Pilis ir prancūzai
Klai­pė­dos pi­lia­vie­tė­je šian­dien ga­li­ma pa­ma­ty­ti va­ka­ri­nę po­ter­ną su Par­ako bokš­to frag­men­tu ir ry­ti­nę po­ter­ną, da­lį žvaigž­dės for­mos py­li­mų ir tai tė­ra ket­vir­ta­da­lis bu­vu­sio pi­lies komp­lek­so. Li­ku­sio­ji da­lis už­pil­ta že­mė­mis, pa­deng­ta as­fal­tu, vis dar aps­ta­ty­ta ga­myk­li­niais sta­ti­niais ir apau­gu­si me­džiais.

XIII a. kryžiuočiams priklausiusios Klaipėdos pilies liekanos buvo atkastos vykdant archeologinius tyrinėjimus prieš porą metų, o dabar rimtai svarstoma galimybė atstatyti šią pilį arba bent jau atkurti vieną bokštą. Tad piliavietės teritorijoje turėtų vėl prasidėti statybos, galbūt finansuojamos iš ES lėšų ir, žinoma, lydimos gausių viešųjų pirkimų procedūrų. O pirmasis dokumentas dėl Memelburgo pilies statybos vietoje, kur „upės, būtent Nemunas ir Dangė“, susikerta, buvo pasirašytas „1252 Viešpaties metais, keturios dienos prieš rugpjūčio kalendas“. Dokumentas, kurį patvirtino Vokiečių krašto magistras Eberhardas fon Zeinė, kilęs iš Reino žemės, skelbia, kad „pačią pilį su jo (vyskupo) ir mūsų žmonėmis reikia bendrai pastatyti pirmaisiais metais. O per kitus ketverius metus tą pilį mes valdysime ir savo lėšomis ginsime.“ Nors statybinės medžiagos tuomet buvo galima gauti vietoje, greiti tada buvo statybos tempai… Nei tau konkurentų skundų teisme, nei mažiausios kainos reikalavimo, nei energinio efektyvumo garantijos. Tiesa, vėliau dėl nuolatinių žemaičių ir sembų puldinėjimų vyskupas savo dalies atsisakė.

Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotrauka

Klaipėdos pilis, esanti prie svarbaus kelio į Kuršą, plėtėsi rytų ir šiaurės rytų kryptimi, ne kartą pilį ir miestą buvo bandoma sujungti į vientisą gynybos sistemą. Klaipėdos pilis ne kartą buvo rekonstruojama, o renesansinio tipo pilies komplekso vaizdas išliko iki XIX a. pradžios. XVII a. Klaipėdos pilyje įrengtas kalėjimas buvo didžiausias ir patikimiausias visoje Prūsijoje, o bokštai buvo naudojami kaip parako saugyklos. Santūri ir rūstoka Klaipėdos pilis prarado reikšmę XVIII a. pabaigoje. Pilies vartus, korpusus ir bokštus pradėta ardyti ir pardavinėti plytas. XIX a. buvo nugriauti beveik visi piliavietėje išlikę pastatai ir paskutinis bokštas. Tais laikais paveldosaugos reikalavimai neturėjo didelės reikšmės – buvo planuojama nugriauti net įspūdingąją Marienburgo pilį. O 1920 m. žiemą į Klaipėdą palaikyti tvarkos, kol bus nuspręsta dėl krašto priklausomybės, iš Vogėzų atvyko 21-asis šaulių pėstininkų batalionas. Prancūzai Klaipėdoje nuobodžiavo ir jautėsi izoliuoti. Susisiekimas su Prancūzija buvo prastas, Baltijos oras šaltas, paštas iki gimtinės keliaudavo kelias savaites, tad bet koks kasdienybės monotonijos paįvairinimas buvo malonus dalykas. Kaip buvusių vokiečių pilies bastionų ardymas ir pylimų nukasimo stebėjimas – tai ir užfiksavo prancūzų karininko fotoaparatas.