Henrikas VIII. Turnyrų gerbėjas. Padauža riteris
Apie Grin­vi­čo šar­vus jau bu­vau ra­šęs, kaip ir apie Hen­ri­ko VIII (1491–1547) vėz­dą. Bet apie jį pa­tį, kaip ir ne. Nors, kaip apie val­do­vą ir da­bar net ne­pra­dė­siu: kam smal­su, kaip jis per­lau­žė Ang­li­jos is­to­ri­ją, kaip ge­le­ži­ne ran­ka iš­ve­dė Ang­li­ją iš duo­bės, į ku­rią ji bu­vo pra­sme­gu­si po Šim­ta­me­čio ir pi­lie­ti­nio Ro­žių ka­rų, kaip Ang­li­ją iš­ve­dė į Eu­ro­pos li­ki­mą siū­buo­jan­čių vals­ty­bių gre­tas – pri­ra­šy­ta į va­lias. Tik re­ko­men­duo­čiau, vis­gi, rem­tis va­ka­rie­tiš­kais šal­ti­niais.

Kitaip tariant, man daug įdomesnė buvo jo ginkluotė, kurios vystymuisi jis davė ne mažesnį spyrį, kaip ir Maksimilijonas I (1459–1519) – Šventosios Romos imperijos imperatorius. Jaunystėje jis buvo riteris iki kaulų smegenų: labiausiai už viską, mėgo turnyrus (moterys ir medžioklė, be abejo – kažkur netoliese – net bažnytinę reformaciją įvykdė dėl moters) ir karybą. Tiesa, skirtingai nuo Maksimilijono, iki standartizacijos nenutipeno, bet ir taip jam rūpesčių pakako. Tad, kad jau užsiminiau apie Maksimilijoną, Henriko kontekste, tai ir pradėsiu nuo jų abiejų.

Tikriausiai žinote ar matėte šalmą, armetą, su kalnų ožio ragais ir akiniais? Šis šalmas net pavirtęs tam tikra internetine legenda... Taigi. Tai Maksimilijono dovana Henrikui. Padovanojo jis tą šalmą 1514 metais. Ne, ne vien šalmą, bet su maksimilijono tipo šarvais.

O pilnai išliko tik šalmas. Tačiau jis absoliučiai ne praktiškas. Tai tik vienas iš pirmųjų bandymų idealiai ar maksimaliai apsaugoti galvą.

Tai buvo Insbruke pagaminti vieno garsiausių to meto meistrų Konrado Seusenhoferio (Konrad Seusenhofer, ?-1517) šarvai. Patys šarvai neišliko – manoma, kad jie buvo sunaikinti gerokai vėliau vykusio pilietinio karo metu. O pilnai išliko tik šalmas. Tačiau jis absoliučiai ne praktiškas. Tai tik vienas iš pirmųjų bandymų idealiai ar maksimaliai apsaugoti galvą. Bet taip: nei mūšio lauke, nei turnyruose, nei paraduose – jo nebuvo įmanoma naudoti. Ir jo nenaudojo. Tai daugiau meistro gebėjimų paroda, simbolis ar puošmena. Netgi dar daugiau – jis toks kvailai atrodantis, kad ilgai manyta, jog jis priklausė Henriko juokdariui Viliui Somersui (Will Somers, ?-1560). Dar ir dabar galima surasti šios legendos pėdsakų. Ilgai spėliota, ką jis turėjo reikšti: iš pakankamai žinomo intriganto Maksimilijono rankų gauta tokia dovana, juk turėjo kažką simbolizuoti? Tik nereikia apsigaut. Ypač dėl ragų. Nežiūrint to, kad ožys tais laikais buvo šėtono simbolis, kalnų ožys galėjo simbolizuoti ir visai ką kitą: ragai tuo metu simbolizavo visai ne „raguotą“ vyrą ar kokį kipšą (nors Henriką drąsiai galima vadinti padauža), kaip galima būtų tiesmukiškai pagalvoti, o galingą (gal net veikiau, kartu ir gašlų) vyrą užsispyrėlį, kuris savo priešus, kurie drįso pastoti jam kelią – svaido į dešinę ir į kairę...

Ir taip: ant jo kabo akiniai. Anksčiau į tai žiūrėta kaip į keistenybę ar egzotiką, tačiau dabar, beveik vieningai ir visai rimtai manoma, kad kažkada tuose rėmeliuose buvo linzės. Henrikas, pasak amžininkų liudijimų ir sprendžiant iš išlikusios jo akinių kolekcijos ar rinkinio, buvo trumparegis. Taigi, matyt, jau tuo laiku buvo akiniai ne tik skaitymui. Bet ne apie tai...

Iš esmės, manoma, kad Henrikui taip patiko Maksimilijono dovana (arba labai užgavo jo karališkąsias ambicijas), kad jis, Grinviče dirbusiems Nyderlandų ir vokiečių meistrams (branduolį sudarė Flamadijos meistrai: veikė nuo 1511 m.), davė nurodymą sumeistrauti idealius šarvus.

Grinvičo meistrai valdovui jau buvo įrodę savo meistriškumą – 1509 metais nukaldinę jo ir Kotrynos Aragonietės (Ispanijos karalienės Izabelės (ir Ferdinando – oficialiai Ispanijos pirmo balso valdovas buvo Izabelė) duktė) vestuvėms skirtus raitelio šarvus. Tai buvo maksimilijoniški šarvai su paauksavimais ir pasidabravimais, iškilmingi ir prabangūs. Ant krūtinšarvio išgraviruotas šventas Jurgis, o ant nugaros – šventoji Barbora... Išraižyti Tiudorų rožėmis ir Aragono granatomis (vaisių turiu galvoje – Aragono valdovų simbolis).

To pačio meistro Maksimilijonui I nukaldinti raguoti šarvai.

Taigi. Idealūs šarvai. Meistrams pavyko. Jie baigti 1520 metais.

Tai buvo idealūs pėsčiųjų turnyrui skirti šarvai. Absoliučiai visos kūno vietos apsaugotos. Jokio ženklaus plyšio ar tarpo. Ir, tuo pačiu, nevaržė judesių. Ir jokio papuošimo! Visiškas atitrūkimas nuo laikmečio, ta prasme. Bet tų papuošimų ir nereikėjo. Tai buvo iš ties nepakartojamas ekskliuzyvas. O jei kas ir pakartojo, tai tas tvarinys neišliko. Šarvų aukštis 187,9 cm., o svoris – 42,64 kg. Manoma, kad šie šarvai buvo nukaldinti idealiai pagal Henriko figūrą, kuri, pasak amžininkų, buvo ideali. Ta prasme, jis buvo aukštas ir kresnas, ir atletiško sudėjimo. Talija tik 32 colių (64 per apimtį). Jeigu kas matė Šekspyro pjesę, kur Henrikas per petį svaido apgraužtus kauliukus ir šis gestas tapo jo vizitine kortele, tai tuo galite nelabai tikėti – iš ties, jis buvo labai išrankus valgiui ir „ėdimu“ nepasižymėjo. Ir platėt pradėjo tik po to, kai jį 1536 m. sužeidė per turnyrą (buvo ištikusi koma, po kurios ženkliai pasikeitė jo psichika). Nors sužeidė koją, bet žaizda, iki galo, iki mirties – jau neužgijo. Apie turnyrinius polėkius jam teko pamiršti. Žodžiu, iki mirties praplatėjo iki 52 colių: ant arklio (žirgo) šis smarkuolis jau pats nebeužsiropšdavo.

Ir tai dar ne viskas. Būtent Henriko, šio smarkuolio dėka ar jo pageidavimu, atsirado komplektuojamieji šarvai. Galbūt jis buvo net šios idėjos autorius. Pabandysiu paaiškinti: komplektuojamieji šarvai, tai iš esmės vieni šarvai, tačiau pagal reikalą, buvo galima parinkti reikiamą komplektaciją. Susikomplektuoti pagal skirtingus reikalavimus ar poreikius: karo laukui, turnyrui, išeigai, medžioklei, paradui, iškilmėms ir t.t., ir pan. Tokie šarvai buvo pagaminti 1540-taisiais ir buvo galima sukomplektuoti net 6 variantus. Deja, išliko tik labai įdomios konstrukcijos krūtinšarviai, po kuria dėdavosi specialios trijų dalių metalinės plokštės. Jos ne tiks sustiprino apsaugą, bet ir padėjo proporcingai paskirstyti viršutinių šarvų svorį, kai mosikuojama kalaviju ar skydu... Daugiau tokios konstrukcijos niekur nėra.

Garnitūrinių šarvų kirasa - kaip tik matomas varžtas, kuriuo tvirtinosi iš vidaus tos papildomos plokštės

Na, štai. Reikėtų vėl paminėti ir garsųjį jo šaunamąjį vėzdą. Ko gero, jis taip niekad ir nebuvo panaudotas, bet turi savo legendą. Ir visokios „šecherizados“ su savo viziriais ir šachais-padišachais, tegu eina tyliai parūkyt už kampo. Žodžiu, Henrikas labai mėgo vakarais inkognito pasivaikščioti po miestą. Londoną, ne Londoną, bet mėgo. Kad būtų ramiau vaikščioti, saugumo labui, su savimi pasiimdavo tą spygliuotą vėzdą. Kaip ten buvo ar nebuvo, tačiau Londono apsauga jį palaikė plėšiku, suėmė ir įmetė į miesto daboklę. Kita versija teigia, kad į Tauerį – visai gali būti. Galite įsivaizduoti tų laikų miesto daboklę?! Ir į despotiją linkusį karalių joje?..

Kol išsiaiškino kas yra kas, valdovas ten prasėdėjo visą naktį ir gerą gabalą ryto. Žodžiu, Londono sargybos viršininkas, matyt, pražilo, užsisakė mišias ir nusipirko vietą kapinėse... Kaip jis kojas vilko pas karalių, kai šis jį pas save pasikvietė, galime tik įsivaizduoti. Tačiau Henrikas tik paplojo jam per petį, pagyrė, kad puikiai vykdo savo pareigą: gerai saugo Londoną; prigrasino, kad ir toliau taip elgtųsi ir apdovanojo. Kuo apdovanojo – neteko matyti. Žinant, kad senatvėje valdovo charakteris paūmėjo ir jis pats tapo ligotu paranojiku, tai buvo gan keistokas gestas. Pavyzdžiui, Solsberio grafienė Margarita

de la Polė (Margaret de la Pole, Countess of Salisbury, 1473–1541) – 67 metų moteris (1541 m.), net nelabai suprantama, kuo kaltinama, buvo pamerkta nukirsdinimui. Kaip aukštojo, kilmingojo luomo atstovė, kontesė, ji privalėjo pati pakilti ant ešafoto ir padėti galvą ant kaladės. Bet moteriškė nesusitvardė ir pabandė ne tai bėgti, ne tai blaškytis (pasak, kai kurių šaltinių – teikdama, kad yra nekalta, paprasčiausiai atsisakė dėti galvą ant kaladės) . Budelio sėbrai ją paguldė, rankas prikalė prie kaladės ir tik tada nukirsdino. Tiesa, liudijama, kad budelis (lyg ir su karaliaus pritarimu) jai paslapčiom perlaužė sprandą (žaibiška mirtis) ir tik po to prasidėjo prikalimo ir nukirsdinimo egzekucija (kuri, lygtais, nelabai pavyko, nes būgtai buvo sukapoti ir pečiai)... Žodžiu, anoji legenda, jei ir tikra, tai byloja apie įvykius dar iki tol, kai sumarazmėjęs karalius buvo stotingas riteris visame savo jaunatviškų polėkių gražume...

"Walking stick morning star mace" - Užsitaisydavo iš anksto. Belikdavo tik atitraukti sklendę ir priliesti dagčiu

Toli gražu ne viskas, tad, manau, prie Henrio dar grįšiu... Jo kolekcijoje yra ir keletas įdomių kalavijų ir durklų... ir su savo legendom...

„Armanjako šalis“