Vilkai rodo iniciatyvą, šunys seka iš paskos
Nors vil­kai su­ma­nes­ni ir re­čiau nei šu­nys dai­ro­si į žmo­nes užuo­mi­nų, kaip iš­spręs­ti ko­kią nors už­duo­tį, ir vie­ni, ir ki­ti ke­tur­ko­jai pui­kiai ge­ba dirb­ti su tre­ne­riais. To­kią iš­va­dą pa­da­rė aus­trų moks­li­nin­kai, at­li­kę eks­pe­ri­men­tą, ku­rio re­zul­ta­tai dar aiš­kiau nu­švie­čia mū­sų my­li­mų au­gin­ti­nių ir lau­ki­nių jų gi­mi­nai­čių ry­šį.

Kaip rašo britų naujienų portalas BBC, stebėdami šalia žmonių augančius vilkiukus mokslininkai nusprendė, kad šunų polinkis bendradarbiauti paveldėtas iš vilkų – itin bendruomeninių gyvūnų. Žmonės vilkų potencialą pastebėjo prieš tūkstančius metų, tačiau į savo gretas buvo linkę įsileisti tik mažiau nepriklausomus, noriai jiems paklūstančius keturkojus. Būtent todėl šiuolaikiniai šunys yra tokie puikūs augintiniai.

Vienos mokslininkai nutarė patikrinti, kaip jų tyrimų centre gyvenantiems vilkams, bendradarbiaujant su treneriais, pavyks įveikti paprastą užduotį – pagriebti prie padėklo su skanėstais pririštą virvę ir atsitempti maistą prie savęs. Kad padėklas pajudėtų iš vietos, už kito virvės galo turėjo traukti žmogus. Pasirodo, tiek vilkams, tiek šunims toks uždavinys lengvai įkandamas. Tačiau pirmieji, skirtingai nei naminiai keturkojai, problemą dažniau bandė išspręsti savais, originaliais būdais, pavyzdžiui, pačiupdami trenerio laikomą virvės galą.

Friederike Range iš Vienos veterinarijos universiteto nuomone, eksperimentas parodė, kad vilkai labiau linkę rodyti iniciatyvą ir vadovauti, o šunys mieliau laukia ir stebi, kokių veiksmų imsis dvikojis partneris.

Mokslininkai mano, kad vilkai žmonėmis susidomėjo maždaug prieš 30 tūkst. metų, kai ėmė sukiotis aplink stovyklas, jų pakraščiuose ieškodami maisto atliekų. Vėliau juos prijaukinus ir selektyviai veisiant, vilkų elgsena bei genai pamažu keitėsi. Šio proceso rezultatas – daugybė be galo įvairių šiuolaikinių šunų veislių.