Netikėkite Rusijos akių dūmimu: Baltijos šalys nėra neapginamos
Mask­vos ra­ke­ti­niai pa­jė­gu­mai, esan­tys Lie­tu­vos pa­šo­nė­je, nė­ra to­kie pa­vo­jin­gi, kaip at­ro­do. Mask­va ban­do iš­pūs­ti šią grės­mę tam, kad pa­di­din­tų po­li­ti­nę įta­ką ir iš­plės­tų sa­vo gink­luo­tės eks­por­tą, taip ra­šo „Fo­reign Policy“

Grėsmingai skambanti A2/AD kombinacija

Rusijos potencialas užimti kaimynes ir neleisti NATO stiprinti šių šalių ėmė kelti nerimą po Krymo aneksijos 2014-aisiais. Baiminamasi, kad Rusija gali pasinaudoti savo karine galia bei geografine pozicija ir sukurti „neįeinamą zoną“. Taip ji užkirstų kelią NATO pajėgoms laiku pasiekti sąjungininkus, jei būtų užpulta viena iš Baltijos šalių. Tai galėtų būti padaryta naudojantis ilgojo nuotolio priešlėktuvinių, priešlaivinių ir į antžeminius taikinius nutaikytų raketų sistemų kombinacija, kuri dar žinoma kaip A2/AD (anti-access / area denial).

Po Rusijos atakos prieš Ukrainą 2014-aisiais Vakarų gynybos pareigūnai ėmė jaudintis dėl galimybės veikti Rusijos raketų sistemų diapazone. Galimas Rusijos A2/AD poveikis aštriausiai jaučiamas Baltijos jūros regione, kur NATO pastiprinimas Estijai, Latvijai ir Lietuvai esą gali būti sustabdytas raketų, dislokuotų Kaliningrado srityje, įsiterpusioje tarp Lenkijos ir Lietuvos.

Be to, Rusijos pajėgumai gali užkirsti kelią Vakarų oro pajėgų panaudojimui regione. Švedijoje baiminamasi, kad Rusija krizės ar karo atveju gali kėsintis ir į Gotlando salą, nutolusią per beveik 200 kilometrų nuo Stokholmo ir 350 kilometrų į šiaurę nuo Kaliningrado, bei dislokuoti ten raketų sistemas, taip dar labiau užblokuodama prieigą prie Baltijos šalių. Iki 2016 metų sala buvo de facto demilitarizuota, vis dėlto šiandien ji saugoma apie 150 mechanizuotų Švedijos karių.

Švedai abejoja

Kita vertus, kylanti Rusijos raketų grėsmė galėjo būti išpūsta dėl karo Ukrainoje, kuris buvo tarsi žadintuvas daugeliui Vakarų valstybių. Dažniausiai Rusijos pareiškimai buvo priimami už gryną pinigą, neatsižvelgiant į jos nepamatuotą norą pateikti save kaip didžiąją galią, didinti ginklų eksportą ir formuoti politinę įtaką kaip galima pigiau. Galiausiai, norint atbaidyti Vakarus, pakanka tiesiog išpūsti A2/AD sistemų pasiekimus, ypač jei Vakarų sprendimų priėmėjai laiko juos rimtais.

Svarbiausia – Rusijos A2/AD galimybės yra daug mažiau gąsdinančios, nei dažnai teigiama. Be to, daugybė priemonių su tuo kovoti jau yra prieinamos. Tai reiškia, kad Baltijos šalių stiprinimo krizės metu galimybės yra geresnės, nei dažnai manoma.

Žinomiausias tokio grėsmės kėlimo pavyzdys – dažnai cituojamas teiginys, kad Rusijos S-400 oro gynybos sistema gali sukurti „neįeinamas zonas“, kurių spindulys siekia 400 kilometrų nuo Kaliningrado. Tai gali turėti rimtų pasekmių, jei tai tiesa arba net ir tik manoma, kad tai tiesa. Mat Rusijos bandymas įteigti NATO įvaizdį, kaip organizacijos, nesugebančios apginti savo Baltijos narių nuo Rusijos agresijos, priverčia susimąstyti dėl visų kolektyvinės gynybos įsipareigojimų. Dėl šių priežasčių Rusijos strateginis interesas – savo raketinių pajėgumų demonstravimas kaip daug grėsmingesnių, nei šie iš tiesų yra.

Pasinaudojant Švedijos gynybos tyrimų agentūros ekspertize buvo parengta ataskaita „Sprogdinant burbulą“ („Bursting the Bubble“), kurioje nuodugniai analizuojami Rusijos A2/AD gebėjimai Baltijos jūros regione. Padaryta išvada, jog Rusijos raketų sistemos, nors ir yra pajėgios, toli gražu neatitinka Kremliaus pagyrų ir grasinimų. Technologinės Rusijos raketų sistemų ribos bei jų pažeidžiamumas akivaizdžiai matomi Sirijoje. Todėl Rusijos galia yra mažesnė, ir jos pučiamas A2/AD burbulas neabejotinai susprogdinamas.

Realios ginkluotės galimybės – „skylėtos“

Rusijos A2/AD sistemų galimybės remiasi trimis sistemomis: priešlėktuvine-priešraketine sistema S-400, priešlaivinė sistema „Bastion“ ir raketine sistema „Iskander“. Tačiau analizė parodo, kad Rusija susiduria su sunkumais pataikyti į toli esančius ir judančius taikinius bei nėra pasirengusi atremti plataus galimos kovos prieš jos A2/AD galimybes ginkluotės spektro.

Dažnai teigiama, kad S-400 sistema gali pasiekti taikinį, esantį už 400 kilometrų, ir gali sunaikinti viską, kas ore: nuo keleivinių lėktuvų iki naikintuvų. Iš tiesų raketa 40N6, turinti ilgiausią nuotolį, šioje sistemoje dar nenaudojama bei susidūrė su aibe problemų ją kuriant ir išbandant. Šiuo metu S-400 sistema grėsmę kelia dideliems lėktuvams, tokiems kaip žvalgybinis AEW&C, jei jie yra 3 – 9 kilometrų aukštyje ir per 200–250 kilometrų nuo sistemos. Tačiau sunaikinti judrius naikintuvus ir sparnuotąsias raketas žemame aukštyje S-400 gali vos per 20–35 kilometrus nuo savo buvimo vietos. Be to, S-400 baterija naudojasi keliais paieškos radarais, kad aptiktų taikinius, bet sekant taikinius ir nukreipiant į juos raketas skrydžio metu naudojamasi tik vienu radaru. Tai daro bateriją pažeidžiamą smūgiais, nutaikytais į šį radarą.

„Bastion-P“ priešlaivinė raketų sistema gali kelti grėsmę taikiniams, tokiems kaip lėktuvnešiai, nutolusiems per 300 kilometrų. Vis dėlto dėl Žemės apvalumo įprasti ant žemės esantys radarai nesuseka laivų, esančių nuo jų toliau nei už 40 kilometrų. Dėl to reikia papildomų radarų renkant ir pildant taikinių duomenis tolimesniais atstumais. Iki šiol Rusija neparodė, kad turi tokių technologijų.

„Iskander-M“ balistinė raketa kelia rimtą pavojų nejudantiems taikiniams ant žemės 500 kilometrų atstumu, tačiau Kaliningrade dislokuotų raketų skaičius vis dar mažas – vos 48.

Galimi NATO veiksmai

Vis dėlto Rusijos A2/AD galimybės neturėtų būti nuvertinamos, ypač dėl to, kad šios sistemos ne vienintelės. Jas papildo vidutinio ir mažo nuotolio oro gynybos pajėgumai, papildomi paieškos radarai ir sensoriai, ilgojo nuotolio raketine artilerija, lėktuvai, laivai, komandų bunkeriai ir komunikacijos ryšiai Kaliningrade. Tai ir papildoma grėsmė, bet ir kartu – silpnybė, nes NATO turi galimybių tai pažeisti.

Visų pirma, Aljansas gali imtis netiesioginių veiksmų skirdamas daugiau pajėgų Baltijos šalims taikos metu arba pasirinkdamas mažiau pažeidžiamus antžeminio transporto kelius iš Norvegijos į Švediją arba per Geteborgo uostą į Baltiją oru ar vandeniu, vengiant pavojingiausios vietovės netoli Kaliningrado srities. Taip pat tai gali atgrasinti Rusiją nuo Kaliningrade dislokuotų raketų naudojimo – pati sritis atsidurtų taikinyje iš oro ar žemės.

Be to, NATO galėtų imtis tiesioginių aktyvių ar pasyvių veiksmų. Pasyvios priemonės būtų mobiliųjų pajėgų, tokių kaip lėktuvai, laivai ir lauko vadavietės, išsklaidymas, maskavimas ar nuolatinė jų rotacija, kuri apsunkintų jų sekimą. Aktyvios priemonės būtų spąstai, elektroniniai trukdžiai, kibernetinės atakos ir tiesioginiai smūgiai raketų paleidimo vienetams, radarams ar kitai karinei infrastruktūrai.

Pamokos iš neseniai vykusių oro operacijų Sirijoje rodo, kad net naujausios rusų gamybos oro gynybos sistemos nėra visiškai efektyvios ir yra pažeidžiamos aibe priemonių. Karo Sirijoje metu Izraelio oro gynyba veikė Sirijos oro erdvėje beveik nebaudžiamai, vykdė daugelį oro atakų naudodamasi F-16 ir F-15 lėktuvais. Izraelis prarado vos vieną lėktuvą, bet buvo išnaikinta pusė Sirijos oro gynybos.

Izraelio oro pajėgos taip pat sunaikino bent porą moderniausių Rusijoje gamintų „Pantsir“ trumpojo nuotolio oro gynybos vienetų, per kitą operaciją Sirijos oro gynyba per klaidą numušė rusų elektroninio stebėjimo lėktuvą. Tuo metu Rusijoje pagaminta Sirijos oro gynybos sistema su Rusijoje apmokytu personalu nepadarė žymesnių nuostolių JAV, Prancūzijos ir britų atakose prieš taikinius Sirijoje. Apibendrinant galima pasakyti, kad turima informacija apie rusų gamybos oro gynybos sistemas Sirijoje kelia daug klausimų dėl jų panaudojimo kovoje efektyvumo.

3 pagrindinės išvados

Ši analizė turi keturias saugumo politikos implikacijas. Visų pirma, ir svarbiausia: Rusijos A2/AD galimybės yra daug mažiau gąsdinančios, nei dažnai teigiama. Be to, daugybė priemonių su tuo kovoti jau yra prieinamos. Tai reiškia, kad Baltijos šalių stiprinimo krizės metu galimybės yra geresnės, nei dažnai manoma.

Antra, norėdamos išlaikyti tokią padėtį, NATO ir jos sąjungininkės turi imtis suderintų politinių ir karinių veiksmų, tokių kaip maskavimo ir karių ar ginkluotės išsklaidymo taktika, ryšio kontroliavimas (modernus radijo tylos atitikmuo) bei priešo oro gynybos slopinimas. Sėkmingos operacijos prieš A2/AD taip pat reikalauja įrangos perskirstymo, tarptautinio planavimo bei pratybų. Kadangi didžioji dalis reikalingos ginkluotės šiuo metu priklauso JAV, naštos pasidalijimas gali reikalauti iš Europos sąjungininkių didesnių investicijų į tokias priemones kaip priešradarinės raketos ir ilgojo nuotolio taiklūs ginklai.

Trečia, reikalingas nuolatinis NATO galimybių tobulinimas: pagerintos priešlaivinės raketos, ilgojo nuotolio žemė-oras raketos, didesnės kibernetinės kovos galimybės ir sistemų bei praktikų, sėkmingai Izraelio taikytų Sirijoje, pirkimas ar mėgdžiojimas.

Tarp tolesnių Rusijos keliamų grėsmių yra 40N6 raketų vystymas ir parengimas naudoti, galimybė aptikti laivus ir lėktuvus naudojant išorinius radarus. Galiausiai, gyvybiškai svarbu saugumo profesionalams kritiškai išstudijuoti tikrąsias Rusijos A2/AD galimybes. Negalima priimti Rusijos pranešimus už gryną pinigą, Maskva turi visas priemones išpūsti šią grėsmę tam, kad padidintų politinę įtaką ir išplėstų savo ginkluotės pardavimą.