Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
ŽMONĖS

Andriaus Labašausko laisvės vaizdinys 

2017 gruodžio 2 d. 19:45
Vytis - geras simbolis, tačiau negerai, kai viskas politikų primetama iš viršaus. Mus tarsi nori įtikinti, kad pastačius Vytį Lietuva atrodys kaip didinga valstybė", - sakė Andrius Labašauskas /
Vytis - geras simbolis, tačiau negerai, kai viskas politikų primetama iš viršaus. Mus tarsi nori įtikinti, kad pastačius Vytį Lietuva atrodys kaip didinga valstybė", - sakė Andrius Labašauskas /
Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

„Visada gyvenau be didelio plano, ir viskas tarsi savaime įvykdavo, susidėliodavo. Tiesiog tokia mano filosofija“, – sakė jaunas skulptorius Andrius Labašauskas, vis dar negalintis patikėti, kad laimėjo sostinės Lukiškių aikštės memorialo laisvės kovotojams konkursą.

Po konkurso kilusiame žaidime menininkas sakė nenorintis dalyvauti: „Tegul politikai pešasi.“ Antroje vietoje likusio projekto su Vyčio skulptūra šalininkų nepasitenkinimą vertina santūriai. Kaip prisipažino, savo projektu jis norėjęs, kad Lietuvoje į skulptūrą būtų pažvelgta moderniau.

„Vytis – geras simbolis, tačiau paminklas su tuo pačiu, visur ir taip naudojamu Vyčiu jaunai kartai jau neimponuoja. Viešojoje erdvėje tokiomis primityviomis ideologinėmis priemonėmis nesužadinsi jausmų.“

Patirties paieškos

A. Labašauskas 2002 metais baigė Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnaziją. „Mama pamatė polinkį į meną. Gerai, kad taip orientavo. Piešiau ir plaukiojau. Kai norėjau mesti baseiną, mama neleido. Irgi gerai – sportas išmokė disciplinos“, – pasakojo skulptorius.

2009 metais Vilniaus dailės akademijoje (VDA) baigęs skulptūros bakalauro, o 2014 metais – magistro studijas A. Labašauskas dirba dailininku informacinių technologijų įmonėje „Pixelmator“. „Kuriame nuotraukų redagavimo programą, – patikslino jis. – Skulptorius – laisva profesija, etatinio darbo juk nėra, todėl duoną užsidirbu kaip dailininkas dizaineris.“

Iš studijų VDA menininkui likę vien tik geri prisiminimai. „Tikrai daug davė filosofijos, meno istorijos žinios, turėjome puikius dėstytojus – pripažintus menininkus. Skulptūros katedroje nėra nė vieno dėstytojo, iš kurio nebūtų galima mokytis. Visi jie – autoritetai“, – patikino jis.

Po trečio kurso vaikinas padarė trejų su puse metų pertrauką, išvyko į Bostoną užsidirbti. „Darbų Amerikoje pakeičiau labai įvairių. Geriausiai apmokamas buvo sunkvežimio vairuotojo. Tada išmaišiau visas valstijas“, – pasakojo jis. Užsidirbtus pinigus investavo į mokslą – pusę metų skulptūros mokėsi Masačusetso menų ir dizaino kolegijoje. Grįžęs baigė skulptūros studijas VDA.

Po bakalauro studijų dirbdamas Londone vaikinas buvo nutapęs penkių kūrinių ciklą „Rūkymas žudo“. Gatvės meno gerbėjai kūrinius iškart pasisavino. Andrius savo kūriniais buvo atgaivinęs ir vieną apleistą mandarinų giraitę Ispanijoje. Kad kūryba yra jo gyvenimo kasdienybė, išduoda ir pomėgis su draugais rengti meno ir muzikos festivalius STRCAMP, į kuriuos suvažiuoja dalyviai iš įvairių šalių.

Savo kūrybą A. Labašauskas yra eksponavęs POST galerijoje Kaune, VDA parodų salėje „Titanikas“, Šiuolaikinio meno centre, Mythos Grill kūrybinėse dirbtuvėse Goethe's institute Vilniuje.

Kompozicija be statulos

„Dar studijų metais su dėstytojais esame daug kalbėję apie tai, kaip Lietuvoje formuojamos viešosios erdvės. Daugeliui mano kolegų nėra priimtinas statulų statymas ant kiekvieno kampo, – sakė menininkas, konkursui pateikęs kūrinį būtent be daugeliui įprastos centrinės statulos. – Prisipažinsiu, projektą konkursui siunčiau ir kaip protesto balsą. Tai, ką sukūriau – mano pilietinė pozicija.“

Jautriai reagavo į tai, kad žiniasklaidoje neatsakingai buvo iškreipti jo žodžiai. A. Labašauskas aiškino: „Aš nesakiau, kad skulptūra yra atgyvenusi. Ne skulptūra, o klasikinė istoristinė statula yra atgyvena. Jeigu visi atsakingiau parinktume žodžius, mažiau kiltų nereikalingo šaršalo.“

Pasak menininko, skulptūros sąvoka šiais laikais yra išsiplėtusi. Tai ne vien statulos, kaip būdavo įsivaizduojama anksčiau. „Visi erdvėje sukurti darbai iš principo laikomi skulptūra – performansas, šokis, spektaklis, instaliacija, objektas erdvėje. Net tekstas gali veikti kaip skulptūros dalis, – sakė jis. – Raiškos formų yra įvairių. Tradicinė statula, galima sakyti, – greitam vartojimui, kaip sumuštinis. Tokios statulos, matyt, daugumai yra priimtinesnės.“ Tačiau ši forma, pasak menininko, neskatina žmogaus mąstyti, įsigilinti, perskaityti užšifruotų minčių.

„Skulptūros sąvoka šiais laikais yra išsiplėtusi. Tai ne vien statulos, kaip būdavo įsivaizduojama anksčiau. Raiškos formų yra įvairių.“

Menininko laivė

„Labai gerai, kad šiame konkurse buvo palikta daug vietos menininko vaizduotei, nes dažnai per konkursus Lietuvoje neturime tos laisvės: dažniausiai būna parašyti labai konkretūs reikalavimai, kuriuos autoriui tiesiog tenka įvykdyti. Tad kyla klausimas, ar iš viso kas nors pasikeitė per nepriklausomybės metus, jeigu pats principas, kaip formuojama viešoji erdvė, yra lygiai toks pats, koks buvo sovietmečiu?“ – klausė pašnekovas.

Skulptoriaus projekto oponentai prikiša jam, kad esą partizanai – tai juk ne visi laisvės kovotojai. „Gal ne taip mano projektas išviešintas. Tai ne vien sąsajos su partizanais, ir ta kalvelė – tai ne bunkeris. Skulptūrinė siena su miško simbolika reiškia daugiau. Girios nuo senų laikų buvo labai svarbi sakralinė, strateginė erdvė. Pelkėse ir giriose vykdavo nuožmios kovos. Todėl ir pasirinkau miško motyvą, – pasakojo konkurso nugalėtojas. – Turėjau daug eskizų, kurie išsigrynino į pateiktą variantą.“

Lukiškių aikštės memorialo konkurso laimėtojas Andrius Labašauskas prisipažino savo projektu norėjęs, kad Lietuvoje į skulptūrą būtų pažvelgta moderniau / Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka
Lukiškių aikštės memorialo konkurso laimėtojas Andrius Labašauskas prisipažino savo projektu norėjęs, kad Lietuvoje į skulptūrą būtų pažvelgta moderniau / Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Originalus memorialo akcentas – su aikšte susiliejanti ir aikštės pievas bei takus pratęsianti kalvelė. Pačioje aikštėje vykstantys procesai, menininko sumanymu, taptų memorialo dalimi. „Juk laisvos valstybės piliečiai būdami viešojoje erdvėje kiekvieną akimirką kuria vis naują laisvės vaizdinį“, – teigė jis.

Skulptūrinėje sienoje bus išrašyti 5467 slapyvardžiai, kuriuos A. Labašauskas rado Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekoje saugomame slapyvardžių sąvade. „Tą patį slapyvardį galėjo turėti keliolika žmonių, kad suklaidintų priešus“, – sakė skulptorius. Pseudonimus turėjo ir 1863 metų sukilėliai (21 šio sukilimo dalyvis buvo nužudytas būtent šioje aikštėje).

Vytis – geras simbolis

Menininkas prisipažino nestudijuojantis po konkurso internete pasipylusių komentarų. „Mane nuvilia, kai matau, jog žmonės daro skubotas išvadas net neskaitę projekto aprašymo, o savo komentarais tiesiog nori kitą paniekinti, sumenkinti“, – sakė pašnekovas.

Pagal menininko Andriaus Labašausko sumanymą pačioje aikštėje vykstantys procesai taptų memorialo dalimi / "Lietuvos žinių" montažas
Pagal menininko Andriaus Labašausko sumanymą pačioje aikštėje vykstantys procesai taptų memorialo dalimi / "Lietuvos žinių" montažas

Vyčio skulptūros jis nekritikuoja. Andriaus teigimu, nereikia supriešinti šių dviejų projektų, šių dviejų idėjų. „Vytis – geras simbolis, tačiau negerai, kai viskas politikų primetama iš viršaus. Mus tarsi nori įtikinti, kad pastačius Vytį (skulptūroje tai – beveidis žirgas) Lietuva jau atrodys kaip didinga valstybė. Man atrodo, kad apie tautos istoriją reikia kalbėti plačiau. Tiesiog paminklas su tuo pačiu, visur ir taip naudojamu Vyčiu jaunai kartai jau neimponuoja, – teigė A. Labašauskas. – Tokiomis primityviomis ideologinėmis priemonėmis viešojoje erdvėje nesužadinsi jausmų. Aš juokauju: sovietmečiu tas, kuris stovėjo Lukiškių aikštėje, buvo ir ant rublio reverso, dabar kitą simbolį, kuris yra ant eurų, norime pastatyti šitoje pačioje aikštėje. Kodėl formuodami viešąją erdvę taikome tuos pačius principus, kuriuos naudojo sistema, prieš kurią buvo kovota? Aš ieškau kitokių būdų, kaip įprasminti istorinę atmintį.“

Pagalys į ratus

Kaip prisipažino menininkas, jam norėjosi atsvaros politikų stumiamai idėjai. Jau laimėjus konkursą tarsi pagalio kyštelėjimas į ratus buvo Kultūros paveldo departamento pareiškimas, kad šis projektas nesuderinamas su paveldosaugos reikalavimais. Menininkui pirmiausia keista, kad anksčiau apie tai paveldosaugininkai nėra nieko pareiškę, nors projektai buvo viešai eksponuojami, visuomenei susipažinti pateikti jau spalio pradžioje. Konkurso dalyviams pateiktose sąlygose apie tai nebuvo užsiminta.

GOOGLE rekomenduoja
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaPrivatumo politika
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"