Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
ŠEIMA IR SVEIKATA

Vaikams reikia pasakų 

2016 gruodžio 31 d. 06:00
Studijos „G foto“ nuotrauka
Studijos „G foto“ nuotrauka

Pasakos mus lydi visą gyvenimą – vaikystėje jų klausomės, o susilaukę vaikų ir anūkų – jas sekame. Apie pasakas kalbamės su Vytauto Didžiojo universiteto Etnologijos ir folkloristikos katedros profesore Gražina Skabeikyte-Kazlauskiene.

Mažiausi vaikai mėgsta pasakas apie gyvūnus, paaugusius daugiau traukia stebuklinės. O laikas, kai nuo vienų pereinama prie kitų, turbūt yra pradinės klasės. Pirmokėliai dar mielai klausys ar mokysis skaityti apie lapės ir vilko, katinėlio ir gaidelio, ožkos ir ožiukų nutikimus, o ketvirtokams jau norėsis pasakų apie karalaites, slibinus, raganas.

Pasak prof. Gražinos Skabeikytės-Kazlauskienės, ne veltui pasakos laikomos didžiosiomis žmogaus ugdytojomis.Asmeninio albumo nuotrauka
Pasak prof. Gražinos Skabeikytės-Kazlauskienės, ne veltui pasakos laikomos didžiosiomis žmogaus ugdytojomis.Asmeninio albumo nuotrauka

– Geriau skaityti ar sekti pasakas?

– Jei pasaka buvo užrašyta XIX amžiuje ar XX amžiaus pradžioje ir ji yra išleista išsaugant autentišką kalbą – tarmybes, svetimžodžius, tokią pasaką, žinoma, geriau pasekti vaikui savais žodžiais – priešingu atveju vaikas jos nesupras. Beje, tokią pasaką sunku suprasti ne tik vaikams. Tautosaką studijuojantys jaunuoliai be žodyno dabar nebeįkanda, tarkime, Simono Daukanto „Žemaičių tautosakoje“ skelbiamų autentiškų pasakų tekstų. O jei pasakos kalba yra daugiau mažiau vaikui prieinama, siūlyčiau ją skaityti – per kitonišką senovinę kalbą vaikas geriau pajus pasakos, kaip į paslaptingą šalį vedančio kūrinio, žavesį.

– Pasakų žiaurumas – išpūstas reikalas?

– Apie vaikus, kuriuos gąsdina pasakų nuotykiai, kad ilgam paveikia jų sąmonę, teko tik skaityti. Pati nė vieno tokio nepažinau ir nepažįstu. Pasiremsiu kolege prof. Bronislava Kerbelyte: klausydamiesi ar skaitydami pasaką, vaikai baisumus suvokia kiek kitaip nei suaugusieji. Vaikams kur kas svarbiau teisingumo įtvirtinimas. Kad ragana buvo iškepta – vaikui ne baisu, o teisinga – ji gavo, ko nusipelnė. Kad pamotė sudegina našlaitę duobėje, ne tiek baisu, kiek skaudu. Bet ar vaikas, niekada nesisielojęs dėl kito žmogaus patirtos skriaudos, bus užaugęs jautrus žmogus? Ne veltui pasakos laikomos didžiosiomis žmogaus ugdytojomis.

Patirti pasakos sužadintą baimės jausmą yra saldu, lygiai kaip suaugusiajam gali būti saldu žiūrėti siaubo filmą. Juk susiduriame ne su realia grėsme, o su išgalvota. Išgyvenama baimė trumpalaikė – tol, kol išklausai ar perskaitai grėsmingą, šiurpą keliantį pasakos epizodą. Kuris vaikas nežino, kad viskas gerai baigsis!

Kita vertus, dera prisiminti liaudies pasakotojus: talentingieji, gebantys reaguoti į klausytojus, tą pačią pasaką vienaip sekė suaugusiesiems, kitaip – vaikams. Garsi dainininkė ir pasakotoja Rožė Sabaliauskienė prisimena, kad vaikai prašydavę pakeisti jos sekamos pasakos „Mergelė uogelė“ pabaigą – tegu vilko praryta mergelė atgyja, ir R. Sabaliauskienė, taikydamasi prie vaikų, tradicinę tragišką pabaigą pakeitė laiminga. Panašiai elgtis galėtų ir itin jautrių vaikų tėvai.

– O lietuviškų pasakų... nėra?

– Pasakos yra tarptautiniai kūriniai. Pagrindiniai mums žinomi siužetai yra fiksuojami visoje Europoje, nemažoje dalyje Azijos, Šiaurės Afrikoje. Tokių siužetų, kurie būtų paplitę tik Lietuvoje ir niekur kitur, – nėra. Skirtumas tik tas, kad vienos tautos buvo labiau pamėgusios vienokias, kitos – kitokias pasakas. Kokios pasakos buvo populiariausios Lietuvoje, galima sužinoti pavarčius didžiausios pasakų žinovės profesorės Bronislavos Kerbelytės veikalo „Lietuvių liaudies pasakojamosios tautosakos katalogas“ I ir II tomus.

Štai populiariausių stebuklinių pasakų penketukas: „Gera ir bloga mergaitė“ (apie pamotės ujamą ir vienuose kūriniuose į mišką išvežtą, o kituose – į šulinį įstumtą podukrą, kuri grįžta namo su dovanomis, o ten pat atsidūrusi tikroji pamotės duktė grįžta negyva ar nubausta); „Karalaitė ant stiklo kalno“ (apie trečią brolį kvailį, kuris pasiekia ant stiklo kalno pasodintą karalaitę ir veda ją); „Slibino nugalėtojas“ (apie jaunuolį, nukovusį karalaitę pagrobusį slibiną ir šią išvadavusį); „Trys nepaprasti kūdikiai“ (apie karalienės pagimdytus nepaprastus vaikus, kurie, apšmeižus jų motiną, yra išmetami iš rūmų, kol po daugelio metų jų tėvas karalius sužino tiesą apie savo vaikus ir žmoną); „Mergina pirtyje“ (apie podukrą, kuri viena pernakt palikta pirtyje sugeba pergudrauti velnią, o pirty tyčia palikta pamotės duktė randama negyva).

Parengta bendradarbiaujant su „Mamos žurnalu“

GOOGLE rekomenduoja
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika