuose laiškuose. Pavyzdžiui, Jurgio Radvilos bičiulis ir agentas Ivanas Gornostajus, buvęs valstybės iždininku, laiške informuoja Radvilą apie dvaro naujienas, tai yra, išdėsto jam esamą padėtį. Pasitaiko laiškų, kurie baigiami nurodymu „perskaičius sudeginti“, tiesa, pačiam man tokių neteko matyti. Visgi tai rodo, kad tam tikrais atvejais, susirašinėjimas būdavo labai asmeniškas, laiškai skirti tik vieno žmogaus akims ir niekam daugiau.

Kai kuriais atvejais toks reikalavimas suprantamas, nes laiško kalba labai atvira. Ivanas Gornostajus laiške Radvilai skundžiasi, kad keliaujant su valdovu, geriausius kambarius šis atiduoda „kurvoms skalbėjoms“, o ne valstybės pareigūnams ir taip net žalą valstybei daro. Kaip matome, laiške pilnai atsiskleidžia asmeninis nusivylimas, laiško kalba intymi ir individuali.

– Kaip rašydavo piktus laiškus?

– Valdovas piktame laiške galėdavo ir išreikšdavo savo rūstybę. Yra išlikęs vadinamasis Vytauto „rūstusis raštas“ („list grozny“), kuriame jis smerkia tokį Tilkų, kurį vadina „smerdu“ ir primena, kad jis „po valdovo lazda“ buvęs, o dabar esą valdovo vardu teisiantį tijūną „arklių šėriku“ laikantis. Taigi, matome, kad valdovo raštininkas laišką surašė taip, kad adresatui nekiltų jokių abejonių dėl to, kad valdovas ant jo labai užsirūstino. Galima sakyti, kad tai buvo atskiras laiškų rašybos žanras, raštijoje žinomas bendriniu „rūsčiojo laiško“ pavadinimu.

Apšaukti žmogų „smerdu“ būta tikro įžeidimo ir bajorai tarpusavio korespondencijoje sau to daryti neleisdavo, nes kažką taip keikti reiškė pačiam keikūnui užsitraukti negarbę, nes „lojo kaip šuva“. Net ir žodžiu išsakytas įžeidimas prie liudininkų jau buvo traktuojamas, kaip įrodymas teisme. Spėčiau, kad laiškuose niekas keiksmais nesisvaidė ir dėl šios priežasties. Bent man neteko matyti tokių laiškų.

Net ir rašydami labai nemaloniomis temomis, pavyzdžiui, pykstantis piniginiais reikalais, bajorai išlaikydavo visas mandagybes ir net nusižeminimą. Laiškas tarp lygių žmonių negalėjo būti piktas ir įžeidus.

Maskvėniškos rašybos pavyzdys.

– Kiek tekdavo laukti laiško?

– Laiškas iš Krokuvos į Vilnių keliaudavo apie 2 savaites. Nepamirškime, kad pašto tarnyba tuo metu neegzistavo. Ji atsirado bene tik XVIII amžiuje. Be to, kelionės trukmę koreguodavo metų laikai: tarkime, žiemą tą patį atstumą įveikdavo greičiau, nei rudenį.

– Laiškas leidžia pažinti žmogų. Ką atranda laiškus tyrinėjantis istorikas?

– To laikotarpio LDK istorijos pažinimas daugiausiai susijęs su dokumentų tyrimu. Tokie šaltiniai mažai ką pasako apie to laikmečio žmonių išgyvenimus ir požiūrius. Tuo metu laiškai leidžia pažvelgti į tam tikrų grupuočių formavimąsi, perprasti bendravimo formas, atskleisti vertybes, pažinti tai, kas žmonėms buvo svarbu, susidaryti vaizdą, kaip ir kokiu greičiu valstybėje judėjo informacija. Tai puikus šaltinis mąstysenai tirti.