Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
ŽMONĖS

Švenčionių krašto atminimą puoselėja Vilniuje 

2017 rugpjūčio 5 d. 14:00
Iš Tumelėnų kaimo liko tik atminimo akmuo ir stilizuotas kryžius.
Iš Tumelėnų kaimo liko tik atminimo akmuo ir stilizuotas kryžius.
"Švenčionijos" klubo archyvo nuotrauka

Vanda Gumauskienė sostinėje gyvena jau beveik šešias dešimtis metų, tačiau su gimtuoju Švenčionių kraštu ją ir kitus iš čia kilusius vilniečius sieja tvirti saitai. „Švenčionijos“ klubo aktyvistai ypač rūpinasi krašto partizanų ir rezistencijos kovų dalyvių atminimo išsaugojimu.

Neseniai „Švenčionijos“ nariai vėl vyko į gimtąsias vietas paminėti Švenčionių-Ignalinos krašto partizanų vado Vinco Žaliaduonio-Roko žūties 65-ųjų metinių. Prieš dešimtmetį, 2007-aisiais, vilniečių ir vietos žmonių iniciatyva buvo pastatytas paminklas visiems žuvusiems ir dar gyviems rezistencijos dalyviams pagerbti. Klubas taip pat pasistengė įrengti nuorodas, vedančias prie V. Žaliaduonio-Roko žūties vietą žyminčio kryžiaus Bujutiškės kaime.

Gyvieji mena žuvusiuosius

Pasak „Švenčionijos“ klubo vadovės V. Gumauskienės, labiausiai prie šio krašto partizanų ir jų vado atminimo įamžinimo prisidėjo Albinas Cibulskas ir Vytautas Bielinis – patys tremtiniai, iš devintos klasės suolo be jokio teismo 25 metams ištremti į Sibirą. Pasibaigus tremčiai jiems dar penkerius metus buvo draudžiama grįžti į Lietuvą.

„Prieš keletą metų per Jonines Mielagėnuose surengėme gyvų šio krašto tremtinių pagerbimo šventę. Abu Sibiro tremtį išgyvenę vyrai minėjo savo 80-mečio jubiliejų. Sukvietėme bendruomenės narius, vilnietį rašytoją ir istoriką Joną Juodagalvį, kilusį iš šio krašto. Pagerbėme juos vainikais, užrišome tautines juostas. Visų džiaugsmą temdė tik iškilaus kraštiečio kompozitoriaus Valentino Bagdono netektis. Jis taip pat buvo kviečiamas į šventę, tačiau nesulaukė tos dienos“, – sakė „Švenčionijos“ klubo pirmininkė. Ji pasidžiaugė, kad gimtajame krašte rengiamos šventės visada būna gražios ir prasmingos, paliekančios itin šiltus prisiminimus.

Kai buvo minimas jauniausio politinio kalinio A. Cibulsko jubiliejus, kraštiečiai organizavo renginį „Jaunystė, praleista lageryje“. Į jį susirinkę tremtiniai jaunimui atvirai papasakojo, ką patyrė tremtyje. „V. Bielinis šiuo metu gyvena Alytuje, buvo namų statybos kombinato direktoriaus pavaduotojas. Permės srityje kirsdamas medžius jis sugebėjo baigti vidurinę mokyklą, paskui – Leningrado (dabar – Sankt Peterburgas) miškų akademiją.

Gindamas diplominį darbą susiginčijo su dėstytojais, nes puikiai žinojo praktinę miškų kirtimo darbo dalį – pažino ją užsidirbdamas sprangią tremtinio duoną. Lietuvio patirtis padarė įspūdį profesoriams, kurie vadovavosi vien teorinėmis žiniomis, tad jam buvo pasiūlyta dirbti dėstytoju Miškų akademijoje. Tačiau Vytautas kategoriškai atsisakė ir grįžo į Lietuvą“, – dėstė V. Gumauskienė.

„Švenčionijos“ klubo vadovė puikiai žino tremtį išgyvenusių kraštiečių istorijas ir gali jas pasakoti valandų valandas. Prisiminė, kaip A. Cibulskas, mirus paskutinei jo gimtojo Tumelėnų kaimo gyventojai, suskato išsaugoti bent jau kaimelio atminimą. Pastatė simbolinį akmenį ir kryžių su saulute, ant jo iškalė kaimo gyvavimo metus – 1616–2016. Pernai klubo nariai rinkosi paminėti Tumelėnų 400 metų sukakties – nors paties kaimo jau nebėra, prisiminimas liko. A. Cibulskas gimtinės atminimą įamžino ir parašytoje knygoje „Kaimas prie dvaro“.

Bendrauja su partizanų vado vaikais

Su ypatinga pagarba ir meile „Švenčionijos“ klubo bei šio krašto žmonės mini partizanų vadą V. Žaliaduonį-Roką ir jo kovą už laisvę. Pasak V. Gumauskienės, šis Lietuvos karininkas gimė Lazdijų rajone, tačiau gyvendamas Vilniuje susipažino su Jadvyga Basyte iš Paringio kaimelio Ignalinos rajone.

Pora sukūrė šeimą ir susilaukė dviejų vaikų – sūnaus Roberto ir dukros Nijolės. 1944 metais artėjant frontui Žaliaduoniai bandė pasitraukti į Vakarus, bet kai Jadvyga su mažu kūdikiu ant rankų nusprendė nevykti, jie persikėlė gyventi į Paringį.

„1944-ųjų rugpjūtį Vincas kartu su žmonos broliais Kazimieru ir Klemensu išėjo į mišką. Tuomet Labanoro girioje formavosi Tigro rinktinė ir jos vadu buvo paskirtas Vincas. Rinktinei jis vadovavo iki pat savo žūties 1952 metų kovo 27-ąją“, – pasakojo V. Gumauskienė. „Švenčionijos“ vadovė prisipažino, kad ši asmenybė ją itin žavi. Moteris dar prisimena, kaip V. Žaliaduonis lankėsi jos tėvų namuose Svilės kaime. Klubo nariai ir Švenčionių krašto gyventojai iki šiol palaiko glaudžius ryšius su partizanų vado vaikais Robertu ir Nijole – abu nuolat svečiuojasi krašte, už kurio laisvę kovojo ir gyvybę atidavė jų tėvas.

Veikia ketvirtį amžiaus

Iš gimtinės į Vilnių V. Gumauskienė atvyko 1959 metais studijuoti Vilniaus universitete (VU) biologijos ir geografijos. Baigusi mokslus ištekėjo. Didžiąją dalį gyvenimo dirbo ne pagal specialybę – darželyje, VU Ekonomikos fakulteto metodininke. Juokėsi, kad dėl savo energingo būdo pažinojo kone visus VU darbuotojus, o šie taip pat įsiminė bendrauti mėgstančią moterį.

Dėl savo energingo būdo Vanda Gumauskienė pažinojo kone visus Vilniaus universiteto darbuotojus, o šie taip pat įsiminė bendrauti mėgstančią moterį.

Net išėjusi į pensiją dar penkiolika metų dirbo VU, tačiau, nors ir gyvendama sostinėje, niekada nebuvo praradusi ryšio su gimtine. „Iki šiol kiekvieną vasarą dukra porą mėnesių praleidžia mano tėviškėje, o žentas pastaruoju metu gyvena ten nuolat. Turime gražų ūkį – avių, vištų, žąsų ir triušių. Neseniai ūkyje užauginome iš lizdo išmestą gandriuką, – linksmai nusiteikusi kalbėjo V. Gumauskienė. – Dukra dirba mokykloje, dėsto geografiją, tad vasarą visada lekia į kaimą pailsėti nuo mokyklos triukšmo.“

„Švenčionijos“ klubo vadovė prisiminė, kad kraštiečiai susibūrė dar 1991 metais. Klubą įkūrė miškininkas Šarūnas Laužadis. Jis buvo ir pirmasis „Švenčionijos“ pirmininkas. Nors klubo 25 metų gyvavimo sukaktis buvo pernai, jo nariai šventę surengė tik šiemet. Praėjusiais metais, kaip teigė V. Gumauskienė, visi švenčioniškiai lėkė į didelę Aukštaičių gegužinę, tad klubo veiklos sukaktį nutarė nukelti į 2017-uosius.

„Kraštiečiai, kurie domisi savo krašto istorija, žino, kad nuo Neries upės iki Drūkšių ežero, nuo Labanoro girios iki Naručio ežero ir dar toliau driekiasi jau XIII amžiaus metraščiuose minima istorinė rytinių lietuvių žemė Nalšia, o pačiame jos viduryje yra Švenčionių miestas, daug metų buvęs vietos administraciniu centru. Dėl to žinomas geografas profesorius Česlovas Kudaba centrinę Nalšios dalį pavadino Švenčionija. 1991-aisiais šį pavadinimą davėme ir savo klubui“, – atskleidė pašnekovė.

Švenčionių krašto atminimą puoselėja Vilniuje

V. Gumauskienė patikino, kad vasara klubo nariams itin darbingas metas – ji ir kiti Vilniaus švenčioniškiai nuolat lankosi gimtajame krašte, dalyvauja renginiuose, organizuoja juos, bendrauja su vietos bendruomene. Liepos pabaigoje „Švenčionijos“ klubo nariai vyko į perkelto kryžiaus-obelisko, skirto Šv. Kazimiero draugijos atminimui, šventinimo iškilmėse. Tas kryžius buvo pastatytas dar 1937 metais Juodalaukio laukuose, ten per stebuklą išliko visą sovietų okupacijos laikotarpį, o šiomis dienomis švenčioniškiai jį perkėlė į matomesnę ir garbingesnę vietą – šalia kelio Juodalaukis-Kolėniškė. Čia kryžių matys visi, keliaujantys šiuo keliu. „Manau, dažnas žmogus, praeidamas ar pravažiuodamas, senu papročiu nukels kepurę, persižegnos ir jam nusilenks“, – tiki „Švenčionijos“ klubo pirmininkė.

GOOGLE rekomenduoja
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaPrivatumo politika
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"