Baigiamasis Literatų gatvės akcentas
Nors sos­ti­nės Li­te­ra­tų gat­vė­je li­te­ra­tams skir­ti me­ni­nin­kų dar­bai tu­rė­jo bū­ti eks­po­nuo­ja­mi vie­ną die­ną, ta­čiau dar 2009 me­tais su­ma­ny­tas pro­jek­tas „Me­nas ne­tra­di­ci­nė­se erd­vė­se“ tę­sia­mas iki šiol.

Literatų garbės siena prasidėjo nuo vieno žmogaus – dailininkės grafikės Eglės Vertelkaitės – sumanymo. Tai kartu ir išskirtinis paminklas viešoje erdvėje, ir unikali gatvės puošyba. Dailininkai ir kitų sričių menininkai nuo 2009 metų kūrė metalo, medžio, stiklo ir kitas plokšteles, skirtus literatams. 2012 metais buvo paskelbta oficiali projekto pabaiga, tačiau visiems patikusi idėja gyva. Gatvėje vis atsiranda naujų plokštelių.

Prie atidengtos lentelės Literatų gatvėje įsiamžino dailininkas Vytautas Poška (dešinėje) ir poetas Tadas Žvirinskis. / Irenos Venclovaitės nuotrauka

Poetui-vaistininkui

Šiemet per pavasario lygiadienį šioje vadinamoje literatų garbės sienoje atsirado dar vienas meninis objektas, skirtas Tadui Žvirinskiui. Nedidelėje lentelėje – poeto profilis ir jo vizitine kortele tapusi frazė: „Poezija – tai psichotropinis vaistas.“ Mat, poetas pagal išsilavinimą yra vaistininkas. Ko gero, dėl to lentelėje įamžinta ir keletas tablečių bei kapsulių. Meninio objekto autorius – dailininkas Vytautas Poška. Abu menininkus sieja sena bičiulystė, siekianti vakarinės meno mokyklos laikus. Lentelė – tai V.Poškos dovana artėjančio T.Žvirinskio 50-čio proga.

Nors Literatų gatvės projektas oficialiai ir buvo paskelbtas pabaigtu, naujų literatams skirtų lentelių vis dar atsiranda. / Irenos Venclovaitės nuotrauka

Poetas juokaudamas teigia, kad jis pripratęs būti paskutinis visuose sąrašuose (pavardė iš Ž raidės), bet esąs laimingas ir dėkingas Literatų gatvės projekto kuratorei Eglei Vertelkaitei ir dailininkui V. Poškai už galimybę įsiamžinti šiame nepakartojamame Vilniaus kampelyje.

Čia gyveno A. Mickevičius

Literatų gatvė tapo sostinės senamiesčio išskirtine gatve. / Irenos Venclovaitės nuotrauka

Įdomi ir pačios gatvės istorija. XVIII amžiaus pabaigos dokumentuose Literatų gatvė vadinama Šv. Mykolo skersgatviu. Pasitaiko ir kitokių įvardijimų – „zaulek mimo zboru evangelicki“, „zaulek z Wielkiey ulicy“. 1808 metų plane Jono Biliūno, Literatų ir Volano gatvės vadinamos vienu pavadinimu – Šv. Mykolo. Atitinkamai – Šv. Mykolo I-oji, Šv. Mykolo II-oji, Šv. Mykolo III-oji. Jos visos trys veda Šv. Mykolo bažnyčios link. XIX amžiasu viduryje atsiranda naujas pavadinimas – Pokrovo, susijęs su kadaise Literatų gatvės gale XIV – XVI amžiuje stovėjusia Pokrovo cerkve (dabar – Švietimo ministerijos rūmai).

Dar viena versija dėl gatvės pavadinimo atsiradimo susijusi su poetu Adomu Mickevičium. Šioje gatvėje, keturių aukštų namo palėpėje jis nuomojosi butą. Jame poetas glaudėsi ir per 1823 metų įvykius, kai Vilniuje buvo suimami filomatai. Spalį ir jis pats buvo areštuotas ir įkalintas bazilijonų vienuolyne. Literatų pavadinimą gatvė gavo tik XX amžiaus pradžioje dėl čia įsikūrusių spaustuvių ir knygynėlių.