LŽ archyvas. 10 konfliktų, kuriuos privalu stebėti 2019-aisiais
Pa­sau­lis pa­ma­žu kei­čia­si ir su­nku įsi­vaiz­duo­ti, kaip jis at­ro­dys po ke­lių de­šimt­me­čių. Už po­ky­čius at­sa­kin­gi vyks­tan­tys konf­lik­tai, for­muo­jan­tys po­li­ti­nį kraš­to­vaiz­dį. Ta pro­ga lei­di­nys „Fo­reign Po­li­cy“ su­da­rė de­šim­ties konf­lik­tų, ku­riuos bū­ti­na ste­bė­ti 2019 me­tais, są­ra­šą.

1. Jemenas

AFP/Scanpix nuotrauka

Konfliktas prasidėjo 2014 metų pabaigoje, kai husių sukilėliai iš sostinės išstūmė tarptautinės bendruomenės pripažįstamą vyriausybę. Situacija kaito, o kitų metų kovo mėnesį Saudo Arabija kartu su Jungtiniais Arabų Emyratais pradėjo vykdyti blokadą ir bombarduoti Jemeną. Taip buvo siekiama pažaboti husių sukilėlius ir grąžinti išvarytą vyriausybę. Tuo metu Vakarai palaikė Saudo Arabijos veiksmus.

Tai išprovokavo didžiausią XXI amžiaus humanitarinę krizę bei bado epidemiją.

2018-ųjų pabaigoje Jungtinių Arabų Emyratų remiami Jemeno kariai apsupo husių kontroliuotą Hodeidos uostą, per kurį milijonai badaujančių Jemeno gyventojų gaudavo maistą. Koalicija buvo įsitikinusi, kad užėmus uostą bus numalšintas sukilimas. Jungtinių Tautų skubios pagalbos koordinatorius Markas Lowcockas perspėjo, kad tai gali išprovokuoti dar didesnę bado epidemiją. Tai ir Saudo Arabijos žurnalisto Jamalo Khashoggi nužudymas tapo naujų nesutarimų tarp Vakarų ir Saudo Arabijos priežastimi. Vakarai pasitraukė iš Golfo koalicijos – lapkričio 9 dieną Jungtinės Valstijos pranešė, kad nebetieks degalų koalicijos lėktuvams, vykdantiems oro reidus Jemene. Po mėnesio specialusis pasiuntinys Martinas Griffithsas padedamas Vašingtono pasiekė Stokholmo susitarimo tarp husių sukilėlių ir Jemeno vyriausybės, bei trapių paliaubų prie Hodeidos.

Vis dėlto humanitarinė krizė Jemene toli gražu neišspręsta, įtampa vis dar neatslūgusi, o konfliktas nesibaigė, tad verta jį stebėti ir toliau.

2. Afganistanas

SIPA/Scanpix nuotrauka

„Foreign Policy“ siūlo šiemet atkreipti dėmesį į 2001 metais prasidėjusį ir iki šiol tebesitęsiantį karą Afganistane.

Praėjusiais metais karas atnešė daugiausiai nuostolių nuo to laiko, kai prieš daugiau, nei 17 metų iš Kabulo buvo išstumtas Talibanas. Liepą vykusios trijų dienų paliaubos leido šiek tiek atsikvėpti, tačiau kovos katilas užvirė iš karto šioms pasibaigus. Talibano kovotojai šiuo metu valdo daugmaž pusę valstybės ir turi galimybę blokuoti kelius bei apgulti mažas bei dideles gyvenvietes. Jungtinių Valstijų bei sąjungininkų oro pajėgų antpuoliai tam nesutrukdė.

Rugsėjį prasidėjo kalbos dėl taikos. Panašu, kad Talibano lyderiai šias vertina rimtai. Tačiau kol kas viskas stringa dėl reikalavimo, kad Jungtinės Valstijos aiškiai nustatytų pajėgų pasitraukimo terminus. Šitaip Talibanas pasiektų nemenką laimėjimą, tačiau kiti afganai būtų palikti nežinioje.

Aišku yra tai, kad staigus karių patraukimas gali išprovokuoti milžinišką pilietinį karą. Praėjusių metų gruodį Donaldas Trumpas priėmė skubų sprendimą skubiai iš Afganistano išvesti didelį skaičių karių. Toks sprendimas abiem pusėms pasirodė netikėtas ir toliau kursto nežinomybę, kaip toliau klostysis situacija Afganistane.

3. Įtampa tarp Jungtinių Valstijų ir Kinijos

Reuters/Scanpix nuotrauka

Praėjusiais metais daug dėmesio sulaukė nesutarimai tarp Kinijos ir Jungtinių Valstijų. Prastesni santykiai tarp valstybių buvo tik protestų Tiananmenio aikštėje laikais, taigi prieš tris dešimtmečius. Jei įtampa ir toliau augs, varžytuvės gali tapti vienu iš svarbiausių konfliktų visame pasaulyje.

Pekinas naudojasi įvairiomis institucijomis ir taisyklėmis, kad situaciją pakreiptų savo naudai – prisijungė prie Pasaulio prekybos organizacijos bei Jungtinių Tautų jūrų teisės konvencijos.

Prezidento Xi Jinpingo kadencijai baigiantis galima pastebėti, kad Kinijos kariuomenė pradėjo sparčiai augti, kaip ir komunistų partijos kontrolė visuomenei. Panašu, kad valstybė vis labiau varžoma pagal prezidento poreikį.

Auganti įtampa tarp Jungtinių Valstijų ir Kinijos gali turėti įtakos kitiems konfliktams Azijoje ir už jos ribų. Vargu, ar greitu metu gali įsiplieksti karinis konfliktas, tačiau verta užmesti akį į Pietų Kinijos jūrą. Per kelis pastaruosius dešimtmečius nesiliovė Jungtinių Valstijų ir Kinijos lėktuvų konfrontacijos regione. Pekinas pasisavino net 90 procentų visos jūros. Vietnamui, Malaizijai ir Filipinams palikti vos keli kilometrai jūros nuo kranto linijos, o Kinija nepaliauja statyti naujų karinių bazių natūraliose ir dirbtinėse salose. Kinija tai vertina kaip standartinius didelės valstybės veiksmus, tuo tarpu mažesnės Pietryčių Azijos valstybės į Jungtines Valstijas dairosi, ieškodamos pagalbos.

4. Saudo Arabija, Jungtinės Valstijos, Izraelis ir Iranas

Reuters/Scanpix nuotrauka

Kaip ir pernai, įtampa bei konfrontacijos rizika tarp Irano bei Jungtinių Valstijų, Saudo Arabijos ir Izraelio niekur nedings. Trys valstybės Teherano vyriausybę vertina panašiai ir regi kaip grėsmę, kuriai buvo per ilgai leista bręsti ir kurios regioninėms ambicijoms reikėtų uždėti apynasrį.

Vašingtontonas pakurstė įtampą pasitraukdamas iš 2015 metų branduolinės sutarties. Tai lėmė sankcijų atstatymą, retorikos aštrėjimą ir naujos grėsmės atsiradimą. Rijadas, konkuruojantis dėl įtakos regione, į Irano aštrėjantį toną atsakė, kad esant poreikiui kovos atgal ir sieks priešintis Iranui Libano, Irako, Jemeno ir paties Irano žemėse. Izraelis su Iranu konfrontuoja Sirijos žemėse, kur reguliariai nusitaiko į su Iranu susijusius taikinius, bei grasina kautis su Libane esančia Irano remiama grupe Hezbollah.

Daug skirtingų veiksnių ir iš skirtingų pusių Iraną veržiančių jėgų verčia ateinančiais metais nepamiršti ir šios konfrontacijos.

5. Sirija

AFP/Scanpix nuotrauka

Sirijos pilietinis karas prasidėjo 2011 metais. Viskas prasidėjo nuo taikių protestų prieš Basharo al-Assado režimą, kuriuos įkvėpė Arabų Pavasaris. Ilgainiui protestai pradėti malšinti jėga ir įsiplieskė ginkluotas konfliktas, tebesitęsiantis iki šiol.

Praėjusiais metais ėmė rodytis, kad su Irano ir Rusijos pagalba Basharo al-Assado režimas laimės kovą prieš opoziciją, karas su „Islamo valstybe“ pasieks finišo tiesiąją, o kare dalyvaujančios užsienio jėgos sugebės išlaikyti trapų balansą skirtingose valstybės vietose: Izraelis, Iranas ir Rusija pietvakariuose, Rusija ir Turkija šiaurės vakaruose, Jungtinės Valstijos ir Turkija šiaurės rytuose. Tačiau gruodžio viduryje Donaldo Trumpo priimtas sprendimas patraukti karius šią pusiausvyrą gali greitai išbalansuoti.

6. Nigerija

AFP/Reuters nuotrauka

Šių metų vasarį Nigerijoje vyks prezidento ir federalinės valdžios rinkimai, o kovą – parlamentarų bei valstijų gubernatorių rinkimai. Savotiška tradicija tapo tai, kad rinkimai Nigerijoje tampa smurto proveržių pretekstu. Šiais metais sąlygos tokiems smurto proveržiams yra itin palankios.

Centrinėje Nigerijoje praėjusiais metais iki beprecedenčio lygmens išaugo konfliktų tarp musulmonų bei krikščionių ūkininkų skaičius. Žuvo jau daugmaž 1500 žmonių. Nors pastaraisiais mėnesiais kraujo liejimas aprimo, bendruomeniniai ryšiai tarp musulmonų ir krikščionių buvo smarkiai sutraukyti.

Rinkimų dalyviai patys skaldo visuomenę, naudodami uždegančią, skirtybėmis grįstą retoriką prieš oponentus. Nafta turtingoje Nigerio deltoje, gali kilti įtampa tarp vietos ir federalinės valdžios, turint omenyje valdžios nesugebėjimą sustabdyti naftos taršos.

Dabartinė vyriausybė turėtų visomis išgalėmis stengtis išvengti rinkimų krizės, pažeidžiamiausiose valstijose imantis įvairių apsaugos priemonių, o partijas įpareigojant varžytis be smurto. Tai neišspręstų visų Nigerijos problemų, tačiau pagelbėtų bent šiek tiek apsisaugoti nuo kraujo kaskadų.

7. Pietų Sudanas

AFP/Scanpix nuotrauka

Prieš penkerius metus prasidėjo Pietų Sudano pilietinis karas. Nuo to meto žuvo 400 tūkstančių žmonių. Rugsėjį prezidentas Salva Kiiras ir pagrindinis jo oponentas, sukilėlių lyderis Riekas Macharas, pasirašė susitarimą nutraukti ugnį ir kartu valdyti Pietų Sudaną iki 2022 metų rinkimų. Susitarimas priešininkus patenkino – bent jau dabar ir, svarbiausia, jo dėka sumažėjo smurto proveržių. Bent šiuo metu tai yra pakankamai priežastis remti jų susitarimą.

Vis dėlto verta turėti omenyje, kad itin panašų į šį susitarimą paktą abu vyrai pasirašė 2015 metų rugpjūtį. Susitarimas žlugo jau kitais metais ir tai išprovokavo dar didesnes kovas.

Žlugus šiam susitarimui valstybė ir vėl paskęstų kraujo vonioje.

8. Kamerūnas

AFP/Scanpix nuotrauka

Krizė Kamerūne bręsti pradėjo 2016 metais, kai anglakalbiai mokytojai ir teisininkai išėjo į gatves dėl augančio prancūzų kalbos dominavimo švietimo ir teisės sistemose. Jų demonstracijos virto platesniais protestais dėl anglakalbių mažumos, kuri sudaro penktadalį Kamerūno gyventojų, marginalizavimo. Vyriausybė atsisakė pripažinti anglakalbių skaudulius, ir ėmėsi protestus žiauriai malšinti. Taip anglakalbių pyktis buvo dar labiau pakurstytas ir prasidėjo separatistiniai anglakalbių judėjimai. Separatistų išpuoliai prasidėjo 2017 metų pabaigoje. Šiuo metu su vyriausybės pajėgomis kovoja beveik 10 separatistų armijų, o dvi iš jų gauna nurodymus iš užsienio.

Anot tarptautinės krizių grupės žuvo jau 200 karių bei pareigūnų, daugmaž 300 sužaloti ir žuvo apie 600 separatistų. Taip pat žuvo bent 500 civilių, Nigerijoje šiuo metu apsistoję apie 30 000 pabėgėlių, o net 437 000 žmonių Kamerūne šiuo metu yra be vietos.

Gruodį valdžia į laisvę paleido 289 anglakalbius, nors šimtai vis dar liko nelaisvėje. Tačiau jeigu kompromiso paieškos užstrigs, konfliktas gali įsisiūbuoti dar smarkiau.

9. Ukraina

SIPA/Scanpix nuotrauka

Rusijos ir Ukrainos santykius paaštrino lapkritį įvykęs incidentas Kerčėje, kurio metu Rusija apšaudė ir perėmė Ukrainos laivus. Kijevas tai vertina kaip Ukrainos karinių laivų užpuolimą ir keliasdešimties kareivių paėmimą bei 2003 metų dvišalio susitarimo pažeidimą.

Maskva teigia, kad laivai keliavo į pajūrio vandenius ir kad Ukrainos prezidentas Petro Porošenka surežisavo visą situaciją, idant prieš šių metų prezidento rinkimus gautų Vakarų palaikymą.

Bet kokiu atveju šis nutikimas pasauliui pademonstravo Maskvos pasiryžimą naudoti jėgą prieš Ukrainą.

Kovos Donbase ir toliau tęsiasi, o kainą už šias moka tiek Kijevo, tiek separatistų apleisti vietiniai civiliai. Nei Ukraina, nei Rusija nerodo ryžto konfliktą baigti. Kijevas atsisako atsitraukti iš Donbaso iki kol Rusijos įranga bei kariai bus separatistų valdomose teritorijose. Maskva nerodo didelio noro to padaryti, o taikos derybos beveik nejuda.

10. Venesuela

Reuters/Scanpix nuotrauka

Venesuelos ekonomika nepaliauja griūti, skurdas ir maisto nepriteklius kursto badą, siaučia ligos. Apie 3 milijonai gyventojų jau paliko valstybę. Daugiausiai pabėgėlių iš Venesuelos apsistojo Kolumbijoje.

Prezidento Nicolas Maduro režimas bei jo artimiausios aplinkos žmonės smarkiai nustekeno valstybę bei atsisako pripažinti, kaip smarkiai kenčia Venesuela, bei priimti bet kokią humanitarinę pagalbą iš šalies.

Venesuelos parlamentas nebeturi jokių galių, o kitos valstybės institucijos taip pat suveržtos. Kaimyninės valstybės sunkiai verčiasi priimdamos milžiniškus pabėgėlių srautus ir neramiai laukia, kas bus toliau.

.