Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
ŽMONĖS

L. Degėsys: kainą nustatome patys, o akis atveria žinios 

2016 lapkričio 8 d. 13:15
Rašytojas ir filosofas Liutauras Degėsys.
Rašytojas ir filosofas Liutauras Degėsys.
Alinos Ožič nuotrauka

Poetas, eseistas ir filosofas Liutauras Degėsys teigia, kad viską, ką žmogaus daro, jis daro sau, kurdamas save vienokį ar kitokį. Savo vertę taip nustato pats, o ne kiti.

Per Spaudos fotografų klubo renginį rašytojas L. Degėsys ir rimtai, ir su humoru kalbėjo apie kūrybingumą, veiklą, žinias ir interpretacijas. Rašytojo mintys tiktų daugeliui žmonių, mąstančių apie savivertę.

Kodėl tokia kaina?

L. Degėsio teigimu, ekonomistai sako, kad kainas kelia pirkėjai, o ne pardavėjai. Pastarieji tik tikrina, kiek pirmieji gali mokėti. Pardavėjai pakelia kainą, tokiu veiksmu klausdami: „Galite mokėti?“ Pirkėjai neatsisakydami pirkinio tarsi atsako, kad gali. Tada kaina dar pakeliama. Pasiekus kažkokią ribą, ji nebedidinama.

„Ta kaina yra dalykas, kurį pats sukuriu. Atėjęs į parduotuvę, žiūrėdamas į prekę, vertinu save. Jei sakau, kad ji man per brangi, konstatuoju nemalonų sau dalyką, kad aš esu per pigus, – iš pirkėjo pozicijos kalbėjo L. Degėsys. – Kaip žinia, į parduotuvę vaikštome „parduoti“ pinigų. Todėl ji taip ir vadinasi, nes mes ten parduodame pinigus ir perkame prekes. O norėdamas pinigus parduoti, pirma turi jų nusipirkti. Perki darbe, parduodamas savo laiką, energiją, išsilavinimą...“

Rašytojo nuomone, viskas brangu būna todėl, kad save parduodame pigiai. O jei save parduotume brangiai, viskas atrodytų pigu. Todėl ir galima teigti, kad žmogus ir kainas sukuria, ir save įvertina.

Kai nedarai nieko

Rašytojo teigimu, kai ką nors veiki, darai ir klaidų. O iš jų nelabai gali pasimokyti, nes kitą kartą situacija bus nebe tokia ir žmonės – nebe tie. L. Degėsio nuomone, jei patirtį bandysi perkelti į kitą situaciją su kitais žmonėmis, nieko gero nebus. Vis dėlto blogiau nieko nedaryti.

Yra miesto žmonių, kurie pažįsta tik balandžius ir dar kai kuriuos paukščius. Rasos Pakalkienės nuotrauka
Yra miesto žmonių, kurie pažįsta tik balandžius ir dar kai kuriuos paukščius. Rasos Pakalkienės nuotrauka

Anot L. Degėsio, vieną dieną stabtelėjęs žmogus pasižiūri į save. Tarkime, veidrodyje apžiūri savo kūną. Supranta, kad su juo reikia ką nors daryti. Tačiau vėl skuba toliau ir nieko nesiima. Po pusės metų vėl apžiūrėjęs save veidrodyje žmogus mato, ką padarė, kai nieko nedarė. „Tada supranti, kad nieko nedarymas yra pats baisiausias eksperimentas“, – sakė rašytojas. Ir tęsė, kad laikas eina ne žmogaus, kuris nieko nedaro, naudai. „Tiesa gali paskatinti dažniau, reflektyviau įsižiūrėti, tikrintis“, – mano L. Degėsys.

Paukštis medyje

Rašytojas su humoru sakė: „Jei nusiimu akinius, visos pasaulio merginos man atrodo gražios. Kai užsidedu – jau ne visos.“ Jis teigė, kad akinius galima suprasti platesne prasme. Tai yra žmogaus nuostatos, patirtis, gebėjimas įžvelgti.

„Kai kurių dalykų nematome, nes nenorime, kai kuriuos matome, nors jų nėra, – kalbėjo L. Degėsys. – Kai kurių dalykų nematome, nes neturime pakankamai žinių.“ Kaip pavyzdį jis pasakojo istoriją apie vilnietį, žinojusį po penkis medžių ir paukščių rūšis. Kai šis miesto žmogus nuėjo į mišką, nesuprato, kad pamatė medšarkę vinkšnoje. Jam tai atrodė tiesiog paukštis medyje. Vinkšna ir medšarkė jam neegzistavo, nes apie šiuos jis nieko nežinojo.

Pasak L. Degėsio, palyginimui tiktų ir žvaigždynai. „Jei jų neišmanai, tai ir nematai, nes žvaigždės danguje nesurištos virvelėmis ir neužrašyti žvaigždynų pavadinimai, – vaizdžiai aiškino rašytojas. – Koks nors romantiškas bendrakeleivis, su kuriuo einate susikibę už rankų, žiūrite vienas kitam į akis, staiga pakelia galvą ir klausia: „Matai, kiek žvaigždynų?“ O jūs galvojate: „Nematau. Todėl, kad jų nepažįstu.“ L. Degėsys pridūrė, kad šiais laikais yra išmaniųjų telefonu programėlės, kai aparatą nukreipus į dangų, galima sužinoti, kokie matomi žvaigždynai.

Vis dėlto būtent žinios atveria akis – į medžius, paukščius, žvaigždynus ir bet ką gyvenime, nes kai žinai, tada ir matai.

Juoda katė perbėgo kelią

Pasak L. Degėsio, žmogus tikrovę interpretuoja. Sakykime, kas nors gyvena dykumoje, niekada nematė lietaus, nes ten lyja kartą per šimtą metų. Staiga iš dangaus pradeda kristi lietaus lašai. Kiekvienas lietuvis tiesiog patvirtintų faktą, kad lyja. O dykumos gyventojas tai vadintų stebuklu.

L. Degėsys pateikė pavyzdį, kaip galima ką nors perinterpretuoti, sakykime, išnarstyti kokį nors prietarą. Pasak rašytojo, prietaras konstruojamas iš prielaidų. Jomis reikia patikėti. Tarkime, yra prietaras, kad jei juoda katė perbėga kelią, nesiseks ar net nelaimė įvyks. Rašytojas išnagrinėjo, kokioms sąlygoms susiklosčius tai gali veikti. Pirma prielaida: juoda katė žino apie gresiančią bėdą. Antra: katė yra geranoriška ir nori perspėti, laukia, gal net per lietų, kol pro šalį keliaus konkretus žmogus, kurį gali ištikti nelaimė, kad jam praneštų tą žinią. Trečia: katė neturi kito būdo perspėti apie grėsmę, kaip tik perbėgti kelią. „Jei visos šios prielaidos tenkina, prietaras veikia, – sakė L. Degėsys. – Reikia tikėti, kad jis suveiks.“

LŽ archyvo nuotrauka
LŽ archyvo nuotrauka

Žuvys ir tinklo akys

Fotografus rašytojas lygino su žvejais. Šie eidami žvejoti renkasi tam tikrus įrankius – meškerę, spiningą, tinklą. Pagal tai galima suprasti, ką tikisi pagauti. Tarkime, tinko akutės atskleidžia, ką žvejys įsivaizduoja esant žuvimi. To, kas gali pralįsti pro tinklo akutes, žvejys nelaiko žuvimi ir negaudo. „Kuo didesnė tinklo akutė, tuo didesnė žuvis yra žuvis“, – šmaikštavo rašytojas.

Taip ir fotografai renkasi, ką fotografuoti. „Manau, kad fotografas turi nusimezgęs tikrovės interpretacijos tinklą. Juo gaudo tam tikras fotografijos žuvis, – kalbėjo L. Degėsys. – Nuo ko tai priklauso? Nuo instrumento, nuostatos, nuo to, ar nori kitiems ką nors parodyti, ar save pamatyti šiek tiek iš šalies.“

Pasak rašytojo, interpretacija iš dalies yra ir savęs kūrimas. O veikla padaro žmogų tokį, koks jis yra. „Viską, ką darai, darai sau, kurdamas save vienokį ar kitokį“, – mano poetas, eseistas ir filosofas L. Degėsys.

GOOGLE rekomenduoja
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika