Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
ŠEIMA IR SVEIKATA

Prasmingas laikas su vaiku 

2019 balandžio 6 d. 12:00
Labai dažnai vaikams trūksta tiesiog pauzės nieko neveikti, o nieko neveikdamas vaikas dažnai ir randa tai, kas jam svarbu.
Labai dažnai vaikams trūksta tiesiog pauzės nieko neveikti, o nieko neveikdamas vaikas dažnai ir randa tai, kas jam svarbu.
Ingridos Aksinavičienės nuotrauka

Daugelis tėvų jaučia, jog laiko katastrofiškai trūksta namams, vaikams, galų gale – ramiai pasėdėti nieko neveikiant. Kaip tą laiką, kurį galime skirti savo šeimai, praleisti prasmingiausiai? Pataria vaikų psichologė Milda Karklytė-Palevičienė.

– Tėvai išties labai užimti, jiems atrodo, kad ir vaikai turi būti nuolat užsiėmę. Vežioja vaikus po įvairiausius būrelius, lavina, ugdo. Visaip stengiasi, kad tik laikas nepraeitų tuščiai, nieko neveikiant. Tikriausiai matote šią tendenciją?

– Taip, laiko šiandien trūksta ne tik tėvams, bet ir vaikams. Ypač pabūti jų pačių pasaulyje. Per konsultacijas labai dažnai išryškėja ši problema.

Tampomi po būrelius gana dažnai vaikai būna pervargę. Ir emociškai, ir fiziškai. Tėvams atrodo, jog ir vaikams reikia tokio pat tempo, kad išmoktų gyventi šiame pasaulyje. Tačiau vaikams trūksta tiesiog pauzės nieko neveikti, o nieko neveikdamas vaikas dažnai ir randa tai, kas jam svarbu. Gal jis tiesiog nori pagulėti ir pažiūrėti į lubas, o galbūt pažaisti su mėgstamu žaisliuku? Tiesa, „nieko neveikimas“ nereiškia sėdėti prie ekrano.

Milda Karklytė-Palevičienė: „Jei vaikui sakome, kad jį mylime, jis labai šaunus, bet niekada į jį nepažiūrime, tai iš pasąmonės kyla visiškai priešinga informacija.“

Reikia rasti laiko pabūti su savimi – dažnai mes patys, suaugusieji, nerandame tam laiko. Tai labai svarbu dėl psichologinės ir fizinės sveikatos. Ypač poilsis svarbus augančiam vaikui. Ta informacija, kurią gauname mokykloje ar darželyje, įeina į trumpalaikę atmintį. Kad informacija pereitų į ilgalaikę atmintį, reikia ramybės laikotarpio, per kurį mūsų smegenys sudėlioja viską į tam tikras lentynėles. Bet jei laisvo laiko visai nėra, nukenčia ugdymosi kokybė, vaikas nespėja tų žinių perprasti. Žinoma, šis informacijos įsisavinimo procesas vyksta ir žmogui miegant. Miegas reikalingas, kad mūsų galva susidorotų su informacijos pertekliumi. Dieną pasąmonė irgi apdoroja informaciją.

Milda Karklyte. / Asmeninio albumo nuotrauka
Milda Karklyte. / Asmeninio albumo nuotrauka

Svarbu būti komanda

– Galbūt veiklumas šiuolaikiniam žmogui – didelė vertybė?

– Būdami labai užsiėmę, rodome savo pavyzdžiu, kad gyvenimas – nuolatiniai laimėjimai. Turi bėgti, dirbti, pasiekti, nusipirkti – bet ar tai gyvenimo prasmė? Kam visa tai darome? Mums patiems reikia stengtis nepamiršti gyventi. Dirbame tam, kad galėtume gyventi: patirti pasaulį, jį jausti, suvokti. Juk ne veltui sakoma, kai esi pasimetęs gyvenime, turi daryti pauzę, kad viduje vyktų tam tikri, nors ir nesąmoningi, procesai.

Per dieną būdamas mokykloje ar darželyje, vaikas įgyja ir emocinių, socialinių kompetencijų. Tikėtina, kad per dieną jis turėjo konfliktų su draugais ar su mokytojais, o gal kaip tik užsimezgė gražių draugysčių. Tai irgi reikia apdoroti, priimti arba atmesti kaip savo asmeninę patirtį.

– Kaip mokyti vaikus ramybės, jei patys tėvai sunkiai nusėdi vietoje – vis nori kokios nors veiklos?

– Tai tiesa, ne veltui sakoma, kad ilsėtis irgi reikia mokėti. Dalis žmonių nebemoka ilsėtis, ir tai lemia tam tikri vidiniai mechanizmai. Esant ramybės būsenos, iš pasąmonės pradeda lįsti įvairūs dalykai, kuriuos nuslopinome dirbdami. Veiksmas užgniaužia ir mūsų blogus santykius su sutuoktiniu, ir asmenines problemas, bandome save apgauti, kad viskas gerai. O neišsakyti jausmai, vidiniai konfliktai ir nuoskaudos pradeda lįsti į paviršių. Mes to nenorime išleisti į savo sąmonės lauką, nes tai sukelia diskomfortą.

Iš savo kaip psichologės patirties galiu pasakyti, kad sprendimą skirtis poros dažnai priima būtent po bendrų atostogų ar ilgesnio laisvo laiko kartu. Tuomet yra daugiau laiko išaiškėti tiesai. Darbo dienomis galbūt net nėra laiko spręsti esminių klausimų, nes įtraukia rutina: maistas, tam tikri buities darbai, rūpinimasis vaikais. Dėl tokios rutinos pamirštame kalbėtis apie svarbesnius dalykus: dėl ko ir kaip gyvename, kokie mūsų poreikiai, lūkesčiai, vertybės, požiūris į gyvenimą, kaip juos derinti šeimoje, kaip būti komanda.

Kaip išmokti žaisti

– Tėvams kartais atrodo paprasčiau vaikus nusivesti į teatrą negu namie žaisti stalo žaidimus...

– Esame ta karta, kurią dar palietė sovietinis ugdymas. Tėvai su mumis irgi ne tiek daug žaidė ir bendravo. Santykis buvo kitoks, nubrėžtas – tėvai pagal hierarchiją buvo viršesni. Labai artimo bendravimo buvo mažiau. Mes suprantame, kad savo vaikus reikia auginti kažkaip kitaip, bet kaip?

Žaisti su vaiku, įsijausti į dvimečio ar penkiamečio pasaulį nėra paprasta. Todėl dažnai tam tikri išoriniai dirgikliai – nuvažiuoti į filmą ar suvalgyti picos – pasirenkami dėl to, kad tėvai tiesiog nežino, kaip su vaiku žaisti, arba nenori vargintis. Kartais tą nenorą žaisti kartu bandoma kompensuoti materialiniais dalykais. Bet tai nekuria santykio su vaiku ir tam tikru metu visa tai atsisuka prieš tėvus.

– O ką daryti, jeigu tėvai iš tiesų nemoka žaisti, nejaučia vaiko pasaulio?

– Reikėtų pašalinti išorinius dirgiklius: televizorių, kompiuterį, pamiršti mintis apie darbą ir pabandyti stebėti savo vaiką. Kaip jis žaidžia, kokius žaislus mėgsta? Kokius žaidimus prašo pažaisti? Jei nebeprašo, tai anksčiau, matyt, prašydavo? Jei yra brolių ar sesių, ką jie žaidžia kartu? Ateikite į darželį pasiimti vaiko truputį anksčiau ir stebėkite, ką jis žaidžia su draugais grupėje? Galima paklausti ir auklėtojų, mokytojų, kas vaiką tądien domino, ką jis veikė? Ir po darželio grįžtant namo gal geriau paklausti, ne ką šiandien valgei, o ką žaidei, kas tau patiko? Gal kas nors tave nuliūdino ar supykdė? Taip galėsime pamatyti, kuo vaikas gyvena.

Labai naudinga kartu žiūrėti ir filmukus. Bent pradžią, kad vaikas matytų, kad ir jums įdomus jo pasaulis. O po filmuko paklausti, koks veikėjas labiausiai patinka, ką jis daro, kad tau patinka?

Vaiko pasaulį pažinti leidžia ir knygutės. Labai svarbu skaityti prieš miegą, net jeigu vaikas jau ir pats moka skaityti, dėl emocinio ryšio.

Nepamirškite vaikui padėkoti

– Kaip prasmingiausia su vaikais leisti laiką namie?

– Priešmokyklinukai dažnai nori daryti buities darbus, būti įtraukti į bendrą procesą. Mažas vaikas gali padengti stalą, nurinkti indus ar atlikti kitus nesudėtingus darbus. Jei mama gamina vakarienę, vaikas gali padėti atlikti kokį smulkų darbelį. Taip jis mokysis bendradarbiauti, būti svarbus ne tik dėl rezultatų, bet apskritai bendrai veikiant, tiesiog dėl to, kad jis yra. Mes gyvename ne tik dėl rezultatų – mums gera kartu.

Dažnai nutinka, kad maži vaikai labai nori plauti indus, šluoti grindis, bet tada mamoms padvigubėja darbo, tad jos užgesina tokią iniciatyvą, o augančiam vaikui dingsta noras. Bendra veikla gali tapti ir paprasčiausias ėjimas apsipirkti. Paprašykite vaiko išrinkti jogurtą, paklauskite nuomonės apie vieną ar kitą produktą, leiskite pastumti vežimėlį ir būtinai padėkokite, kad padėjo apsipirkti.

Klauskite vaiko nuomonės atsižvelgdami į jo galimybes. Pvz.: „Kuris iš šių paveikslų mūsų namuose geriau tiktų?“, „Kuria iš šių spalvų dažysime tavo kambario sienas?“ Taip vaikas jaus, kad jo nuomonė svarbi, o tai reikšmingai prisidės prie jo savijautos namuose.

– Ar kelionės sutvirtina ryšį su vaikais?

– Gali būti įvairiai – ir suartinti šeimą, ir nutolinti. Kelionėse gali kilti daugiau konfliktų, nes pamatome vaikus naujomis aplinkybėmis, nestandartinėse situacijose. Dažnai kelionėse tiesioginio bendravimo būna kur kas daugiau nei kasdienybėje, tad natūralu, jog gali kilti daugiau iššūkių. Žinoma, ilgalaikėje perspektyvoje ta patirtis suartina, bet tuo metu gali kilti ir sunkesnių emocijų.

Kita vertus, mes, suaugusieji, galime pamatyti problemas, kurias šeimoje reikia spręsti. Kelionė sudaro sąlygas geriau pažinti savo vaikus visokius: ir patenkintus, ir irzlius. Kartais sakoma, kad atostogos su vaikais yra atostogos vaikams, bet ne tėvams. Įdomiausia, kad net ir po konfliktinių kelionių vaikai atsimena tik tai, kas buvo gražu ir gera. Kartais paklausiu vaikų, kaip aprašytų savo svajonių dieną, dauguma jų atsako, kad tai būtų diena su tėvais prie šiltos jūros, kai visą dieną šviečia saulė. Manau, ne šilti kraštai sukuria tą laimės iliuziją. Lygiai tokia pat laiminga diena galėtų būti vienkiemyje ar miške kartu su atostogaujančiais tėvais.

Nežvelgti iš viršaus

Įsiminė vienos daugiavaikės mamos žodžiai, jog svarbiausia – kasdien pažiūrėti vaikui į akis, kad ir koks užimtas tu būtum...

– Iš tiesų, užsiėmusiems tėvams labai svarbu pažiūrėti vaikui į akis! Nuo to fizinio kontakto labai priklauso santykiai, apskritai kūno kalba pasakome 70–75 proc. informacijos, o žodžiais – vos 25–30 procentų. Jei vaikui sakome, kad jį mylime, jis labai šaunus, bet niekada į jį nepažiūrime, tai iš pasąmonės kyla visiškai priešinga informacija. Ne tik veidas turi būti atsuktas į žmogų, su kuriuo kalbi, bet ir kūnas – nenusisukęs, nesukryžiuotomis rankomis ir kojomis. Tai rodo atvirumą ir palankumą vaikui. Vaikai tai pajaučia intuityviai. Jei vaikas mato tėtį tik vairuojantį automobilį, visąlaik tik profiliu... tai bent prie šviesoforo patarčiau tėčiui atsisukti į savo vaiką. Jeigu vaikas mažas, priešmokyklinukas, svarbu retkarčiais atsitūpti iki jo akių lygio ar pasilenkti, nežvelgti iš viršaus. Kai vaikas žaidžia ant kilimo – atsisėsti ir tėčiui ar mamai, bent pasėdėti tarp žaislų, o ne už kelių metrų ant fotelio.

Jei vaikas karstosi kiemo žaidimų aikštelėje, apsirenkime laisvalaikio kelnes ir bent kartą nučiuožkime nuo čiuožyklos – kiek vaikui bus džiaugsmo. Tokie labai paprastai dalykai kuria jausmą, kad tu esi savas mažame vaiko pasaulyje. Nuo to priklauso ir vaiko savivertė, ir tas stiprus ryšys su tėvais.

Parengta bendradarbiaujant su „Mamos žurnalu“

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika