„Vilties namai“ praradusiems viltį
Anykš­čių ra­jo­ne esan­čiuo­se Kurk­liuo­se su­tuok­ti­nių Re­na­tos ir Aud­riaus Še­re­lių įkur­tuo­se „Vil­ties na­muo­se“ iš ne­vil­ties gniauž­tų ir pri­klau­so­my­bės li­gų va­duo­ja­si iš įvai­rių ša­lies vie­to­vių at­vy­ku­sios mo­te­rys.

Nebeveikiančiame Kurklių vaikų darželyje įkurtuose „Vilties namuose“ šiuo metu gyvena ir priklausomybės bando atsikratyti šešios moterys. Neseniai šią draugiją papildė ir vyriškosios lyties atstovas – vienos jų sužadėtinis. Taip pat „Vilties namuose“ krykštauja du vaikai ir laukiama gimstant trečiojo.

Šių namų įkūrėjai – psichologijos studijas baigusi Renata ir statybininku užsienyje dirbantis Audrius. Šereliai tikisi, kad antrąsias įkurtuvių metines „Vilties namų“ gyventojai švęs jau kitoje seniūnijoje ir kituose namuose – miškų apsuptyje stovinčiame pastate, kurį šiuo metu bandoma įsigyti. Mat gyvenimas Kurkliuose viltį siekiantiems atgauti žmonėms nebuvo itin svetingas. „Deja, mes, lietuviai, labai greiti suklupusįjį pasmerkti, bet neskubame padėti jam atsikelti“, – trumpai paaiškino R. Šerelienė.

Pradžioje buvo lova ir išskleidžiamas fotelis

Įkurti „Vilties namus“ priklausomybės ligų kamuojamiems žmonėms – sena R. Šerelienės svajonė, kurią įgyvendinti padėjo jos vyras Audrius, skyręs tam lėšų. „Šie namai pradėjo veikti, kai pasirūpinome lova ir išskleidžiamu foteliu dviem pirmoms nebejaunoms gyventojoms“, – sakė R. Šerelienė. Anot jos, abi moterys buvo įkopusios į šeštąją dešimtį, abi patyrusios smurtą, nuo kurio ir siekė gelbėtis.

Namai pradėjo „turtėti“, kai mirštanti močiutė paprašė priglausti jos katiną. Gyvūnas „atsinešė“ savo mirusios šeimininkės palikimą – baldų, įvairių buities reikmenų. O kai atsirado daugiau vietų miegoti, į namus pradėta kviesti ir daugiau moterų, panorusių gyventi be svaigalų, dirbti, auginti vaikus.

Renata ir Audrius neslepia patys gyvenime patyrę daug sunkumų, bet sulaukę kitų žmonių paramos bei palaikymo. Dabar jie stengiasi daryti gera kitiems. „Įsitikinau, kad padėti suklupusiesiems atsikelti, atgauti savivertę ir gyventi visavertį gyvenimą nori tikrai daugelis. Pavyzdžiui, socialiniuose tinkluose parašę apie savo siekius pagelbėti moterims sulaukėme ir moralinės, ir finansinės įvairiose pasaulio šalyse gyvenančių žmonių paramos“, – „Lietuvos žinioms“ tvirtino R. Šerelienė. Ji pasakojo, kad Amerikoje gyvuojanti Lietuvos dukterų draugija paaukojo lėšų, už kurias buvo nupirkta krosnis. Dabar ja šildomi „Vilties namai“. Lėšų gyvenimui aukoja įvairios krikščionių organizacijos.

Trūksta visuomenės palaikymo

Sutuoktiniai R. ir A. Šereliai neslepia, kad maždaug pusė jų namuose anksčiau gyvenusių moterų išėjo, nes nepajėgė prisitaikyti prie keliamų reikalavimų, kurių vienas svarbiausių – blaivybė. Kitos „Vilties namų“ gyventojos pasirengusios čia likti pusantrų metų ar ilgiau ir, padedamos psichologės R. Šerelienės parengtos vadavimosi iš priklausomybės programos, bandyti stotis ant kojų, kabintis į gyvenimą savarankiškai. „Tačiau tam reikia ir didžiulio visuomenės palaikymo. Deja, moterys jo sulaukia toli gražu ne visada“, – apgailestavo psichologė.

A. Šerelis atskleidė, kiek barjerų teko įveikti, kol jie Kurkliuose pagaliau galėjo įkurti „Vilties namus“. Tam griežtai pasipriešino miestelio bendruomenė, vietos žmonės net rinko parašus prieš tokį sumanymą. „Kai įsikūrėme, taip pat kone kasdien sulaukdavome nepatenkintų miestelio gyventojų pareiškimų. Žmonėms kliudydavo ir mūsų laikomas šuo, ir šiukšlių konteineris, ir pačios moterys. Jas reikėdavo nuolat ginti“, – neslėpė Audrius.

Šiuo metu „Vilties namuose“ gyvena ir sveiksta moterys iš Klaipėdos, Visagino, Vilniaus, Marijampolės, Anykščių bei vienos jų vilnietis sužadėtinis. Pora planuoja tuoktis ir auginti vaikus tuomet, kai išsivaduos iš priklausomybės, taps savarankiški, įsigis savo būstą. „Dirbdama su priklausomais asmenimis pastebėjau, kad juos sieja vienas bruožas – visi yra itin jautrūs, lengvai pažeidžiami žmonės“, – teigė R. Šerelienė. Jos vyras paaiškino, kad dažną „Vilties namų“ gyventoją tenka lydėti į valdžios įstaigas, kai prireikia tvarkyti kokius nors dokumentus. Mat moterys, vos išgirdusios griežtesnį valdininko toną, nuleidžia rankas ir nebepajėgia toliau pasirūpinti tuo, ką būtina atlikti. „Todėl dažnai jas tenka ginti nuo tų, kurie pirmiausia turėtų padėti“, – pabrėžė A. Šerelis.

„Vilties namuose“ šiuo metu gyvena ir sveiksta moterys iš Klaipėdos, Visagino, Vilniaus, Marijampolės, Anykščių.

Jaučiasi nereikalingos

Anot R. Šerelienės, visas be išimties į „Vilties namus“ patenkančias moteris, matyt, vienija ir tai, kad jos jaučiasi niekam nereikalingos. „Tokį jausmą sustiprina ir visuomenė, kurios dauguma atstovų demonstruoja atvirą priešiškumą toms moterims. Be to, nėra sukurtos pagalbos joms sistemos“, – pridūrė A. Šerelis. Todėl „Vilties namų“ įkūrėja ir priklausomybės ligų konsultantė jaučia pareigą padėti šioms moterims įgyti savivertės, pasijusti reikalingoms, pritapti visuomenėje. „Stengiuosi, kad būtų patenkinamas jų jaučiamas meilės alkis“, – tikino Renata.

„Vilties namų“ gyventojos kasdien dalyvauja psichologinėse pratybose, darbo terapijoje, kuria rankdarbius, gamina maistą. „Į mūsų namus dažnai atvyksta edukatorių. Su jais teko ir muilą virti, ir velykinius margučius marginti“, – teigė R. Šerelienė.

Dabar „Vilties namų“ gyventojos yra pakviestos į Anykščius mokytis šokti. Dovanotu autobusėliu nuvažiuoti į Anykščius (iki jų – 14 km) nebus sudėtinga. „Šiuo metu turime svajonę – gal atsirastų geradaris, kuris padovanotų mums gyvenamąjį vagonėlį. Pasistatytume jį naujoje vietoje kuriamuose „Vilties namuose“, kol galutinai ten apsigyventume“, – sakė A. Šerelis. Beje, priimamos visos dovanos – iš jų kaupiamas kraitis „Vilties namų“ gyventojoms. „Daugelis tų moterų atėjo neturėdamos absoliučiai nieko, tad naujo gyvenimo pradžiai joms reikės daugelio dalykų“, – trumpai paaiškino Renata.

Reali pagalba

Anykščių rajono socialinių paslaugų centro direktorė Jolanta Pleškienė pažymėjo, kad šiame rajone privačia iniciatyva įkurti „Vilties namai“ yra reali pagalba visos Lietuvos moterims, turinčioms bėdų dėl priklausomybės ligų. „Bendraujame su „Vilties namų“ gyventojomis, matome, kaip jos stiprėja, sveiksta“, – džiaugėsi J. Pleškienė. O Anykščių rajono Visuomenės sveikatos biuro specialistė Edita Jurčiukonienė pridūrė, jog „Vilties namų“ įkūrėja R. Šerelienė ir jų biure dar konsultuoja bei motyvuoja žmones, kuriuos kamuoja kokia nors priklausomybė.

„Vilties namuose“ gyvenanti Ineta, atvykusi į Anyksčių rajoną iš Marijampolės, neslėpė dėkingumo, kad Šereliai ja pasitikėjo ir priėmė su dukrele. Dėl priklausomybės moteriai buvo kilusi grėsmė netekti dukrytės – mergaitę nuo mamos būtų atskyrę vaikų teisių specialistai. Ineta nusiteikusi „Vilties namuose“ gyventi pusantrų metų, o paskui – ieškotis būsto. Kita gyventoja Renata pasakojo į „Vilties namus“ atvykusi iš Vilniaus. Iki tol ji jautėsi esanti bevertė, nereikalinga, tačiau dabar pagaliau tampa žmogumi. „Ateityje tikiuosi dirbti kitiems ir būti reikalinga visuomenei“, – „Lietuvos žinioms“ tvirtino „Vilties namų“ gyventoja.