Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
ŽMONĖS

Marija Drėmaitė: Nepraustas ir nešukuotas Jurgio Tornau Vilnius 

2018 balandžio 16 d. 18:44
Jurgio Tornau nuotrauka

Balandžio 3 d. Vilniaus universiteto (VU) biblioteka pakvietė į popietę „Nepraustas ir nešukuotas Vilnius“. Menotyrininkė, architektūros istorikė doc. Marija Drėmaitė pristatė ilgamečio bibliotekos direktoriaus Jurgio Tornau darytų XX a. 6–7 dešimtmečio Vilniaus nuotraukų kolekciją, kurios dalį jis pats kažkada pavadino „Nepraustu ir nešukuotu Vilniumi“.

Apie šių nuotraukų atsiradimą ir kelią į VU biblioteką glaustai papasakojo Tornau šeimos draugas Dalius Kalinauskas, kuris studijuodamas VU Fizikos fakultete porą metų pas juos gyveno. Pradėjęs dirbti Fizikos institute kartais prikalbindavo J. Tornau ateiti į laboratoriją išsiryškinti juostų.

„Vilniaus nepraustumą galime matyti tik lygindami su oficialiąja fotografija. A. Sutkaus ir R. Rakausko albumas „Vilniaus šiokiadieniai“ reprezentavo naują miesto gyvenimą, bet ar jis nebuvo suvaidintas, sukonstruotas?“

Vėliau J. Tornau nusipirko didintuvą, visus reikiamus prietaisus ir ryškindavo nuotraukas savo namų virtuvėje. Kiekvieną šeštadienį, jei neturėdavo darbų, eidavo pasivaikščioti po Vilnių ar apylinkes su fotoaparatu. Buvo prifotografavęs labai daug.

Apie 7-ojo dešimtmečio pabaigą pasikeitė jo technika, nes brolis atvežė vokišką fotoaparatą LEICA, vėliau – japonišką NIKON, įsitaisė ir filmavimo kamerą. Mirus tėvui, dukra paprašė D. Kavaliausko peržiūrėti jo archyvą – du kambarius, pilnus knygų ir popierių, dėžių su nuotraukom. Peržiūrėjęs jis dalį atidavė universiteto bibliotekai, bet liko dar septynios didelės dėžės skaidrių, padarytų ant KODAK juostos ir išryškintų Amerikoje.

Miesto kaitos stebėtojas

Pristatydama J. Tornau nuotraukas menotyrininkė doc. M. Drėmaitė pasidžiaugė, kad istorikams visada labai įdomu pamatyti naujus fotografijos archyvus, nesvarbu, ar tai aukšto meninio lygio, ar mėgėjiška fotografija, jei objektas fiksuojamas nematytu rakursu.

„Laikotarpis turėjo ir oficialią, ir neoficialią fotografiją, o ta neoficialioji visad patraukia dėmesį ir skatina tyrinėti. Aptarsime laikotarpį tarp 1960 ir 1965 m., kai Jurgis Tornau fotografavo. To meto nuotraukų tikrai nemažai, pamatysime tik nedidelę dalį mano kartu su Valentina Karpova Čelkiene atrinktų fotografijų, kuriose matyti Vilniaus miesto kaita“, – susirinkusiems pasakojo M. Dėmaitė.

Ji pabrėžė, kad šis laikotarpis – tarsi paskutinis žvilgsnis į senąjį Vilnių, nes nuo 1959 m. viskas ėmė labai dinamiškai keistis. 1965 m. atsiranda modernūs miesto rajonai, tais pat metais jau fiksuojama paskutinio Lietuvos partizano žūtis.

„Vilniaus nepraustumą galime matyti tik lygindami su oficialiąja fotografija. A. Sutkaus ir R. Rakausko albumas „Vilniaus šiokiadieniai“ reprezentavo naują miesto gyvenimą, bet ar jis nebuvo suvaidintas, sukonstruotas?“ – klausė menotyrininkė. Ji priminė, kad 1959 m. patvirtintas senamiesčio rekonstrukcijos projektas, pirmasis kompleksinės restauracijos projektas, kurio metu buvo atliekama labai daug modernizacijos darbų pritaikant senamiestį patogesniam gyvenimui: „Viskas orientuota į ateitį, tai futuristinė miesto plėtros projekcija, senamiesčio utilizavimas komforto reikmėms.“

GOOGLE rekomenduojaStraipsnio tęsinys – žemiau

Šiame kontekste menotyrininkei įdomu, ką mato ir fiksuoja J. Tornau. Jo fotografija neoficiali, įamžinanti nereprezentacines vietas. Fotografijos nedidelės, nėra ir labai kokybiškos, bet ikonografiniu, informacijos šaltinio požiūriu labai iliustratyvios.

Vienas ryškiausių dar stalininiu laikotarpiu suprojektuotų agresyvaus įsiveržimo į senamiestį pavyzdžių, anot M. Drėmaitės, tai platus bulvaras, kuris turėjo skrosti senamiestį iki Žaliojo tilto, bet jį sustabdė Kotrynos bažnyčia. J. Tornau nuotraukose užfiksuotas kylantis naujas S. Nėries mokyklos priestatas ir sporto salė. Menotyrininkė teigia, kad neretai interpretuojama, jog ši statyba užkirto kelią magistralei, todėl projekto atsisakyta. Tuo metu jau pradėta reikšti nuomonė, kad senamiestyje nauji pastatai netinka.

Architekto pastabumas ir dėmesys pokyčiams

Dar viena J. Tornau nuotraukose dažnai fiksuota vieta – Tilto gatvė. M. Drėmaitė pažymi, kad 1939 m. J. Tornau buvo įstojęs studijuoti architektūros, taigi turėjo išlavintą architektūrinės raidos stebėtojo akį. Tilto gatvėje jis užfiksuoja, kaip platinant gatves trumpinami namai. Fiksuoja ir kitą modernizmo invaziją į senamiestį Totorių gatvėje – Lietuvos banko priestatą, kuris jau tuo metu buvo vertinamas kontroversiškai.

Tuo metu modernizacija keliasi ir į dešinįjį Neries krantą. M. Drėmaitė priminė, kad tada A. Nasvyčio, V. Čekanausko, V. Brėdikio grupė pasiūlė čia statyti naujovišką komercinį centrą, kuris ideologiškai labai skyrėsi nuo Lukiškių aikštės, projektuotos 1952 m., kur buvo kuriamas ideologinis miesto centras. Savo nuotraukose J. Tornau fiksuoja senąjį ir besikeičiantį Neries krantinės vaizdą. Į dešinįjį krantą įsiveržiama ir pastačius naują Žirmūnų tiltą, prasideda naujų rajonų plėtra. J. Tornau fotografuoja tas statybas, nes pokyčiai vaizdžiai parodo miesto kaitą.

Jo nuotraukose matome ir Vilniaus praradimus. Vienas įdomesnių – Antano Vivulskio projektuotos ir nebaigtos statyti Jėzaus Širdies bažnyčios liekanos. Kitas svarbus Vilniaus istorijai prarastas objektas, susijęs su valstybiniu užsakymu, kurį užfiksuoja J. Tornau, tai žydų kapinės Olandų gatvėje. Jos valomos ir naikinamos, nes 1966 m. gautas užsakymas statyti laidotuvių namus. Jo darytos nuotraukos akivaizdžiai paliudija, kad Žirmūnų tilto statybai ir krantinėms buvo naudojami gausiai išlikę antkapiai.

Fotografas atidžiai fiksavo tiek senamiestį, tiek naujuosius rajonus – neparodinius kasdienio gyvenimo vaizdus.

Užbaigiant popietę D. Kalinauskas pripažino, kad J. Tornau nepatiko statybos dešinėje Neries pusėje. Jis buvo gana kategoriškas. Kaip dauguma fotografų, neįprato užrašyti nei nuotraukos datos, nei vietos, todėl kartais nelengva tai nustatyti. Dalis negatyvų dar neperduota, kur kiti – neaišku.

VU bibliotekos Rankraščių skyriaus darbuotojos paaiškino, kad nuotraukų archyvą galima apžiūrėti, bet nuotraukos neskaitmenintos, sudėtos blokais, neišskirti objektai. Vienas ciklas vadinasi „Nepraustas ir nešukuotas Vilnius“. Šiam renginiui suskaitmeninta apie 90 nuotraukų, nedidelė turimo archyvo dalis.

DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"