Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
ŽMONĖS

Knygrišių gildijai – karališka privilegija 

2017 rugsėjo 24 d. 14:00
Vilniaus universiteto bibliotekos restauratorius Sigitą Tamulį ir Rimą Supranavičių vienija bendras pomėgis – knygrišystė.
Vilniaus universiteto bibliotekos restauratorius Sigitą Tamulį ir Rimą Supranavičių vienija bendras pomėgis – knygrišystė.
Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Vilniaus universiteto bibliotekos restauratorius Sigitą Tamulį ir Rimą Supranavičių vienija bendras pomėgis – knygrišystė. Senųjų amatų dirbtuvėse jie praleidžia beveik visą savo laisvalaikį. Čia gilinasi į istorinės knygrišystės paslaptis, taip pat dalijasi kūrybine patirtimi su visais, kuriuos domina knygų rišimo technika, puošyba.

Vilniaus knygrišių gildijai vadovaujantis R. Supranavičius pasakojo, kad entuziastingai ėmėsi idėjos suburti pavienius žmones dėl bendros veiklos. Jis tęsia Vilniaus knygrišių cecho senąsias tradicijas, kurių ištakos siekia XVI amžių. 2003-iaisias atkurta gildija daug reikšmės teikia lietuviškam paveldui, kultūros vertybėms, siekia jas puoselėti, išsaugoti ir skleisti.

Amatininkų klubas vienija profesionalius amatininkus, restauratorius, mokslininkus, bandančius atgaivinti viduramžių, Renesanso, ankstyvojo baroko, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Vilniaus miesto kultūrą, amatus. „Dirbtuvės skirtos karališko miesto amatams, tarp jų – knygrišystei“, – pabrėžė R. Supranavičius.

Knygų rišimu ir jų restauravimu užsiimantis S. Tamulis Senųjų amatų dirbtuvėse yra pristatęs dvidešimties knygų rekonstrukcijas. Jų ciklą meistras parengė nuoseklia chronologine seka – nuo I iki XVI amžiaus, taip atskleisdamas tam laikotarpiui būdingą knygrišystės amato, knygų rišimo struktūros raidą.

Mokinukas, pameistrys, meistras

„Vilnius – karališkas miestas, kaip Krokuva, tačiau kažin kodėl apie tai garsiai nekalbama, – stebėjosi S. Tamulis ir pridūrė, kad amatininkų cechai – gyvas to įrodymas: – Amatininkai gaudavo karaliaus privilegiją imtis amato. Jų pareiga buvo ginti miestą nuo priešų. Ginklus amatininkai pirkdavo iš ginklakalių, o kilus pavojui kiekvienas cechas turėdavo saugoti tam tikrą miesto gynybinės sienos dalį. Amatininkai anuomet malšindavo ir maištus, ir įvairius neramumus.“

Lietuvos didysis kunigaikštis, Lenkijos karalius Jonas Kazimieras Vaza 1664-aisiais pasirašė Vilniaus knygrišių cecho privilegiją. Šis dokumentas saugomas Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriuje. Jo kopija Senųjų amatų dirbtuvėse įrėminta ir pakabinta garbingoje vietoje.

S. Tamulis įsitikinęs, kad tiesiog būtina parodyti, jog Vilnius yra senų istorinių tradicijų miestas. „Visų dirbtuvių, taip pat knygrišystės meistrų pirminis tikslas – plėtoti šviečiamąją veiklą, kad apsilankęs knygotyrininkas, studentas, restauratorius ar kitas žmogus gautų jam reikalingos informacijos“, – dėstė pašnekovas.

Ne mažiau svarbi, anot S. Tamulio, rekonstrukcijų kokybė. Medžiagos privalo atitikti amžių – ir oda, ir popierius, ir segtuvai turi būti kaip autentiški. Knygrišių manymu, jų atliktais pirmaisiais bandymais bus galima remtis ateityje.

Pagaminti autentišką įrankio repliką užtrunka - atkuriant įspaudą dalyvavo net keli specialistai: vienas skenavo, kitas gamino rankeną, trečias atliko juvelyro darbą.Alinos Ožič nuotrauka
Pagaminti autentišką įrankio repliką užtrunka - atkuriant įspaudą dalyvavo net keli specialistai: vienas skenavo, kitas gamino rankeną, trečias atliko juvelyro darbą.Alinos Ožič nuotrauka

Rekonstrukcijos, pasak Sigito, daromos ne vien dėl to, kad geriau pažintum knygos struktūrą, bet ir siekiant sužinoti jos istoriją. Paklaustas, kaip susiformavo profesionalūs knygrišio įgūdžiai, S. Tamulis šypsodamasis atsakė, esą dvidešimt septyneri metai darbo kaip viduramžiais davė savo. „Tai ištisinis mokymosi procesas. Restauratoriumi tampama panašiai kaip viduramžiais, pagal mokymo pakopomis sistemą: mokinukas, pameistrys, meistras. Prižiūrint vyresniajam restauratoriui bėgant metams įgyji patirties ir gauni aukščiausią – eksperto – kategoriją“, – profesijos subtilybes atskleidė pašnekovas.

Kad atkurtų praeities artefaktus, liaudies menininkai vadovaujasi monografijomis, istoriniais liudijimais. Restauratoriai, anot S. Tamulio, remiasi radiniais, eksponuojamais muziejuose. Taigi darbe įgyta patirtis labai praverčia užsiimant istorine knygrišyste. „Rekonstrukcija, kitaip negu replika, nėra tiksli daikto kopija, tai – atkūrimas. Rekonstrukcijos modelis – tam tikram amžiui būdingos stilistikos atitikmuo: formos, įrišimų, papuošimų“, – aiškino tautinio paveldo sertifikuotas amatininkas.

Rekonstrukcijos, pasak Sigito Tamulio, daromos ne vien tam, kad geriau pažintum knygos struktūrą, bet ir siekiant sužinoti jos istoriją. Alinos Ožič nuotrauka
Rekonstrukcijos, pasak Sigito Tamulio, daromos ne vien tam, kad geriau pažintum knygos struktūrą, bet ir siekiant sužinoti jos istoriją. Alinos Ožič nuotrauka

Knyga kaip struktūra

Lietuvoje rašto kultūra susiformavo tūkstantmečiu vėliau, nei pasaulyje atsirado kodeksinė knyga – mums įprasta sulankstytų ir susiūtų lapų atverčiama knyga.

„Šiandien knygrišiai, net ir nemokėdami švedų, norvegų, vokiečių ar lenkų kalbų, supranta vieni kitus be žodžių – darome tuos dalykus, kurie turi seną europietišką tradiciją.“

S. Tamulis pažymėjo, kad knyga, kaip struktūra, turi europietišką kilmę. Viduramžiais mažai kas mokėjo skaityti, vyravo lotynų kalba. Oficiali Europos rašto kalba ilgą laiką buvo lotynų. „Meistrai vykdavo tobulinti savo įgūdžių į Krokuvą. Čia įgydavo patirties, pasisemdavo inovatyvių idėjų, kitokio požiūrio. Vilniaus knygrišių cechas rišdavo lotyniškas knygas, tad šio amato galėjo imtis tik raštingi žmonės. Štai kodėl šiandien knygrišiai, net nemokėdami švedų, norvegų, vokiečių ar lenkų kalbų, supranta vieni kitus be žodžių – darome tuos dalykus, kurie turi seną europietišką tradiciją“, – tikino S. Tamulis.

Knygų ciklą Sigitas Tamulis parengė nuoseklia chronologine seka - nuo I iki XVI amžiaus, taip atskleisdamas tam laikotarpiui būdingą knygrišystės amato, knygų rišimo struktūros raidą.Alinos Ožič nuotrauka
Knygų ciklą Sigitas Tamulis parengė nuoseklia chronologine seka - nuo I iki XVI amžiaus, taip atskleisdamas tam laikotarpiui būdingą knygrišystės amato, knygų rišimo struktūros raidą.Alinos Ožič nuotrauka

Iš senoviniuose leidiniuose esančių žymų – marginalijų, nuosavybės ženklų, anot pašnekovo, galima spręsti, kad šiai tradicijai daugiau kaip du tūkstančiai metų. Vyraujančios mados rodo europinę slinktį. „Didikai, keliaudavę iš dvaro į dvarą (juk viešbučių anuomet nebuvo), vieni pas kitus svečiuodamiesi, susidurdavo su ta pačia kultūra. Taip augo aristokratija – linkusieji prie muzikos ir knygų“, – apibendrino meistras.

Vis dėlto, kas turi didesnį svorį – kūrinys ar jo apipavidalinimas? R. Supranavičius atviras – tai amžinas klausimas. „Knygrišys pasakys, kad jam labiausiai rūpi leidinio išorė, o ne turinys. Tačiau knyga yra visuma. Kas gatvėje svarbiau – šaligatvis ar važiuojamoji dalis? Atsakymas vėlgi priklauso nuo to, kurio paklausi. Svarbi esmė. Leidinio viršelis, įrišimas turi atitikti turinį, ir priešingai“, – įsitikinęs kultūrininkas.

Meninė knygrišystė, anot Rimo Supranavičiaus, yra ne tik amatas, bet ir kūryba.Alinos Ožič nuotrauka
Meninė knygrišystė, anot Rimo Supranavičiaus, yra ne tik amatas, bet ir kūryba.Alinos Ožič nuotrauka

Meninė knygrišystė, pasak R. Supranavičiaus, yra ne tik amatas, bet ir kūryba. „Kaip sakė kalbininkas Algirdas Julius Greimas – beprasmybė skatina ieškoti prasmės. Suteikus prasmę, knygos įrišimo procesas tampa kūrybiniu užsiėmimu“, – tvirtino knygrišys restauratorius.

Nepaneigsi, knygrišystę kaip amatą, jos tradicijas svarbu išsaugoti ateities kartoms. „Užtenka ir vieno entuziasto, kad šalia atsirastų daugiau sekėjų“, – tikino R. Supranavičius. Jis pabrėžė, jog norinčiųjų imtis knygrišystės netrūksta, tačiau retas kuris turi tam gebėjimų.

„Įdomiausia, kad dauguma mūsų yra įgiję humanitarinį išsilavinimą. Esu baigęs filologiją, Sigitas – bibliotekininkystę ir bibliografiją, yra knygotyrininkas. Tarp kolegų nemažai istorikų. Užsiėmimas reikalauja žinių, atsidavimo. Tokių, kurie „užsikabintų“, nėra daug. Kita vertus, daug ir nereikia, svarbiausia, kad išlik

Ilgas senovinės knygos kelias: vieni rašė, kiti odą dirbo, kaldino detales iš metalo, treti puošniai iliuminavo, ketvirti rišo, penkti darė spaudus...Alinos Ožič nuotrauka
Ilgas senovinės knygos kelias: vieni rašė, kiti odą dirbo, kaldino detales iš metalo, treti puošniai iliuminavo, ketvirti rišo, penkti darė spaudus...Alinos Ožič nuotrauka

svarbiausia, kad išlikytų tęstinumas“, – vylėsi R. Supranavičius.

GOOGLE rekomenduoja
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaPrivatumo politika
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"