Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
ŽMONĖS

Sodybos koplyčia primena dramatišką pokarį 

2017 liepos 15 d. 18:00
Povilas ir Birutė Grigolai savo namų kieme pastatė koplyčią visiems Daugėdų kaimo žmonėms pasimelsti.
Povilas ir Birutė Grigolai savo namų kieme pastatė koplyčią visiems Daugėdų kaimo žmonėms pasimelsti.
Jūratės Mičiulienės nuotrauka

Žemaitijoje daug kur galima pamatyti mažų pakelės koplytėlių, tačiau atvejis, kad žemaičiai savo sodyboje pastatytų tokią, kurioje Vatikano leidimu ir pamaldos vyktų, – išskirtinis. Ši mintis kilo Daugėdų kaimo gyventojai Birutei Grigolienei – kaip padėka Dievui, kad ją, buvusią Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės partizanų ryšininkę, apsaugojo nuo tragiško likimo.

Maždaug 12 km nuo Rietavo, Daugėdų kaimelyje, dėmesį patraukia vienos sodybos kieme šalia namo stovinti medinė koplyčia ir aplink ją atitvertas nedidukas šventorius. Koplyčią savo lėšomis ant nuosavos žemėse pastatė kaimo šviesuoliai Birutė ir Povilas Grigolai.

Ji turi Šventosios Dvasios Nužengimo pavadinimą, visą dieną būna atrakinta, tad bet kas gali užeiti ir melstis. 2011 metais oficialiu Romos bažnytinės vyresnybės raštu koplytėlė įteisinta kaip maldos namai.

Paklausta, kaip kilo mintis statyti koplyčią, B. Grigolienė pasakojo, kad visi aplink tik pirtis renčia. Vien kaimynystėje jų yra keturios. „Ir kam seniems žmonėms tiek pirčių, jeigu į jas nevaikštom? – stebėjosi moteris. – Geriau pasistatykim koplyčią, kad ji būtų visų senelių užeiga. Taip dabar ir einam melstis vakarais. Vienąkart per metus čia vyksta atlaidai. Koplytėlėje galima ir krikštyti, ir šliūbą imti, tik kleboną reikia iš Rietavo atsivežti.“ Pasak Birutės, žmonės ir šiaip ateina ar pravažiuodami sustoja, užsuka pasiguosti Marijai. Juk parapijos bažnyčia Rietave – už 12 km, pagyvenusiam žmogui toli, autobusų nėra.

Grigolai seniai norėjo statyti koplyčią, bet laiko vis nerado. Sūnus 50 metų sirgo diabetu, jį kas antrą dieną reikėjo vežioti į Klaipėdą dializės procedūrų atlikti. „Kai sūnus iškeliavo, sakom, statykim, ir kitiems žmonėms bus kur kreiptis, jei kokia bėda“, – kalbėjo B. Grigolienė.

Daugėdų kaime Birutė gyvena nuo 1977 metų. Jos vaikystė ir jaunystė prabėgo netoliese buvusiame Gudalių dvare. „Per mūsų pievas upelis tekėjo (kolchozo laikais buvo užtvenktas), už jo ant kalno, prie miško, stovėjo mūsų dvaras“, – sakė moteris. Į Birutės tėvų Vyšniauskų namus dažnai užsukdavo partizanai, vyresnysis brolis Petras buvo ryšininkas, tačiau jį suėmė į miškus nuleisti desantininkai. Tada ryšininke tapo sesuo, gavusi Ramunės slapyvardį.

Pabėgimas

Pasak Birutės, 1950 metų gegužės 8 dieną jų namuose buvo suplanuotas Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės kelių būrių partizanų susitikimas.

Atvyko ir Šatrijos rinktinės štabo viršininkas Vladas Gečas-Tonis. „Iš viso jau buvo spėję susirinkti 12 partizanų, dar dviejų laukėme ateinant iš Kulių. Tačiau parbėgusi sesuo pranešė, kad nuo kalno jau artėja saugumiečių automobilis, – pasakojo B. Grigolienė. – Tuo metu mama visiems virė pietus. Ji greitai sukrėtė valgį į ugnį, nes jei saugumiečiai būtų radę verdantį didelį puodą, iškart būtų kilęs įtarimas. Vos spėjom išbėgti į mišką, kai apsupo namus.

GOOGLE rekomenduojaStraipsnio tęsinys – žemiau

Ugnis davė iš pakalnės ir daubos. Mano brolienė siūlė nebėgti, nes nušaus, sakė, geriau kriskim ant žemės. O aš rėkiau, kad jei nenušaus, paskui užmuš. Jeigu pabėgsim, tai pabėgsim. Tik alksnių šakelės byrėjo ant galvos, kai paleisdavo seriją iš kulkosvaidžių. Ačiū Dievui, viskas baigėsi laimingai. Tąkart nebuvo lemta mirti. Todėl ir norėjau pastatyti koplytėlę, kad būtų kur pasimelsti. Jau seni esam, į bažnyčią nebenuvažiuojam.“

Tuomet bėgdami trys partizanai žuvo. Tai – Šatrijos rinktinės Plungės būrio vadas Pranas Cirtautas-Valys, jo pavaduotojas ir grupės vadas Ignas Varnelis-Zabinas, Rietavo būrio grupės vadas Kostas Kelpšas-Natrelė, Birutės giminaitis.

„Aš tik įbėgau ir sakau: „Duok man kuo persivilkti.“ Žinojau, kad matė, jog vilkėjau mėlyną suknelę, bijojau – pažins.“

Netoliese gyveno Birutės sesuo, pas ją abi su broliene ir nulėkė. „Įbėgau ir sakau: „Duok man kuo persivilkti.“ Žinojau, kad matė, jog vilkėjau mėlyną suknelę, bijojau – pažins. Greit persivilkau, o savąją įmečiau į pečių. Brolienė irgi persirengė. Atsisėdom kaip niekur nieko. Sesers vyras išėjo į lauką, o stribukai – jau čia pat. Šie jo paklausė, kas čia bėgo. Sesers vyras atsakė už pečiaus gulėjęs, tik girdėjęs kniaukiant kulkas, bet nieko nematęs“, – prisiminė buvusi ryšininkė.

Tada enkavedistai liepė Birutės broliui kinkyti arklį ir tuos žuvusius partizanus vežti į Rietavą. Visus suguldė prie saugumo pastato.

Atminimas

Kaip žinoma iš Lietuvos ypatingajame archyve saugomų Šatrijos rinktinės dokumentų, metus nuo 1949-ųjų, kai buvo forsuotai pradėta žemės ūkio kolektyvizacija ir sumažėjo miškuose partizanus remiančių ūkininkų, galim vadinti „jėgų išsekinimo laikotarpiu“.

Išdavystės

1950 metų gegužės 8 dieną laimingai iš saugumiečių apsupties Vyšniauskų sodyboje išsigelbėjęs Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės štabo viršininkas V. Gečas-Tonis žuvo birželį. Birutės teigimu, V. Gečas dar prieš tą apsuptį dažnai lankydavosi jų namuose. Mama pavalgydindavo, kojinių, pirštinių primegzdavo. Birutė žinojo, kad į Kungius iš nežinia kur atsikėlęs mokytojas visą žiemą su V. Geču ir kitais partizanais draugavo. Jai atrodė įtartinas tas nevietinis mokytojas. Kartą jis pakvietė partizanus į savo gimtadienį. „Šventė miške. Apnuodijo partizanus kažkokiu gėrimu. O kai jie, apsupti enkavedistų, bandė bėgti, visiems pradėjo svaigti galva, kažkas negera darytis... Tada pasipylė ugnis. Mokytojas (pavardės nežinau) kažkur dingo. Per tą apsuptį žuvo ir V. Gečas“, – pasakojo B. Grigolienė.

„Norėjau pastatyti koplytėlę, kad būtų kur pasimelsti. Jau seni esam, į bažnyčią nebenuvažiuojam.“

Vėliau Birutės šeima (tėvas buvo miręs) beveik dvejus metus globojo Povilą Bagdoną-Atlantą, kuris slapstėsi šalia esančiame miške. Jis Šatrijos rinktinės likučių vadu tapo po kitų vadų žūties.

Lietuvos ypatingajame archyve saugomi dokumentai atskleidžia, kad 1953 metų kovo viduryje į Lietuvą atvyko neva iš tremties Irkutsko srityje pabėgęs, o iš tiesų MGB agentu (slapyvardis Ochotnik) užverbuotas Šatrijos rinktinės vado Jono Jankausko-Audronio brolis Juozas. Kovo 19-ąją Užvenčio apylinkėse, vienkiemyje šalia Daukintiškės kaimo, įvyko ilgai nesimačiusių brolių susitikimas. Tą dieną gimtadienį šventusiam broliui Jonas padovanojo pistoletą. Kai tik gavo ginklą, agentas tris kartus šovė į jį. Paskui skubiai pranešė MVD Kelmės rajono skyriui, kad Audronis jau likviduotas. Tačiau karinė čekistinė grupė įvykio vietoje nustatė, kad Audronis buvo tik sužeistas ir iš vienkiemio išėjo. Kraujo pėdsakai atvedė čekistus prie įrengto bunkerio. Atidarant jo liuką nusišovė trys ten buvę partizanai – Šatrijos rinktinės vadas, Žemaičių apygardos štabo narys J. Jankauskas-Audronis, štabo nariai Petras Vasiliauskas-Žaibas ir Rima Lukšaitė-Kurapka.

Po šio įvykio laikinojo rinktinės vado pareigas prisiėmė Vladas Montvydas-Žemaitis (Etmonas). Jis 1953 metų gegužę rinktinių likučių vadu skyrė Povilą Bagdoną-Atlantą (1917–2002). Kaip vėliau prisiminimuose rašė Atlantas, V. Montvydą-Žemaitį ir dar vieną partizaną kartą 1944-aisiais tėvas rado besiilsinčius tvarte ant šieno. Kai po kelių savaičių partizanai grįžo, su jais į mišką išėjo ir Povilas, nes nenorėjo būti paimtas į sovietinę kariuomenę.

V. Montvydas-Žemaitis žuvo 1953 metų rugpjūtį prie Sietuvos upelio, jungiančio Lūksto ir Paršežerio ežerus.

Ryšininkė pardavėja

Birutė sakė, kad vadu tapęs Atlantas ėmėsi atsargumo priemonių, pakeitė ir jos slapyvardį – į Žibutės. Ryšininkė, kaip ir anksčiau, dirbo parduotuvėje, kartu platindavo laikraščius, parūpindavo partizanams popieriaus, kalkės kopijoms daryti, mat Medingėnų bunkeryje buvo spausdinamas „Tėvynės sargas“ – vienas rezistentų pogrindinių leidinių. Atlantas pats eidavo į Medingėnus, nunešdavo popieriaus, parnešdavo laikraščių, o Birutė juos platindavo, veždavo ir į Rietavą, į Stalgėnus. Duodavo savo draugams, klebonui. Tame laikraštyje, be rimtų naujienų, buvo spausdinami ir politiniai anekdotai, sovietų valdžią ir Staliną išjuokiantys eilėraščiai. Vietos partizanų vadas P. Bagdonas-Atlantas labai mėgo juos deklamuoti. Vieną eilėraštį, pajuokiantį tuometinius sovietų valdžios penkmečio planus, įsiminė ir Birutė:

Muša dvyliktą. Kalėdos.

Linksma dūšioj ir širdį.

Ir ant laktų atsisėdęs

Pirmas pratarė gaidys.

– Gerbiamieji tvarto ponai,

Ar jūs žinote? Ar ne?

Ką planuotojai raudoni

Paišo penkmečio plane?

Nuplanuota ir ištirta,

Kaip nuo Stalino girdėt,

Kad į parą pusketvirto

Kiaušinėlio reiks padėt.

Čia ir žąsinas gagena:

– Dėvulėliau, kaip sunku.

Užplanavo Kremliaus senis

Toną plunksnų ir pūkų.

Čia ir avinas mekena:

– Nežinau ko nusitvert.

Penkis šimtus pagal planą

Man ėriukų reiks sutvert....

Paklausta, ar neturi išlikusių to meto laikraščių, ryšininkė atsakė: „Turėjom už pečiaus užkištų, bet mama sukūreno pamačiusi, kad rusai ateina kratos daryti.“

Slėpė Atlantą

Kai P. Bagdonui-Atlantui buvo peršauta ranka, Birutė iš pažįstamo vaistininko atveždavo jam vaistų. „Su Atlantu mūsų miške dvejus metus slapstėsi ir Šakinis, ir dar vienas partizanas, pavardės neatsimenu. Mes valgyti vis nunešdavome“, – pridūrė Birutė.

Lietuvos ypatingojo archyvo partizanų dokumentuose rašoma, kad tuo metu Atlanto paskyrimas vadu buvo daugiau simbolinis, nes Šatrijos rinktinės jau buvo beveik nelikę. Maždaug 9 paskutiniai kovotojai Varnių apylinkėse slapstėsi dar ir 1954-ųjų pavasarį, tačiau beveik visi žuvo arba pakliuvo į čekistų rankas iki tų pačių metų rudens.

Sodybos koplyčia primena dramatišką pokarį

Pasak Birutės, saugumiečiai suėmė ir jos jaunesnįjį brolį, kuris mokėsi Klaipėdoje. „Brolis Vasario 16-ąją norėjo iškelti Trispalvę, buvo apsivyniojęs vėliavą ant juosmens. Jau nepamenu, kuriais metais tai nutiko. Brolis buvo nepilnametis, gavo 7 metus kalėjimo“, – kalbėjo moteris.

Buvo suimta ir Birutė, tardyta Rietave, Klaipėdoje, paskui – Vilniuje. „Ten mačiau labai sumuštą partizaną Šakinį. Tą, kuris su Atlantu mūsų miške slapstėsi. Neprisipažinau, sakiau, kad pirmą kartą jį matau. Šakinis irgi manęs nebuvo išdavęs. Nenuteisė, – atsiduso Birutė. – Dirbau parduotuvėje, bet kartą naktį paskambino kooperatyvo pirmininkas ir pranešė, kad saugumo viršininkas liepia mane išmesti iš darbo. Sako, nenoriu tau knygelės gadinti, tad jei gali, atbėk ir parašyk prašymą, jog pati nori išeiti iš darbo. Jis jau buvo ir saugumiečiui pasakęs, kad gavo tokį mano pareiškimą. Į Rietavą 12 kilometrų nubėgau naktį, parašiau. Paskui paklausiau, ar mane ir iš kolchozo išmes. Ne, sako, kolchoze vietos užteks. Taip ir gyvenau.“

Kad P. Bagdonas-Atlantas, grįžęs iš kalėjimo, gyvena Telšiuose, Birutė žinojo. „Vis rengiausi nuvažiuoti, bet taip ir nenuvažiavau, – apgailestavo ji. – Girdėjau, kad žmogus buvo labai silpnas...“

Rietaviškiai ir plungiškiai jau seniai žino apie Grigolų pastatytą ir 2008 metais pašventintą koplyčią. Plačiąją visuomenę informacija apie juos pasiekė šiemet, kai buvo išleistas Vytenio ir Junonos Almonaičių parengtas „Pietų Ceklis: keliautojo po Rietavo apylinkes žinynas“. Knygoje Gudalių miške Birutės ir Povilo pastatytas partizanų žūties atminimo kryžius ir Grigolų sodyboje esanti koplyčia įvardyti kaip lankytinos vietos. Taigi keliaujantieji po Žemaitiją dažniau stabteli ir Daugėdų kaime.

DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"