Geluonis raudonajai meškai: „Stingeriai“ Afganistane
1986 me­tai. Į Af­ga­nis­ta­ną iš So­vie­tų Są­jun­gos (SSRS) at­vyks­ta nau­jas pa­pil­dy­mas. Tarp ka­ri­nin­kų – so­vie­ti­nio su­ru­sė­ju­sio ge­ne­ro­lo Fe­lik­so Bal­tu­šio-Že­mai­čio sū­nus Ole­gas Že­mai­tis. Dar lėk­tu­ve so­vie­tų ka­riuo­me­nės lei­te­nan­tas pa­ste­bė­jo jam iki tol ne­ma­ty­tą staig­me­ną: „... vi­si lėk­tu­vai Ku­du­zo ae­rod­ro­me ky­la ir lei­džia­si spi­ra­le, iš­šau­da­mi dau­gy­bę sig­na­li­nių ra­ke­tų. Kaip vė­liau su­ži­no­jau, taip da­ro­ma no­rint su­ma­žin­ti ga­li­my­bę bū­ti nu­muš­tiems iš ne­šio­ja­mo­jo ze­ni­ti­nio ra­ke­ti­nio komp­lek­so, ku­rių ra­ke­tos au­to­ma­tiš­kai skren­da rea­guo­da­mos į inf­ra­rau­do­ną­jį spin­du­lia­vi­mą. Sig­na­li­nės ra­ke­tos dėl sa­vo ši­lu­mi­nio spin­du­lia­vi­mo tu­rė­tų nu­ves­ti ra­ke­tą nuo tai­ki­nio. Ne vel­tui la­kū­nų tar­ny­bos lai­kas čia – tik me­tai, kai vi­si ki­ti tar­nau­ja du me­tus.“

Užsienio žiniasklaidos atstovams surengtame parodomajame „riboto sovietų kariuomenės kontingento“ mažinimo šou turėjo dalyvauti ir O. Žemaitis. Nei pats O. Žemaitis, nei kas nors kitas tuomet nebūtų pagalvojęs, jog po pustrečių metų sovietinė kariuomenė iš tikrųjų bus išvesta, o jo dienoraštyje aprašytas zenitinis raketinis kompleksas (NZRK), kurio buvo taip bijoma, čia suvaidins ne paskutinį vaidmenį...

Pradžia: „oro kumštis“

Kompaktiškų oro gynybos sistemų istorijos pradžia galima laikyti 1943–1944 m., kai Leipcige įsikūrusi Hugo Schneiderio akcinė bendrovė „Hugo Schneider AG“ (HASAG) sukonstravo ir pagamino iki tol nematytą ginklą, gavusį pavadinimą „Fliegerfaust“. Iš tiesų: jei šarvuotąją techniką ant žemės jau buvo nesunkiai įmanoma pamušti vieno žmogaus nešiojamu granatsvaidžiu „Panzerfaust“, kodėl gi negalima būtų sukurti analogiško ginklo prieš oro taikinius?

„Fliegerfaust“ buvo iki tol nematytas keliavamzdis daugkartinio naudojimo ginklas, skirtas šaudyti pridėjus prie peties. Pirmoji versija turėjo keturis vamzdžius, užtaisomus 20 mm reaktyviniais sviediniais (vieno svoris – 90 g). Mikroraketos skriejo iki 350 m/sek greičiu, ir to būtų pakakę spėti nusitaikyti ir iššauti į netoliese skriejantį oro taikinį. Tačiau pataikymo ir numušimo galimybės buvo greičiau hipotetinės. Raketų sklaida kelių šimtų metrų atstumu buvo per didelė, o 16 g sprogstamasis užtaisas – aiškiai per silpnas, nebent per stebuklą būtų kliudęs gyvybiškai svarbų orlaivio mazgą.

"Fliegerfaust" – pirmasis nešiojamo ginklo „žemė–oras“ prototipas.

Antroji „Fliegesfaust“ modifikacija, dar vadinama „Luftfaust“, buvo patobulinta versija su devyniais 1,5 m ilgio vamzdžiais ir svėrė 6,5 kilogramo. Raketiniai užtaisai iššaudavo ne iškart, o vienas paskui kitą su trumpomis pauzėmis tarp šūvių. Tai turėjo leisti šauliui sekti praskriejantį taikinį. Dabar šio ginklo efektyvumą galima laikyti abejotinu, bet nereikia pamiršti, kad tuo metu naciai gyveno viltimi laimėti su „stebuklingais ginklais“. Todėl buvo spėta pagaminti ne tiek jau mažai ginklų „Fliegerfaust“ – iki 10 000, o raketų skaičius siekė 4 milijonus. Tačiau Trečiojo Reicho žlugimo išvakarėse absoliuti dauguma jų taip ir liko gulėti sandėliuose. Realiai panaudotų „Luftfaust“ skaičius veikiausiai net 100 nesiekė. Kovinėse pozicijose jų buvo rasta Sarbriukene ir Berlyne.

Sprendžiant pagal situaciją, jie buvo naudojami daugiau kaip paprasti ginklai „Panzerfaust“: kariai mūšyje visada vadovaujasi praktika, o pagal techninius ir taktinius duomenis žemai skrendančiam taikiniui numušti vis tik labiau tiko kulkosvaidis MG42. HASAG ambicijos ir ketinimai buvo geri, tačiau projektas dar nebuvo technologiškai subrendęs.

Nemažo gabarito britų ginklas "Blowpipe" buvo valdomas rankiniu būdu.

Zenitinės bazukos paieškos

Po II pasaulinio karo pradėta vystyti priešlėktuvinė gynyba – ilgojo, vidutinio ir trumpojo nuotolių raketiniai kompleksai, kuriuos sudarė radiolokacinės stotys, paleidimo įrenginiai, kita infrastruktūrinė įranga. Kovai prieš oro taikinius iš arti naudota sena gera greitašaudė zenitinė artilerija ir kulkosvaidžiai. Be abejo, vienas žmogus prižiūrėti ar transportuoti jų negalėjo.

Situacija pasikeitė, kai elektrotechniką pradėjo išstumti elektronika. 1950-ųjų pabaigoje Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) konstruktoriai jau tapo pajėgūs įgyvendinti taktinės grandies zenitinio raketinio komplekso idėją.

Vienu metu buvo vystomi keli projektai: kompanija „Audiosonix“ pasiūlė perspektyvinį „NZRK Harpy“, kurio pagrindinis privalumas buvo maža kaina: kompanijos atstovai teigė, jog pagaminti vieną tokį kompleksą atsieis tik pora šimtų JAV dolerių. Projektas buvo plačiai pristatytas per spaudos konferencijas, apie jį buvo rašoma autoritetinguose gynybos leidiniuose.

Deja, po mėnesio JAV Kongresas sumažino gynybos biudžetą 3,6 mlrd. JAV dolerių, taigi visos perspektyvinės programos, įskaitant ir valdomąsias raketas „žemė-oras“, buvo uždarytos arba įšaldytos. Šis epizodas JAV žiniasklaidoje tapo žinomas kaip raketinis fiasko.

Kitas analogiškas projektas buvo kompanijos „Amrock“ universalus prieštankinis arba priešlėktuvinis granatsvaidis „Thunderstick“, pristatytas 1961 metais. Gamintojo vizija buvo tokia: jei žmogus sugeba šaudyti su šautuvu, iššauti iš „Thunderstick“ jis galės be papildomo parengimo. Matyt, laikui bėgant konstruktoriai susidūrė su daug problemų, kurių nesugebėjo išspręsti, ir projektas užgeso savaime.

Pirmasis „iššoviau–pamiršau” principu veikęs "NZRK Redeye". Buvo pagaminta 85 000 šio ginklo vienetų.

Išsilaikyti sugebėjo tik projektas „Redeye“. Šio nešiojamojo ZRK gamintojas – koncernas „General Electric“, pirmą kartą pristatęs jį 1957 metais. Nuo to laiko „Raudonoji akis“ buvo reguliariai pristatoma įvairiuose renginiuose, ir kartu vis labiau modifikuojama. 1969 m. priimtas į ginkluotę „Redeye“ žymiai skyrėsi nuo savo pirmtako. Vėliau atskiri komplekso mazgai buvo vis tobulinami: gerėjo ne tik raketos techniniai duomenys, bet ir nusitaikymo sistema. Paskutiniojo modelio raketa jau mokėjo „pamatyti“ ne vien patį orlaivio siluetą, bet taikydavo tiesiog į variklio turbinas.

Konstruktoriai, įtikinti amerikiečių pasiekimų, sujudo ir Senajame žemyne. Įdomu, kad sovietinis „NZRK Strela 2“ buvo sukurtas vadinamosios atvirkštinės inžinerijos būdu, kopijuojant „Redeye“ pagal gautus žvalgybinius duomenis ir pavyzdžius. Vakarų Europos šalys bandė ieškoti savų sprendimų. Prancūzijoje tuo užsiėmė kompanija „Nord“, Vokietijoje – „Bölkow“, Jungtinėje Karalystėje – „Shorts“. Buvo pasirinktos įvairios koncepcijos, pvz., britų „NZRK Blowpipe“ link taikinio judančią raketą reikėdavo užvesti, judinant savotišką vairasvirtę. Galiausiai tapo aišku, kad geriausias perspektyvas turi sistema „iššovei-pamiršai“. Ir geriausiai ji buvo įgyvendinta naujame amerikiečių kūrinyje – gynybos raketų sistemoje „Stinger“.

Sovietų "Strela-2" – atvirkštinės inžinerijos būdu nukopijuotas "Redeye".

Pavojingas geluonis

„Tikriausiai turėtų būti nejauku, žinant, kad vienu paspaudimu į orą paleisi 70 tūkstančių dolerių“, – pagarbiai, bet su šiek tiek ironijos reagavo į „NZRK Stinger“ pristatymą JAV senatorius W. Radmanas.

Naujasis „General Electric“ kūrinys iš tikrųjų buvo nepigus. Tačiau 1,5 m ilgio ir 70 mm pločio vamzdis, kuriame slypėjo „protinga“ raketa, pasirodė esąs tuometinis technologijų šedevras. Parengti jį šūviui pakako 30 sekundžių. Raketos startui nereikėjo atidaryti paleidimo vamzdžio dangtelių – raketa juos išmušdavo, išmesta startinio variklio, vėliau įsijungdavo pagrindinis variklis ir raketa sekdavo taikinį savaime, reaguodama į išmetamą karštą orlaivio turbinų srautą. Jos sensorius reagavo ne tik į IR, bet ir į UV spektro diapazoną. Raketos greitis – apie 1 500 km/val. ir kone 5 km skridimo nuotolis leido persekioti praktiškai bet kokį oro taikinį, taip pat ant žemės ir ant vandens esančias nešarvuotąsias transporto priemones. Sistemoje buvo įdiegtas daviklis „savas-svetimas“, leidžiantis atpažinti taikinius.

Stingeris į ginkluotę buvo priimtas apie 1981 m. – per patį šaltojo karo piką. Todėl šį ginklą pirmiausia gavo ne kariai, esantys JAV, bet priešakinės amerikiečių pajėgos, dislokuotos tuometinėje Vokietijos Federacinėje Respublikoje. Po metų naujuosius NZRK gavo ir JAV 82-oji oro desanto divizija.

Nors Europoje stingeriai būtų panaudoti tik įsiveržus sovietams, bet NATO ir Varšuvos pakto blokas varžėsi ir stengėsi psichologiškai paveikti vieni kitus, suprasdami, kad bet koks nepamatuotas ėjimas gali reikšti didelį karą, o gal net abipusį susinaikinimą. Todėl dėsninga, kad pirmas numanomas kovinis stingerio debiutas, esant tokiai situacijai, bus koks nors atokus lokalus konfliktas.

Taip ir įvyko: 1982 metais britų specialiosios pajėgos (SAS) neoficialiai gavo šešias raketas, kurias ketino panaudoti per Folklendų konfliktą. Apmokytas karys, kuris turėjo instruktuoti kitus, netikėtai žuvo per sraigtasparnio katastrofą gegužės 19-ąją, tačiau po dviejų dienų stingeris buvo panaudotas ir sėkmingai numušė argentiniečių šturmo lėktuvą „Pucara“, o gegužės 30 d. – sraigtasparnį, gabenusį argentiniečių specialiųjų pajėgų karių grupę. Britai (ir amerikiečiai) įsitikino, kad stingeris visiškai pateisina planuotus lūkesčius, be to, jis yra žymiai efektyvesnis ginklas nei „Blowpipe“.

Viskas, kas po sėkmingo šūvio liko iš Mi-8. Pietų Afganistanas, 1988.

Interesų konfliktų kryžkelėse

Kitas „lokalus“ konfliktas tuo metu buvo afganų ir sovietų karas, prasidėjęs iškart po sovietinės kariuomenės invazijos į Afganistaną 1979 m. Iš pradžių modžahedų pasipriešinimas kilo spontaniškai, tačiau kiek vėliau jis organizavosi, nusistovėjo tam tikros organizacijos su pastovesniais lyderiais. Galiausiai antisovietinį pasipriešinimą ėmė remti išorinės jėgos: Kinija, Pakistanas. Vienas svarbesnių subjektų, rėmusių modžahedus, buvo JAV Centrinės žvalgybos agentūra (CŽA). Pagalba antisovietiniam afganų judėjimui atitiko vadinamąją Ronaldo Reagano doktriną ir yra žinoma kaip operacija „Ciklonas“.

Nenorėdama sudaryti įspūdžio, kad JAV tiesiogiai dalyvauja konflikte, CŽA tiekė į Afganistaną ne JAV gamybos ginklus ir įrangą. Galiausiai keletas lobistinių grupių (viena įtakingiausių – „Free The Eagle“) ėmė reikšti nepasitenkinimą ir kaltino CŽA atmestinu požiūriu. Įtakingi visuomenės veikėjai (pvz., V. Cannistraro, M. Pillsbury) pradėjo spausti žvalgybininkus visais biurokratiniais svertais. Vienas svarbiausių jų reikalavimų buvo pradėti tiekti į Afganistaną stingerius.

Vienas „Free The Eagle“ aktyvistų buvo lietuvių kilmės Andrius Eiva (Eitavičius), buvęs JAV specialiųjų pajėgų kapitonas. Jis prisimena: „Visiems buvo aišku, kad Afganistano laisvės gynėjams reikėjo paveikių priešlėktuvinių ginklų <...> Man pavyko įtikinti Kongreso narius ir senatorius, kad į Afganistaną būtų nusiųsta 200 „Stinger“ raketų, o šio sprendimo nenorėjęs vykdyti CŽA direktoriaus pavaduotojas buvo priverstas atsistatydinti.“

Labai aktyviai už stingerius pasisakė JAV kongresmenas Charlie Wilsonas iš Teksaso. Visos lobistinės komandos požiūriu, stingeriai nebūtų panacėja, bet tik dar vienas komponentas į M. Vickerso suformuotą ilgalaikę Afganistano strategiją, kurios bendra komponentų suma ilgainiui pasirodytų mirtina invazinėms pajėgoms.

Galiausiai 1985 m. kovo 27 d. JAV Prezidentas Ronaldas Reaganas patvirtino naują direktyvą, numatančią sustiprinti afganų pasipriešinimo karinį efektyvumą. Tikslas buvo pasiektas.

Andrius Eiva (viduryje) tarp afganų opozicijos kovotojų Afganistane.

„Inžinierius Gafaras“ smogia

1986 m. rugsėjo 26-oji. G. Hekmatyaro pasipriešinimo pajėgoms priklausanti maždaug 35 modžahedų grupė, vadovaujama kovotojo, vadinamo „inžinieriumi Gafaru“, slapta pasiekia Dželalabado aerodromo prieigas. Čia modžahedai išsidėstė trikampiu. Kiekviename pogrupyje buvo po vieną stingerį.

Po kiek laiko link nusileidimo tako ėmė artėti sovietų 335-ojo atskirojo aviacijos pulko atakos sraigtasparnių Mi-8MT grandis. Palaukę, kol sraigtasparniai priartės, modžahedai iššovė. Vienos raketos pagrindiniam varikliui nesuveikus, ši nukrito už kelių metrų nuo šaulio. Kitos dvi raketos pataikė į du sraigtasparnius. Per stebuklą liko gyvas tik šturmanas, sprogimo bangos išmestas pro langą. Skubiai pertaisę stingerius, Gafaro vyrai iššovė dar du kartus ir pataikė į dar vieną sraigtasparnį, kuris pažeistas bandė leistis priverstinai ir sudužo. Orlaivio vadas mirė nuo sužeidimų, kitiems dviem ekipažo nariams pavyko išgyventi.

Nesuveikusią raketą kovotojai sudaužė akmenimis ir atsitraukė. Jų rankose buvo vaizdo įrašas – liudijimas, kad kovos aviacija, iki tol buvusi pikčiausiu kovotojų priešu, dabar jau nebėra tokia baisi.

Iš tiesų, iki tol afganų pasipriešinimo kovotojai buvo gavę NZRK SA-7 (Egipto gamybos „Strela-2“ klonas), bet jų efektyvumas buvo menkas. Kaip rašė A. Eiva, „beveik 6 metus buvo siunčiamos neveiksmingos raketos, kurios nenumušė nė vieno lėktuvo, o ją iššovę laisvės kovotojai būdavo pastebėti iš oro ir tuoj pat sunaikinami“. Kitas šaltinis teigia, kad SA-7 efektyvumas neviršijo 3 procentų.

Tais pačiais metais modžahedai gavo ir kelis „NZRK Blowpipe“. Bet, palyginti su stingeriu, britų gaminys tikrai atsiliko. Šį faktą liudija ir britų generolo J. Thompsono, sužinojusio, kad Folklenduose iš 95 šių paleistų raketų pataikė tik 9, žodžiai: „Tai bandymas šaudyti fazanus su lietvamzdžiu.“

Iki tol, norėdami pamušti ramybės jiems neduodančius orlaivius, modžahedai daugiausia naudodavosi stambaus kalibro kulkosvaidžiais DŠK. Būdavo atvejų, kai sraigtasparnius jie netgi bandydavo pamušti iš rankinių granatsvaidžių RPG-7.

Stingeriai kardinaliai pakeitė situaciją. Gafaro grupė netrukus pamušė dar kelis taikinius. Pasipriešinimo judėjimo dalyvius apėmė euforija. Kaip prisimena Pakistano žvalgybos karininkas, koordinavęs stingerių paskirstymą, „kiekviena modžahedų grupuotė norėjo gauti stingerių – tai tapo prestižo reikalu“. Iki 1986 m. pabaigos, t. y. per kiek daugiau nei per tris mėnesius, sovietai Afganistane prarado 23 lėktuvus ir sraigtasparnius.

Visos modžahedų grupuotės norėjo gauti stingerių. Tai tapo tarsi prestižo reikalu.

Taktikos

Kiti metai tapo galvos skausmu „ribotam sovietų kariniam kontingentui“, nors ne visi šūviai būdavo sėkmingi: kai kurios raketos nestartuodavo, nepataikydavo arba pataikiusios visiškai nesunaikindavo taikinio. Duomenys apie stingerių efektyvumą labai nevienareikšmiški. Sovietai teigė, kad jų orlaivių pamušamumas išaugo tik 20 proc., o JAV karinių patarėjų ataskaitose minima, jog taikinius pasiekė ne mažiau 8 iš 10 pagal visus reikalavimus paleistų raketų. Sąlyginiu vertinimu, 1987 m. sovietų aviacijos nuostoliai nuo NZRK padidėjo maždaug keturis kartus.

Sėkmingam stingerių panaudojimui neužteko vien naudojimosi instruktažo ir šaulio parengimo kurso, kuris trukdavo 2–3 savaites. Buvo sugalvotos ir įdiegtos tam tikros taktinės schemos. Žygyje stingeriai niekados nebūdavo gabenami priešakinėje kolonos dalyje ir buvo gerai saugomi. Pasirinkus vietą oro pasalai, būdavo įrengiama pozicija. Jei paleidimo įtaisų būta keleto, ugnies postai būdavo išdėstomi atokiau vienas nuo kito, kad apšaudymo sektorius būtų kiek galima platesnis.

Būdavo ir aktyvios pasalos schema: kolona iš kelių tojotų ar simurgų tyčia stengdavosi kelti kuo daugiau dulkių, kad atkreiptų sovietinių aviatorių dėmesį, o provokacijai pavykus, būdavo atidengiama ugnis. Taip pat stingeriai užsirekomendavo kaip gera kovotojų stovyklų ir atraminių bazių apsauga.

Kartais stingerio raketa, atrodo, viršydavo savo technines galimybes: pasitaikydavo, kad lėktuvas būdavo pamušamas net daugiau nei 5 000 m aukštyje. Taip nutikdavo, jei pasalos pozicija būdavo pasirenkama aukštikalnėse.

Orlaivių personalas modžahedams kėlė didesnę grėsmę nei patys orlaiviai. Lėktuvų ar sraigtasparnių daug, o personalui parengti reikia lėšų ir laiko. Todėl link pamušto taikinio kritimo vietos būdavo pasiunčiamos specialios paieškos grupės. Priklausomai nuo aplinkybių, likusius gyvus ekipažo narius modžahedai arba likviduodavo, arba paimdavo į nelaisvę. Būtent šitaip į modžahedų rankas pateko Aleksandras Ruckojus. Tuo metu A. Eiva buvo įtikinęs modžahedus nežudyti sovietų belaisvių. A. Ruckojus liko gyvas. Vėliau jis tapo Boriso Jelcino dešiniąja ranka.

Kovotojai, ginkluoti stingeriais, naudojo specialias žygio ir kovos taktikas.

Kontrpriemonės

Galiausiai inertiškas sovietų karinis administracinis aparatas ėmė veikti. Pradėta tvirtinti naujas direktyvas. Tiesioginei aerodromų apsaugai imta skirti itin daug dėmesio. Visose aplinkinėse vietose, potencialiai tinkamose oro pasaloms įrengti, būdavo įrengiami slapukų postai. Nustatyti gynybiniai perimetrai, kuriais patruliuodavo budintys atakos sraigtasparniai. NZRK panaudojimo atveju į numanomą jo starto vietą būdavo siunčiamos operatyvinės greitojo reagavimo grupės.

1987 m. rudenį įsigaliojo nurodymas, reglamentuojantis naujus orlaivių skrydžių nuostatus. Lėktuvams buvo draudžiama skristi žemiau kaip 4 500 m aukštyje. Sraigtasparnių pilotai, atvirkščiai, perėjo prie skrydžių maksimaliai žemai (30–60 m), kadangi stingerio raketa aktyvuodavosi maždaug 180 m aukštyje. Pakilimas ir nusileidimas siejosi su didesne numušimo rizika, todėl, kaip jau buvo minėta, orlaiviai leisdavosi ir kildavo labai stačia trajektorija, spiralės forma, iššaudydami daugybę signalinių raketų. Staigiai kylančius transporto lėktuvus kartais palydėdavo sraigtasparniai, taip pat leisdami nenutrūkstamas salves. Nepatyrę keleiviai nervinosi ir vėmė nuo perkrovų.

Tuo metu į Afganistaną nuvyko ir atakos naikintuvo Su-25 vyriausiasis konstruktorius V. Babakas, kuris pargabeno iš ten surinktus numuštų lėktuvų fragmentus. Ekspertizė išaiškino, kad stingerio raketos pažeisdavo variklio skyrių iš apačios. Besisukančių turbinų plokštumos nuo sprogimo išlakstydavo į šalis, veikiamos didelės išcentrinės jėgos, suardydamos lėktuvo konstrukciją dar labiau, nei pati raketa. Todėl jau nuo 1987 m. pabaigos į Afganistaną pradėta tiekti padidinto veiksnumo Su-25.

Tačiau pilotų moralinis nusiteikimas krito. Jie pradėjo bijoti: už kiekvienos uolos atbrailos ar krūmyno jiems vaidenosi dušmanas, besitaikantis į juos iš stingerio. „Baudžiamųjų akcijų“, vykdytų iš oro apšaudant afganų kaimus, gerokai sumažėjo.

Sovietų žvalgas pozuoja su trofėjiniu stingeriu.

Neužtekėjusi „Didvyrio žvaigždė“

Kad modžahedai turi kažkokį naujo tipo NZRK, sovietai dar porą mėnesių netikėjo. Aprašytas atvejis, kai to paties Gafaro grupė Dželalabado apylinkėse surengė pasalą ir penkiomis raketomis mėgino numušti du atakos sraigtasparnius. Užfiksuoti trys pataikymai. Vieno sraigtasparnio ekipažas žuvo, kitam pavyko palikti degančią techniką. Tuo metu Dželalabado įgulą vizituojantis generolas nepatikėjo raportu ir apkaltino pačius ekipažus, neva jie patys susidūrę ore.

Tačiau sovietų žvalgyba jau 1986 m. pabaigoje įtarė: Afganistane pasirodė stingeriai. Tiek karinė žvalgyba, tiek KGB pradėjo rinkti informaciją šia tema. Gana greitai buvo susidarytas bendras tiekimo vaizdas ir apytikslis numanomas paleidimo įrenginių bei raketų skaičius.

1986 m. karinės žvalgybos padaliniams buvo išsiųsta tuometinio SSRS gynybos ministro telegrama su nurodymu gauti stingerio pavyzdį. Karių, kurie tą padarysiantys pirmieji, lauksiąs apdovanojimas – SSRS Didvyrio Aukso žvaigždė. Be abejo, pati Aukso žvaigždė čia vaidino tik simbolinį vaidmenį – labiau turėjo vilioti įvairios privilegijos, kurios priklausė „didvyrio“ ženklo savininkui: karjeros galimybės, prieiga prie deficitinių prekių bei paslaugų ir pan.

Stingerių medžioklė prasidėjo. Deja, operatyvinių paieškos grupių metodas buvo mažai efektyvus.

„Mes buvome maždaug per 15 km nuo aerodromo, kai pirmąkart išvydome iššaunat stingerį. Mums matant buvo pamušti trys sraigtasparniai. Mus iškart nusiuntė į įvykio vietą, bet joje mes nieko neaptikome“, – prisimena vieno žvalgų būrio vado pavaduotojas.

Po kelių šūvių modžahedai iškart pasitraukdavo iš savo pozicijos, nepalikdami jokių buvimo pėdsakų (buvo vykdoma griežta tuščių konteinerių apskaita), o kalnuotoje vietovėje juos surasti – bergždžias darbas. Padidinti šansą perimti stingerį galėjo tik atsitiktinumas arba modžahedų aplaidumas.

1986 m. lapkričio 29-ąją, modžahedams numušus porą sraigtasparnių, buvo duotas įsakymas šukuoti vietovę – tam tikslui buvo skirtas vienas 66-osios atskirosios motošaulių brigados batalionas ir 154-ojo atskirojo specialiosios paskirties būrio karių grupė. Pajėgos išvyko pavėluotai (tik kitą dieną), bet galiausiai rado kelis startinius stingerio raketų variklius. Tai buvo ženklas, kad žvalgybos prielaida teisinga.

Kita taktika, kurios ėmėsi sovietų žvalgyba, buvo perspektyvesnė: pradėta skirti daugiau dėmesio nelegaliems ginklų pristatymo kanalams, siekiant perimti taip geidžiamą trofėjų dar iki to momento, kai jis pateks į rankas oro pasalų vykdytojams. Dideles viltis GRU dėjo į agentūrinės žvalgybos darbą.

Beje, data, kai į sovietų rankas pateko pirmasis stingeris, iki šiol ginčytina. Šią garbę savinasi keli padaliniai.

Tradiciškai laikoma, kad tą 1987 m. sausio 5-ąją įvykdė Kandahare dislokavęsis specnazas. Šią datą patvirtina ir Pakistano žvalgyba, kuravusi stingerių panaudojimą Afganistane. Tai, kad buvo prarasti stingeriai, ji aiškina modžahedų grupės neatsakingumu. Teigiama, kad mulos Malango vadovaujamas padalinys, gavęs šiuos ginklus, žygio metu gabeno juos ne kolonos viduryje, o priešakiniame būryje ir netikėtai užpultas specnazo, nesugebėjo jų išsaugoti. Panašiai įvykį pasakoja ir sovietų šaltiniai. Minima, kad du sraigtasparniai Mi-8 su 16 karių grupe išskrido patikrinti rajono tarp Gazni ir Kandaharo, kur, agentūrinės žvalgybos duomenimis, turėjo eiti karapasiskirsčius į grupes. Viena grupė rado gerai užmaskuotą podėlį kalno plyšyje, kuris vedė į du urvus, pilnus ginklų. Tarp trofėjų buvo du nepažįs-tami NZRK. Tuomet vaikinai nežinojo, kaip atrodo tie stingeriai. Trofėjai buvo nugabenti sraigtasparniu į brigados dislokacijos vietą <...> Kitą naktį su kuopos vadu susirišo vadovybė. Buvo pasiteirauti „vamzdžius“ suradusių žvalgų anketiniai duomenys – kaip pa-aiškinta, apdovanojimų dokumentacijai parengti. Tą pat naktį stingeriai buvo specialiu reisu išsiųsti į Maskvą.“

Nuo 1987 m. pradžios iki 1989-ųjų sovietinių pajėgų kariai Afganistane sugebėjo surasti 8 sveikus stingerius.

Ironiška, tačiau žadėtojo apdovanojimo negavo niekas.

Stingeriai nebuvo vienintelis lemiantis veiksnys sovietų ir afganų kare, bet jo panaudojimas žymėjo tam tikrą persilaužimo momentą.

Epilogas

SSRS Afganistane prarado 450 orlaivių. Laikoma, kad apie 270, t. y. daugiau nei pusė, buvo numušti panaudojus NZRK.

Stingeriai nebuvo pagrindinė priežastis, lėmusi sovietų ir afganų karo baigtį, bet pačiai karo eigai jie neabejotinai darė įtaką. Jų pasirodymas afganų opozicijos ginkluotėje žymėjo tam tikrą persilaužimo tašką.

Šios minties pagrindimas paprastas: šiuolaikiniai koviniai veiksmai neįsi-vaizduojami be aviacijos. Aviacija buvo pagrindinis modžahedų priešas. Ilgalaikis sovietų dominavimas ore galėjo nulemti partizaninio judėjimo pabaigą.

Bet yra dar vienas momentas: dominavimą ore lemia ne tik orlaivių gausa, bet ir efektyvios oro gynybos priemonės. Šiuo atveju stingeriai pasiteisino ne vien kaip orlaivių naikinimo priemonė, bet ir kaip galingas psichologinis ginklas, palikęs gilų įspaudą sovietų atmintyje.

Įdomus faktas: 1991 m., A. Eivai atvykus organizuoti Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo gynybos, tarp sovietų kariškių iš karto pasklido paniški gandai, kad parlamento gynėjams jis atvežė stingerių...

Iš tikrųjų iškart po 1990 m. JAV pradėjo supirkti Afganistane užsilikusius nepanaudotus stingerius. Pavyko išpirkti apie 300 raketų, tam tikslui išleidus apie 55 mln. JAV dolerių. Nesugrąžinti NZRK galėjo pridaryti daug daugiau žalos, patekę įvairių teroristinių judėjimų žinion. Nedidelis skaičius šių ginklų vis tik pradėjo nekontroliuojamai keliauti iš rankų į rankas. Vienetinių stingerių panaudojimo atvejų pasitaikė Šri Lankoje, Tadžikijoje, veikiausiai ir Čečėnijoje. Talibano judėjimas taip pat buvo paveldėjęs nenustatytą skaičių šių raketų. Šiuo metu, praėjus daugiau nei 30 metų, tuometinių stingerių galiojimo laikas turėtų būti pasibaigęs.

Militaryimages.net, rarehistoricalphotos.com, altcenter.org, defence.pk, redstate.com, videofact.com nuotr.