Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
ŽMONĖS

Nykstanti vilnietiškų verbų tradicija 

2017 kovo 4 d. 12:00
Septintos kartos pynėja vilnietė Agata Granicka riša verbas jau daugiau kaip trisdešimt metų.
Septintos kartos pynėja vilnietė Agata Granicka riša verbas jau daugiau kaip trisdešimt metų.
Asmeninio albumo nuotrauka

Tradicinė Vilniaus krašto verba beveik du šimtmečius karaliauja Kaziuko mugėse. Tačiau ši graži puošmena, regis, gali tapti retenybe – mažėja jų pynimo tradicijos puoselėtojų. Vilnietė Agata Granicka riša verbas jau daugiau kaip trisdešimt metų, nuo pat vaikystės.

„Kiekvieną dieną matydavau, kaip pinamos verbos: tai darė ir mano senelė, ir mama“, – pasakojo septintos kartos verbų rišėja. Senojo pynimo amato puoselėtoja domėjosi savo šeimos šaknimis. Atsekė, kad jos giminė susijusi su Vilniaus kraštu jau daugiau kaip keturis šimtus metų. Tik surinkusi reikiamus duomenis gavo sertifikatą tautinio paveldo produktui gaminti. „Stengiamės puoselėti tradiciją, išlaikyti senąsias formas. Verbas rišame taip, kaip tai buvo daroma senais laikais“, – pabrėžė Agata.

Vietoj popierinių lelijų

Vilniaus verbų atsiradimą mokslininkai aiškina skirtingai. Tyrinėtojai jų ištakas sieja su Vilniaus amatininkų cechų procesijų puošmenomis.

Anksčiau žolynų verboms rišti galėdavai prisirinkti pievose, dabar – jau nebe. Ištisi laukai užstatyti namukais, žolė tvarkingai nupjauta.

Per šv. Kazimiero, Lietuvos dangiškojo globėjo, pagerbimo eitynes būdavo nešamas karalaičio simbolis – popierinės lelijos. Ilgainiui procesijų palmes ir lelijas imta gražinti karpinių kaspinėliais. Taip susidėliojo tipiška vilnietiškos verbos forma.

Mugėms, rengiamoms šv. Kazimiero dieną, prigijo Kaziuko vardas. Į jas savo gaminius suveždavo Rytų Lietuvos ir aplinkinių regionų amatininkai bei valstiečiai. Būdavo prekiaujama mediniais ir pintais rakandais, keramika, audiniais, vaistažolėmis, verbomis, riestainiais, meduoliais. XIX amžiuje mugės vykdavo Katedros aikštėje, 1901–1941 metais – Lukiškių aikštėje, vėliau – Kalvarijų turguje. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę senosios tradicijos atgijo – dabar Kaziukas šurmuliuoja visame Vilniaus centre.

Vilniaus verbos – margaraštės, susidedančios iš savitai derinamų augalų, žiedelių, nudažytų nendrelių, viršūnėje surištu smilgų kuokštu. Romo Jurgaičio nuotrauka
Vilniaus verbos – margaraštės, susidedančios iš savitai derinamų augalų, žiedelių, nudažytų nendrelių, viršūnėje surištu smilgų kuokštu. Romo Jurgaičio nuotrauka

Kiekvieno savitas braižas

Seniausia Vilniaus verba laikoma mažoji volelinė (populiariausia, rišama iš visų pusių vienodai, uždengiant žolynais visą virbą) verba. Dar 1913-aisiais Ferdinando Ruščico liaudies meno ir amatų parodos afišoje nutapyta volelinė verba beveik nepakito iki šių dienų.

Ant maždaug pusmetrio ilgio lazdynų koto komponuotos Vilniaus verbos – margaraštės, susidedančios iš savitai derinamų augalų, žiedelių, nudažytų nendrelių, viršūnėje įrištu smilgų kuokštu. „Kiekvienas pynėjas turi savo braižą, stilių, charakterį. Net jei mudvi su mama darome tokias pat verbas, jos išeina skirtingos“, – neslėpė A. Granicka.

Agata Granicka: „Stengiamės išlaikyti tradiciją, verbas rišame taip, kaip tai buvo daroma senais laikais.“

Greitai keturiasdešimtmetį švęsianti tautodailininkė bandė savęs ieškoti ir kitose srityse, tačiau suprato, kad jai maloniausia pinti verbas. „Kai pavargusi po darbo grįždavau namo, puldavau rišti verbas. Pajutau, kad mane šis procesas ramina. Tada pagalvojau: kodėl turiu ieškoti ko nors kito, imtis to, kas nelabai traukia?“ – dalijosi patirtimi moteris.

Maišiagalos amatų centre, įsikūrusiame Houvalto dvare, A. Granicka dirba renginių organizatore. Rengia edukacinius užsiėmimus, seminarus, perduoda Vilniaus krašto tradicijas, papročius: prikelia iš užmaršties verbų pynimo amatą. „Iki Verbų sekmadienio liko ne tiek jau daug laiko, tad dabar pats domėjimosi įkarštis“, – džiaugėsi Agata.

Vilnietė Agata Granicka (dešinėje) verbas rišti išmoko iš mamos Danutos Višnevskos. Slavomiro Subotovičiaus nuotrauka
Vilnietė Agata Granicka (dešinėje) verbas rišti išmoko iš mamos Danutos Višnevskos. Slavomiro Subotovičiaus nuotrauka

Ne aš mušu, verba muša

Verbų sekmadienis švenčiamas visame katalikiškame pasaulyje. Pagal Evangeliją ši diena vadinama Palmių sekmadieniu, nes Italijoje žmonės į bažnyčią nešasi palmių šakeles.

Nuo seno visoje Lietuvoje paskutinį sekmadienį prieš Velykas į bažnyčią nešamos ir šventinamos verbos – gamtos gyvybinės jėgos simbolis. Žemaitijos ar Suvalkijos verbos – tai daili kadagių, žilvičių puokštelė, kartais papuošta sausomis gėlytėmis. Pačios puošniausios verbos paplitusios aplink sostinę ir žinomos kaip Vilniaus verbos.

Tvirtai supinta spalvinga rykštė Verbų sekmadienio rytą yra pažadinusi ne vieną. Linkint laimės ir sveikatos sakoma: „Ne aš mušu, verba muša...“

Ar verbų tradicija bėgant laikui neišnyks? Agata pasakojo, kad seniau Kriaučiūnų kaimu vadintoje jos gimtojoje vietovėje, priklausančioje Vilniaus miestui, buvo devyniolika namų. „Anuomet kiekviename jų galėjai sutikti pynėją, gal net dvi ar tris. O dabar visoje apylinkėje beliko trys pynėjos“, – apgailestavo pašnekovė.

Kruopščiai saugomi džiovinti augalai verboms. Slavomiro Subotovičiaus nuotrauka
Kruopščiai saugomi džiovinti augalai verboms. Slavomiro Subotovičiaus nuotrauka

Abi aštuoniolikmetės tautodailininkės dukros perėmė sukauptą verbų rišimo patirtį, tačiau šio amato Klaudina ir Karolina greičiausiai nesiims. Viena dvynukių mamai yra pasakiusi, kad net jei mirtų iš bado, vis tiek nepintų verbų. „Kodėl? Rišti verbas – įtemptas darbas, reikalaujantis daug kantrybės. Tenka dėlioti po vieną gėlytę. O jauniems visko reikia tuoj pat, greitai“, – neslėpė moteris.

Unikali tradicija

Anksčiau žolynų verboms rišti galėdavai prisirinkti pievose, dabar – jau nebe. Ištisi laukai užstatyti namukais, žolė tvarkingai nupjauta. „Visa laimė, kad turime savo žemės, galime užsiauginti įvairių augalų“, – sakė verbų rišimo meistrė.

Tautodailininkė bandė savęs ieškoti ir kitose srityse, tačiau suprato, kad pinti verbas jai maloniausia. Asmeninio albumo nuotrauka
Tautodailininkė bandė savęs ieškoti ir kitose srityse, tačiau suprato, kad pinti verbas jai maloniausia. Asmeninio albumo nuotrauka

Pinti verbas – unikali lietuviška tradicija. Niekur kitur tokių grožybių nekuriama. „Tenka daug keliauti po pasaulį. Daugelis stebisi, nežino, kad verbas piname rankomis iš vasarą užaugintų, sudžiovintų, kruopščiai surūšiuotų žolelių. Vieni paprašo sėklų, nes nori užsiauginti tokią pat verbą, kiti klausia, kiek reikia laistyti, kad neišdžiūtų“, – juokėsi Agata.

Pašnekovės manymu, kiekvienas turėtų sukurti savo verbą, pamatyti, kaip jos atsiranda. „Nuolat bėgame, skubame. Tačiau kartais reikia stabtelėti. Pradėjęs dėlioti žoleles, užuodęs jų kvapą, pamiršti visus rūpesčius. Pajunti, kaip gyvenimas keičiasi į gera. Malonus jausmas. Linkėčiau visiems einant į bažnyčią neštis savo verbą – tai tikrai įmanoma“, – tikino šypsodamasi A. Granicka.

GOOGLE rekomenduoja
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaPrivatumo politika
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"