Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
ŠEIMA IR SVEIKATA

Otilija Kutanovaitė: „Stereotipai apie moterį chirurgę keičiasi labai lėtai 

2019 kovo 17 d. 17:28
 Nacionalinio vėžio instituto gydytoja veido ir žandikaulių chirurgė Otilija Kutanovaitė.
 Nacionalinio vėžio instituto gydytoja veido ir žandikaulių chirurgė Otilija Kutanovaitė.
lsveikata.lt nuotrauka

„Nors mediciną baigia daugiau merginų, automatiškai jų daugiau įstoja ir į chirurgines specialybes, visąlaik, ypač atėjus dirbti į naują ligoninę ar kitą įstaigą tenka susidurti su stereotipais, neva chirurgu turėtų būti tik vyras. Tad jei nori būti chirurgė, turi būti pasiryžusi pakovoti“, – tvirtina Nacionalinio vėžio instituto gydytoja veido ir žandikaulių chirurgė Otilija Kutanovaitė (31 m.).

– Po studijų Italijoje į gimtinę parvežei moderniausius galvos ir kaklo srities vienmomentės rekonstrukcijos metodus. Papasakok, kuo tai reikšminga pacientams?

– Tai yra tokia praktika, kai operuojant vėžiu sergančius pacientus gydytojui rūpi ne tik išpjauti auglį, bet ir atkurti tiek vėžio pažeisto organo funkciją, tiek estetiką. Ir visa tai atliekama vienos operacijos metu.

Siekiame, kad žmonės galėtų kuo anksčiau vėl pradėti funkcionuoti visuomenėje ir savarankiškai gyventi. Iš esmės mane į skyrių ir pasikvietė, kad būtų pradėta atlikti galvos ir kaklo srities rekonstrukcija. Anksčiau gydytojų pagrindinė užduotis buvo pašalinti vėžį, kad žmogus galėtų toliau gyventi. Nebuvo atsižvelgiama į tai, kad tokio paciento gyvenimo kokybė bus tragiška. Taigi kaklo ir galvos srities rekonstrukcinė dalis buvo gana apleista. Šio metodo važiavau mokytis į Italiją, po to sekė trumpesni kursai kitose valstybėse. Manau, kad tai – plati niša, kurioje per šiuos dvejus metus stipriai padirbėjome.

Kita sritis, kurioje dirbu, – rekonstrukcija po veido nervo paralyžiaus, vadinamoji veido reanimacija. Jos prireikia, kai, pavyzdžiui, paausio seilių liaukose išsivysto auglys, kuris perauga veido nervą ir suparalyžiuoja pusę veido kaip ištikus insultui. Psichologiškai tai itin žlugdo žmogų.

– Šiuos metus pradėjai iš rankos audinių atkurdama liežuvį – po operacijos pacientas ne tik valgo, bet ir kalba bei dainuoja!

– Labai džiaugiamės šiuo pavykusiu atveju. Tokios operacijos pasaulyje daromos, tačiau pas mus jų anksčiau nepasitaikydavo arba bendradarbiauta su Santaros klinikų, Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės specialistais. Visgi bendravimas dėl visokių niuansų, apmokėjimų iš ligonių kasų tarp skirtingų ligoninių kiek komplikuotas. Todėl norime turėti kaklo galvos chirurgiją vienose rankose.

Šiaip liežuvio atkūrimas – vienas didžiausių iššūkių, čia reikia ypač gero mikrochirurginės rekonstrukcijos technikos įvaldymo.

– Dažnai pacientams prireikia tokių operacijų?

– Vien burnos ertmės vėžiu sergančių pacientų, hospitalizuotų mūsų skyriuje, buvo apie šimtą septyniasdešimt. Tik trisdešimt iš jų nebuvo taikyta kokia nors chirurginė intervencija. Ir daugumai jų prireikė didesnės ar mažesnės rekonstrukcinės operacijos – galbūt kokį lūpos kraštą patvarkyti, kad žmogus galėtų kalbėti, ar gomurį, kad nebėgtų maistas pro nosį. Tokio defekto po marškiniais nepaslėpsi. Tai – elementarūs dalykai, apie kuriuos net nepagalvotum, ir visų pirma reikalingi ne estetikos, o funkciniais sumetimais. Tai – gyvenimo kokybės klausimas. Juk šie pacientai pirmiausia kenčia dėl to, kad navikai yra įsikūrę srityje, su kuria komunikuojame, valgome, kvėpuojame. Ir rekonstruoti visais atvejais privalu, kad būtų pratęstas visavertis gyvenimas.

– Rekonstrukcinė operacija – neretai ir kūrybinis iššūkis?

– Čia prasideda įdomioji chirurgijos dalis (šypsosi). Nepriklausomai nuo patologijos, kiekvienas pacientas yra didesnis ar mažesnis iššūkis. Visi pacientai pas mus atvažiuoja išsigandę – ne tik dėl vėžio diagnozės, bet ir operacijos. Bijo būti sužaloti visam gyvenimui, prarasti socialinį tinklą, darbą, tapti nesavarankiški. Kai kalbame apie odos chirurgiją, operacijas veido srityje, jie labai bijo, kad veide bus parašyta, kuo jie serga. Vienas nuostabiausių dalykų, kai po operacijos save išvydę veidrodyje pacientai apsidžiaugia. Matomas greitas rezultatas teikia didelį malonumą ir motyvuoja, atperka visus vargus, patirtus ruošiantis, net dvylikos metų trukmės mokslą.

– Vasario mėnuo tradiciškai buvo skirtas burnos vėžio prevencijai. Žmonės vis dar per mažai žino apie šią ligą?

– Neretai stebėdavausi, kaip žmonės nežino apie burnos vėžį. Galbūt taip yra ir dėl to, kad išgirdę šią diagnozę jie kažkur dingsta, pasislepia nuo visuomenės, retas kuris nori apie tai viešai kalbėti. O iš tikrųjų galvos-kaklo srities navikai yra vieni dažniausių. Juk pagrindiniai rizikos veiksniai – rūkymas, piktnaudžiavimas alkoholiu. Daugėja ir žmogaus papilomos viruso sukeltų ligų.

Vis dėlto manau, kad vasaris kaip burnos vėžio prevencinis mėnuo daugiau skirtas net ne plačiajai visuomenei, bet labiausiai odontologams ir kitiems specialistams. Reikia, kad jie atkreiptų dėmesį, suprastų, jog reikia ne vien dantis gydyti, bet visumą apžiūrėti. Tai daug svarbiau. Aišku, jei burnoje atsiranda dvi savaites negyjanti opelė ar koks guzelis, suskubti kreiptis reikėtų patiems. Taip pat kaklo limfmazgių pakitimai dažniausiai jau yra galvos-kaklo srities navikų metastazės. Tad jei apčiuopiamas koks guzelis, laukti nereikėtų. Šiaip esame labai kantrūs. Tačiau tikrai operuoti geriau pirmos, o ne ketvirtos stadijos vėžį.

– Stereotipiškai dažniau chirurgas su skalpeliu rankose įsivaizduojamas vyras. Ar teko susidurti su tokiu požiūriu?

– Paradoksas: nors bendrai mediciną baigia daugiau merginų, automatiškai jų daugiau įstoja ir į chirurgines specialybes, visąlaik, ypač atėjus dirbti į naują ligoninę ar kitą įstaigą su tuo tenka susidurti. Tai būna tipiškos pastabos, į kurias reikia mokėti ir atsikirsti. Šie stereotipai medicinoje keičiasi labai lėtai ir, matyt, juos išgyvendinti prireiks ne vieno dešimtmečio. Tačiau tai daugiau pasireiškia bendraujant su kolegomis, pacientai dažniau mato tavo jauną amžių. Tad jei nori eiti į chirurgiją, turi būti pasiryžęs pakovoti (šypteli).

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika