Kuo dengiami lėktuvnešių deniai? Kodėl ten dirbantys ir bėgiojantys įgulos nariai labiausiai bijo pargriūti?
Lėk­tuv­ne­šiai – di­džiu­lė ka­ri­nė jė­ga. Lėk­tuv­ne­šis yra tar­si mo­bi­li ka­ri­nė ba­zė, lei­džian­ti veik­ti bet ku­ria­me pa­sau­lio kraš­te. Ka­riai di­džiuo­ja­si ga­li­my­be tar­nau­ti lėk­tuv­ne­šy­je, ta­čiau yra šis tas, ko jie daž­niau­siai ne­ga­li pa­kęs­ti – ant de­nio ver­čiau jau ne­parg­riū­ti.

Tūpimas ant lėktuvnešio reikalauja ištobulintų piloto įgūdžių. Tai tikrai nėra lengva jau vien dėl to, kad ten trūksta erdvės. Tam, kad lėktuvams būtų lengviau sustoti, lėktuvnešių deniai dengiami specialiomis dangomis, kurios užtikrina maksimalų sukibimą. Tačiau tuo pačiu jos gali būti ir labai abrazyvios.

Įprastą šiuolaikinę lėktuvnešio denio dangą sudaro aliuminio oksidas (40–50 %), bario sulfatas (20–35 %) ir epoksidinė derva. Aliuminio oksidas yra labai kietas ir abrazyvus – dažniausiai šią ši medžiaga sutinkama švitriniame popieriuje. Lėktuvnešiuose tarnaujantys kariai būtent taip ir apibūdina šią dangą – tai yra tarsi labai grubus švitrinis popierius, ant kurio verčiau nepargriūti.

Kariai ant denių bėgioja ne tik savo malonumui – čia jie atlieka ir įvairias užduotis, padėdami lėktuvams pakilti. Galimybių pargriūti yra tikrai nemažai. Ant denių tiesiami lynai, yra nedidelių angų ir kilpų, skirtų orlaivių tvirtinimui. Dar daugiau – išsilieję tepalai ar hidraulinis skystis gali sukurti sunkiai pastebimą, bet labai slidžią balą, už kurios – ta pati švitrinį popierių primenanti danga.

Aišku, šios dangos šiurkštumas turi ir kitų neigiamų savybių. Ji greitai sudėvi lėktuvų padangas ir karių batus, o tada susidėvi pati ir ją tenka keisti. Tai – sunkus ir nešvarus, bet neišvengiamas darbas.

Tiesa, egzistuoja ir neabrazyvių lėktuvnešių denių dangų. Tai – stori gumuoti sluoksniai su kietomis kompozitinių medžiagų (dažniausiai Kevlaro) dalelėmis. Tokios dangos gerai sukimba su lėktuvų padangomis, tačiau taip greitai jų nesudilina. Svarbiausia tai, kad lėktuvnešių deniai privalo būti atsparūs ugniai, korozijai, tepalams ir kitiems chemikalams, kas yra gerai saugumo požiūriu, bet dar labiau apsunkina tokios dangos keitimą.

Aišku, skirtingi laivai turi skirtingas dangas. Tradiciniai lėktuvnešiai naudoja vieną iš anksčiau paminėtų variantų, o štai sraigtasparnių laivai turi kur kas plonesnes ir paprastesnes dangas – juk sraigtasparniai kyla vertikaliai. Kai Japonija nusprendė modifikuoti savo sraigtasparnių laivus, kad nuo jų galėtų kilti ir F-35B naikintuvai, teko pagalvoti ir apie naują dangą. Vertikaliai kylantiems naikintuvams reikia ypatingai aukštoms temperatūroms atsparių dangų, kurios dar apsaugotų ir po jomis esantį metalą.