Suskaičiavo, kiek darbų Lietuvoje nereikalingi
Kas šeš­tas lie­tu­vis į klau­si­mą, ar dar­bas, ku­rį dir­ba­te, nau­din­gas pa­sau­liui, at­sa­ko ne­igia­mai. Iš de­šim­ties bri­tų dar­bo bep­ras­miš­ku­mu skun­džia­si net trys.

„Plėtojantis lietuviškam verslui, augant vietinėms bendrovėms ir kuriantis tarptautinėms, vis labiau siaurėjant atskirų darbuotojų atliekamoms funkcijoms įmonėse, darbas ir jo galutinis rezultatas taip atitolsta vienas nuo kito, kad darbuotojams vis dažniau kyla abejonių, ar tai, ką jie dirba, turi prasmę“, – pranešime pažymi specialistų portalo CVMarket.lt atstovė Raimonda Tatarėlytė.

Londono ekonomikos mokyklos antropologijos profesorius, vienas judėjimo „Occupy Wall Street“ ideologų Davidas Graeberis savo knygoje „Bullshit jobs“ beprasmišku darbu vadina tokias pareigas, kurias iš dalies arba visiškai sudaro užduotys, darbuotojų laikomos beprasmiškomis, nebūtinomis ir net žalingomis. Jeigu jos išnyktų, tai neturėtų jokių pasekmių. Dar daugiau – einantys tokias pareigas mano, kad jų apskritai galėtų nebūti.

D. Graeberis išskiria kelias beprasmio darbo rūšis: liokajaus – jam mokama už tai, kad sukiotųsi apie viršininką ir kurtų jo, kaip svarbios personos, įvaizdį; skylių kamšytojo – šis samdomas dideliems trūkumams pataisyti arba panaikinti, nes vadovybė tingi tai daryti sistemiškai; pedanto – jis imasi įvairių veiksmų, rengia dokumentus, ataskaitas ir mėgina sukurti aktyvios veiklos regimybę. Dažna įmonė ir įstaiga turi užduočių meistrų, kuriuos mokslininkas skiria į du porūšius: nereikalingus viršininkus, vadovaujančius tiems, kam nereikia vadovo, ir nesąmonių generatorius, kuriančius bei deleguojančius visokias nesąmones kitiems. Neįtikima, bet D. Graeberis prie beprasmį darbą atliekančių darbuotojų priskiria ir įvairius apsauginius ar kitus „raumenis“.

Nedirbantys darbuotojai

Pranešime teigiama, jog manantieji, kad beprasmiai darbai koncentruojasi valstybiniame sektoriuje, o privatininkai juos griežtai kontroliuoja, neretai klysta.

Privačiose kompanijose darbai be naudos taip pat populiarūs. Tai ypač pasakytina apie bankus, farmacijos ir inžinerijos bendroves, kuriose, anot D. Graeberio, yra nemažai darbuotojų, turinčių laiko ir peržiūrėti savo profilį feisbuke, ir rašyti įvairias žinutes.

Netikima, bet prie beprasmį darbą atliekančių darbuotojų priskiriami ir įvairūs apsauginiai ar kiti „raumenys“.

Tiesa, valstybinėse įmonėse pasitaiko, kad tokį beprasmį darbą dirbantys asmenys net nesirodo darbo vietoje. Štai Ispanijos Kadiso mieste, Vandens tiekimo komitete, dirbančio Choakino Garsios vadovybė pasigedo tik tuomet, kai sumanė šį apdovanoti už ilgametį darbą. Tik tada paaiškėjo, kad jis darbo vietoje nesirodė ištisus 6 metus.

D. Graeberis taip pat pabrėžia, kad tarp darbininkiškų profesijų tokių darbų beveik nėra. Be to, darbo prasmingumas neretai būna neproporcingas už jį gaunamam atlygiui.

Dirba beprasmį darbą

Mokslininko vertinimu, pasaulyje apie 20 proc. darbų neduoda jokios apčiuopiamos naudos. Tačiau, kaip parodė visuomenės nuomonės tyrimus atliekančios kompanijos „YouGo“ apklausa, daryta 2015 metais Jungtinėje Karalystėje, savo darbą kaip nenaudingą pasauliui laiko net 37 proc. respondentų, t. y. daugiau nei kas trečias. Panašų tyrimą Nyderlanduose atlikusi „Schouten & Nelissen“ gavo dar didesnį skaičių – 40 procentų.

„Lietuvoje manančiųjų, kad dirba beprasmį darbą, kur kas mažiau – tik 15,3 procento, – tikina CVMarket.lt atstovė R. Tatarėlytė. – Galima to priežastis – didžioji dalis lietuvių dirba nedidelėse bendrovėse (dešimt ir mažiau darbuotojų Lietuvoje turi net 81,6 proc. įmonių), kuriose visi procesai matomi nuo pradžios iki pabaigos. Vakaruose stambių, transnacionalinių kompanijų, įdarbinusių daugybę siauras funkcijas atliekančių darbuotojų, gerokai daugiau, tad pojūtis, kad dirbama be naudos visuomenei, tik sustiprėja. Įtakos turi ir tai, jog Vakaruose verslas daug senesnis, ten labiau įsišaknijusi biurokratija, visa apimantis reglamentavimas. Įdomu tai, kad neapsisprendusiųjų, ar jų darbas naudingas, ar ne, Lietuvoje yra net 29,8 proc., tuo metu Didžiojoje Britanijoje – tik 13 procentų.“

Kas prasmės ieško dažniau

Tyrimas parodė, jog Lietuvos vyrai kur kas kategoriškiau nusiteikę dėl dirbamo darbo prasmės nei moterys. Kone 57 proc. vyrų mano, kad dirba visuomenei naudingą darbą, o 17,5 proc. teigia, jog užsiėmimas, už kurį gauna atlyginimą, nėra prasmingas. 51,5 proc. moterų įsitikinusios, kad dirba darbą, reikalingą visuomenei, 14,4 proc. jų mano visiškai priešingai. Tačiau darbuotojos dažniau negu darbuotojai abejoja savo darbo nauda. Tarp vyrų tokių yra vienas iš keturių, tarp moterų – viena iš trijų.

Kaip nurodoma pranešime, darbo prasmės klausimas labiau kamuoja jaunesnius darbo rinkos dalyvius, kurie greičiausiai dar nėra visiškai tikri dėl pasirinkto gyvenimo kelio. Net 61,7 proc. vyresnių nei 30 metų darbuotojų dėl savo darbo naudos pasauliui neabejoja, tarp jaunesniųjų tokių yra tik 45 procentai. Žmonių, nerandančių prasmės darbe, dalis pagal amžių skiriasi ne itin daug, tačiau negalinčiųjų atsakyti į klausimą apie darbo naudą daugiau tarp neperkopusių 30 metų barjero – beveik kas trečias (36 proc.). Iš vyresnių darbuotojų sunkumų atsakant į šį klausimą turėjo tik kas penktas (24,9 proc.).