Liepsnos kėsinosi ir į pasieniečių vadavietę
Lie­tu­vai vis ne­pa­vyks­ta iš­si­va­duo­ti iš pa­va­sa­ri­nių gais­rų ap­sup­ties – žmo­nės nie­kaip ne­no­ri at­si­sa­ky­ti iš so­viet­me­čio li­ku­sio po­mė­gio sau­ses­nė­mis pa­va­sa­rio die­no­mis lau­kuo­se už­deg­ti per­nykš­tę žo­lę.

Savaitgalį degė ne tik pievos ir nuo jų įsiliepsnoję tvartai. Gesintuvų teko griebtis ir pasieniečiams – nuo padegtos žolės kilęs gaisras sukėlė grėsmę Vilniaus rajone esančiai Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) padalinio vadavietei.

Kėsinosi ir į transformatorinę

Kaip pranešė VSAT, naktį į sekmadienį Vilniaus rajono Mickūnų miestelyje įsikūrusios VSAT Vilniaus rinktinės budėtojai pastebėjo didelį gaisro židinį. Vienoje Mickūnų gatvėje neteisėtai padegtos žolės liepsnos įsisiautėjo taip, kad ėmė artėti prie apsauginės tvoros, juosiančios VSAT Vilniaus rinktinės vadavietės teritoriją.

Grėsmė kilo ir vandentiekio bokštui, ir elektros transformatorinei. Maždaug 3500 arų plote degė ne tik žolė, bet ir miško paklotė. Pasieniečiai patys ėmėsi tramdyti ugnį, gaisrui malšinti panaudojo turimus gesintuvus. Užkirsti kelią sparčiai artėjančioms liepsnoms pavyko, tad VSAT padalinys nuostolių nepatyrė. Gaisrą galutinai likvidavo atvykę ugniagesiai, jie dėl šio įvykio atlieka tolesnį tyrimą.

Tai toli gražu ne vienintelis atvejis šį pavasarį, kai pasieniečiams tenka gesinti degančią žolę. Sekmadienio vakarą Pagėgių pasienio rinktinės pareigūnai pastebėjo, kad prie pasienio ruožo, šalia tvenkinio, žolė dega atvira liepsna. Gaisras buvo užgesintas, pasieniečiai nutvėrė ir galimą žolės padegėją.

VSAT Prevencijos skyriaus vyriausiasis specialistas Rokas Pukinskas pripažino, kad pasieniečiams kasmet po keliolika kartų tenka griebtis ugniagesių vaidmens. Mat degančią žolę jie dažnai pastebi patruliuodami tiek pasienyje su Baltarusija, tiek su Rusijos Kaliningrado sritimi.

Gaisrų nemažėja

Pasieniečiams kasmet net po keliolika kartų tenka griebtis ugniagesių vaidmens.

Pernykštės žolės gaisrai Lietuvoje prasidėjo kartu su pirmaisiais pavasario saulės spinduliais. Iki kovo 26 dienos atvirose teritorijose jau buvo kilę 494 gaisrai, o išdegęs plotas siekė 550 hektarų. Šešis kartus degė miško paklotė – jos išdegęs plotas siekia apie 5 hektarus. Itin dažnai šiemet pievos dega Vilniaus apskrityje. Vien kovo 25 dieną iš 30 visoje šalyje registruotų gaisrų atvirose teritorijose 19 buvo kilę būtent Vilniaus apskrityje.

Praėjusiais metais gesinti degančios žolės ir ražienų šalies ugniagesiai vyko daugiau nei 4400 kartų. Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento (PAGD) duomenimis, pernai gaisrų, kilusių dėl žolės deginimo, skaičius, palyginti su 2017 metų rodikliais, išaugo 37 procentais. „Sausą pernykštę žolę žmonės uždega tyčia, tikėdamiesi, kad išdegusiuose plotuose ji greičiau sudygs, o vasarą ją bus galima lengviau nušienauti. Daugelis nežino, kad liepsna per sausą žolę plinta žaibišku greičiu ir užgesinti ją labai sunku“, – teigė PAGD Valstybinės priešgaisrinės priežiūros valdybos viršininkas Jūris Targonskas.

Pasak jo, liepsnos pasiekia sodybas, supleškina gyvenamuosius namus, gesindami žolę apdega ir patys žmonės. Tai patvirtina ir PAGD statistika – praėjusiais metais degindami žolę nukentėjo 3 žmonės, sudegė 3 pastatai, 96 statiniai buvo apgadinti. Matyt, ne išimtis bus ir šie metai. Štai Alytaus rajono Padirmiškio kaime jau rastas sudegęs tvartas.

Didžiausios nelaimės nutinka, kai sausos žolės gaisras išplinta dideliame plote. „Svarbu žinoti, kad ugnis ne tik slenka pažeme, bet, degant žolei, liepsna iškyla iki metro aukščio ir dar aukščiau. O aitrūs dūmai labai greitai apsvaigina netoli ugnies esančius žmones, jie praranda sąmonę ir, parkritę ant žemės, užsidegus drabužiams, kartais net mirtinai apdega“, – apie gresiantį pavojų aiškino PAGD Valstybinės priešgaisrinės priežiūros valdybos viršininkas.

Nusikaltimas ne tik gamtai

Estijoje bei dar kai kuriose kitose Europos Sąjungos šalyse, kol įšalas iš žemės neišėjęs, nutirpus sniegui, apie porą savaičių ūkininkams leidžiama nudeginti pernykštę žolę, ir tai nelaikoma nusikaltimu. Tačiau Lietuvoje žolė deginama jau iš žemės išėjus įšalui ir gamtoje pasirodžius pirmiesiems pabudimo ženklams.

Toks pernykštės žolės „tvarkymo“ būdas kai kuriuose regionuose istoriškai siejamas su apsileidusio ūkininko įvaizdžiu – nudeginus pievas jos tampa lyg ir geriau prižiūrėtos. Tačiau aplinkosaugininkai tikina, kad pavasarinis žolės deginimas – nusikaltimas gamtai. Ugnis pažeidžia paviršinį dirvožemio sluoksnį, todėl žūsta augalai, jų sėklos, sudygusių sėklų daigai, pradedančių kaltis vertingų augalų ūgliai. Kiekviename deginamos pievos kvadratiniame metre žūsta daugybė vorų, vabzdžių, bestuburių. Ugnis nepagaili nei ant žemės perinčių paukščių lizdų su dėtimis, nei ežių, nei neršti keliaujančių varliagyvių. Nuo deginamos žolės liepsnos neretai persimeta į miškus, durpynus, gyventojų sodybas, ūkinius pastatus. Be to, degant sausai pievos paklotei, išsiskiria toksiškos dujos ir įvairios sveikatai kenksmingos medžiagos.

Anot Marijampolės savivaldybės administracijos Bendrųjų reikalų skyriaus vyriausiosios civilinės saugos specialistės Kristinos Mickienės, žolės degintojams tramdyti numatyta administracinė atsakomybė. Už sausos žolės, nendrių, nukritusių medžių lapų, šiaudų, laukininkystės ir daržininkystės atliekų deginimą asmenys gali būti nubausti nuo 30 iki 230 eurų bauda, o juridiniai asmenys, vadovai – nuo 60 iki 300 eurų. Jei žemės savininkai, naudotojai ir valdytojai, pastebėję savo žemėje žolės gaisrą, nesiima priešgaisrinės apsaugos priemonių, jiems gali būti skirta nuo 30 iki 170 eurų bauda. Tais atvejais, kai gaisrus sukelia nepilnamečiai, baudžiami jų tėvai.