Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
ŠEIMA IR SVEIKATA

Mano piktoji pusė 

2019 sausio 10 d. 10:59
pexels.com nuotr.

Darbe netikėtai atsirado visa šūsnis skubių užduočių, o namuose zuja dėmesio reikalaujantys artimieji? Užstrigai bjaurioje eismo spūstyje? Planavai atostogas, tačiau joms prasidėjus ėmė lyti kaip iš kibiro ir nenustos, rodos, dar savaitę? O dar tas nelemtas kaimynas, kuris kiekvieną vakarą garsiai klausosi muzikos ir neklauso tavo priekaištų! Ak, kaip pikta!

Kai atsiduri situacijose, panašiose į šias, neretai tavo praktikuojama ir taip atidžiai puoselėjama vidinė ramybė lekia šalin. Juk labai reta kai, susidūrę su erzinančiomis ir pykdančiomis aplinkybėmis, gebame išlikti ramūs ir šaltakraujiški. Turbūt labiau tikėtina, kad tada pakyla balsas, ima drebėti rankos, mintys galvoje skrieja neįtikėtinu greičiu, o gal net kyla noras skelti niuksą kokiam nors nelaimėliui, netyčia pasitaikiusiam šalia. Be abejo, pyksta visi ir tikriausiai nėra pasaulyje žmogaus, kurio minčių ir veiksmų bent kartais neužtemdytų pyktis. Skirtumas tik tas, kad vieni pykčiui pasiduoda ir jo vedami išsilieja, reikia to ar nereikia, o kiti sugeba susitvardyti ir išlikti ramūs.

Pyktis, kaip ir visos kitos mūsų patiriamos negatyvios emocijos, nors ir atneša žalą savijautai ir sveikatai, tačiau yra natūrali, įprasta emocija.

Pyktis – sveika žmogiška emocija

Be reikalo apie pyktį atsiliepiama kaip apie blogybę, kurią reikia išgyvendinti iš savo kasdienybės. Pyktis, kaip ir visos kitos mūsų patiriamos negatyvios emocijos, nors ir atneša žalą savijautai ir sveikatai, tačiau yra natūrali, įprasta emocija.

Evoliucinė psichologija, mokslo šaka, kuri aiškinasi, kodėl amžiams bėgant išmokome elgtis taip, kaip iki šiol elgiamės, pateikia labai įdomų pykčio aiškinimą: pagal šiuos mokslininkus, pyktis veikia kaip pasąmoninis variklis, skatinantis ginčuose derėtis dėl naudos sau. Vadovaudamiesi šiuo paaiškinimu, galime numanyti, kad pykstame tada, kai jaučiame, jog su mumis elgiamasi neteisingai, ir norime pasiekti, kad mums atlygintų patirtą žalą. Ir nesvarbu, kokia ji: materialinė ar emocinė. Rodos, visiškai logiška, ar ne?

Be to, patikima, visame pasaulyje žinoma Amerikos psichologų asociacija sako, jog pyktis – visiškai normali ir dažniausiai net naudinga emocija. Sunkumų dėl pykčio kyla tik tada, kai jo nesuvaldome ir leidžiame jam tapti destruktyvia, savijautą ir sveikatą gadinančia jėga. Juk, iš tiesų, gerai pagalvojus, taip ir yra. Jei supykai ant savo antros pusės dėl to, kad jis ar ji pamiršo tau paskambinti, ir ramiai, nepasiduodant emocijoms, jam tai pasakei, tikriausiai sulaukei geresnių rezultatų nei įsileidus į save aklą, visa griaunantį pyktį ir į telefono ragelį išdėsčius, kokia tavo antra pusė netikusi. Vadinasi, ir kalbant apie pyktį galioja tas pats senas, protingas principas: kas per daug, tas nesveika.

Tad jei tau dažnai kyla klausimas, kaip nesupykti, geriau iškart pasitaisyk: klausk ne kaip nepykti, o ką daryti, kad nepasiduotum savo pykčiui ir visiškai nesugadintum nuotaikos sau ir aplinkiniams.

Tad jei tau dažnai kyla klausimas, kaip nesupykti, geriau iškart pasitaisyk: klausk ne kaip nepykti, o ką daryti, kad nepasiduotum savo pykčiui ir visiškai nesugadintum nuotaikos sau ir aplinkiniams.

Kaip suvaldyti pyktį?

Gera žinia yra ta, jog pyktį suvaldyti įmanoma. Be abejo, tai reikalauja atidžios savistabos ir sąmoningų pastangų, bet galutinis rezultatas jų tikrai vertas.

Kvėpavimas. Pirmas žingsnis, kurio derėtų imtis, jei esi kyla nepasitenkinimas tuo, kaip ir kiek pyksti, – atsipalaiduoti. Sakysi, kad kalbėti lengva, tačiau padaryti sunku? Nebūtinai, jei tik žinai, ko griebtis. Galima raminti save giliu kvėpavimu ne iš krūtinės, o iš diafragmos. Tam reikia atsisėsti ir ramiai, lėtai kvėpuoti, padėjus vieną delną sau krūtinės viršuje, o kitą vos žemiau šonkaulių. Kvėpuojant iš diafragmos, judėti aukštyn ir žemyn turėtų tik delnas, laikomas kiek žemiau šonkaulių. Taip kvėpuojant sugebėsi greičiau nuraminti besidaužančią širdį, sulėtinti mintis ir atgauti pusiausvyrą. Beje, jei užvaldžius pykčiui iškart pamiršti, kad reikia stengtis giliau kvėpuoti, gali treniruotis tai daryti kitu laiku ramioje aplinkoje. Taip įprasi prie šio veiksmo ir lengviau jį prisiminsi, vos tik susierzinsi.

Humoras. Garą nuleisti taip pat padeda humoras. Amerikos psichologų asociacija siūlo linksmą pratimą, kuris supykus padeda šiek tiek sušvelninti savo mintis. Jei supykai ant kito žmogaus ir mintyse ar garsiai pavadinai jį kokiu nors negražiu žodžiu, pamėgink akimirką sustoti ir įsivaizduoti, jog tas žmogus išties taip ir atrodo. Sakykime, jei iš kantrybės vedantį kolegą išbarei ir pavadinai asilu, pamėgink į jį pasižiūrėti ir pamatyti tikrų tikriausią ilgaausį asiliuką, kuris nesutalpina savo keturių kojų į biuro kėdę ir nerangiai mėgina kanopomis dirbti kompiuteriu. Svarbu, kad humoras nebūtų juodas ir ciniškas ir išties pralinksmintų. Tai leidžia pažvelgti į situaciją kitaip, trumpai šiek tiek atitrūkti ir nusipurtyti piktas mintis, kurios kitu atveju tavo galvoje ilgai šurmuliuotų nepertraukiamos.

Nekaltinti. Jei gebi atsipalaiduoti ir pažiūrėti į tave pykdančius dalykus kitaip, tikėtina, kad su pykčiu jau susidoroji kiek geriau. Tačiau ką daryti, jei pyktį kelia ne šiaip atsitiktinės situacijos, o nuolatinis bendravimas su konkrečiu žmogumi? Kartais pykstame ant artimųjų, kai jie, rodos, mūsų neklauso ar nesupranta. Tada iš mūsų lūpų išsprūsta įvairūs kaltinimai: „Tu manęs negerbi!“, „Nebūk mažas vaikas!“, „Kodėl tu niekada nesitvarkai namuose?“ ir pan. Vargu, ar tokiais pareiškimais tinkamai išsakome, ką mąstome ir kaip jaučiamės, greičiau jau išsiliejame ir įskaudiname kitą. Psichologai pataria vietoje karštų, apibendrintų kaltinimų vartoti „Aš“ kalbą. Tai būdas, kuriuo naudodamasi gali išsakyti, kaip jautiesi, vengiant be reikalo dirginti pašnekovą. Taisyklės paprastos: pradėk žodžiu „aš“, pasakyk, kaip jautiesi, ir labai tiksliai įvardyk, kas tokius jausmus sukelia. Tada kaltinimas „Kodėl tu niekada nesitvarkai namuose?“ nuskambės taip: „Aš nusiviliu, kai paprašius išplauti indus tu to nepadarai.“ Būtinai stenkis kuo tiksliau nusakyti tau nepatikusį elgesį. Taip kalbėdami, neprovokuojame kito žmogaus gynybinių reakcijų ir drąsiai, prisiimdami atsakomybę už savo jausmus, išsakome, kas mums nepatinka. Žengus šį žingsnį, bus lengviau kalbėtis toliau ir diskutuoti ramiai.

Taip kalbėdami, neprovokuojame kito žmogaus gynybinių reakcijų ir drąsiai, prisiimdami atsakomybę už savo jausmus, išsakome, kas mums nepatinka.

Pertraukėlė. Deja, ne visuomet erzinančiose situacijose pavyksta išlaikyti ramybę tiek, kad galėtum suformuluoti savo mintis taip logiškai. Kalifornijos valstijos universiteto profesorius, psichologas Tomas Stevensas sako, kad, užklupus stipriam pykčiui, galima padaryti pertraukėlę ginče. Kai pradedi jausti, kad įtūžis ima viršų, ir atrodo, jog greitai gali imti skraidyti ne tik pikti žodžiai, bet ir lėkštės, gali pasakyti: „Man reikia atvėsti ir apgalvoti tai, apie ką kalbamės. Norėčiau pratęsti pokalbį vėliau (po kelių minučių, po valandos ar pan.)“, ir pasitraukti. Taip duosi sau progą nurimti ir neleisi ginčui įsisiūbuoti. Kaip ir kvėpavimo pratimą, šią pagalbinę frazę galime repetuoti, kol esame ramūs, – taip ją įsiminsime ir pasitaikius progai sugebėsime tinkamai pasinaudoti. Svarbu pasitraukti anksti, kol konfliktas dar netapo destruktyvus.

Fizinė veikla. Išvardyti pykčio valdymo būdai padeda tuo momentu, kai pyktis užklumpa, tačiau sveikatos priežiūros specialistai teigia, kad yra būdas gerinti savo savijautą nuolat, ne tik tada, kai užverda kraujas. Įrodyta, jog reguliari fizinė veikla gerina miegą, padeda sušvelninti nerimą ir liūdesį. Per savaitę verta bent 2,5 valandos užsiimti aerobine veikla, t. y. greitai vaikščioti, važinėti dviračiu ar minti stacionarų dviratį sporto klube, ir bent dvi dienas atlikti pratimus, kurie stiprina raumenis, pvz., sportuoti su svarmenimis, užsiimti joga arba dirbti sunkesnius sodo darbus. Jei manai, kad dėl savo užimtumo niekaip negali rasti valandėlės sportui, tai bent jau vadovaukis šūkiu „Mažiau sėdėk, daugiau judėk“ ir mėgink prajudinti sustingusius raumenis, kai tik atsiranda laisva minutė.

Kodėl to reikia?

Jei dar neįsitikinai, kad pyktį valdyti nėra neįmanoma, ir galvoji, jog taip visą gyvenimą ir nugyvensi protarpiais spjaudant ugnimi, gal tave įtikinti padės keli faktai apie tai, ką gauni, suvaldžius savo pyktį?

Žinoma, pirmasis privalumas – nesugadinta nuotaika, geresnė diena ir kur kas malonesni santykiai su artimaisiais, kolegomis ir visais aplinkiniais žmonėmis. Bet tai jau lyg ir savaime suprantama. O ar žinai, kaip nevaldomas pyktis veikia tavo sveikatą?

Jei dar neįsitikinai, kad pyktį valdyti nėra neįmanoma, ir galvoji, jog taip visą gyvenimą ir nugyvensi protarpiais spjaudant ugnimi, gal tave įtikinti padės keli faktai apie tai, ką gauni, suvaldžius savo pyktį?

Prieš penkerius metus Ispanijoje buvo atliktas tyrimas, kurio metu išsiaiškinta, kad žmonės, kurie savo pyktį reiškia laisvai ir gausiai, nesistengdami jo valdyti, priešingai nei tie, kurie užsiima bent menku pykčio valdymu, dažniau turi širdies veiklos sunkumų. Nieko nuostabaus: kai smarkiai pyksti, tavo kūne išsiskiria daugiau nei įprastai streso hormonų ir pakyla kraujospūdis. Laikui bėgant, šie pokyčiai palieka pėdsakus, kurie tau tikrai ne į sveikatą.

Pablogėja sprendimų priėmimas ir reakcija: vairuotojai supykę daro daugiau klaidų ir važiuoja didesniu greičiu. Tai išsiaiškino JAV mokslininkai, supykdę tyrimo dalyvius ir pasodinę juos prie vairavimo simuliatoriaus. Kai paaiškėjo, jog labiau supykę žmonės partrenkė daugiau ekrane atsiradusių pėsčiųjų ir sudaužė daugiau netikrų transporto priemonių, buvo padaryta tvirta išvada, jog pyktis kelyje ne draugas.

Kad ir kaip kartais būtų sunku valdyti savo reakcijas, pyktis neturėtų valdyti tavęs, atvirkščiai – tu turėtum valdyti jį. Pamėgink pasinaudoti patarimais ir stebėk, kaip keičiasi tavo savijauta. Svarbu nepasiduoti, vos tik patyrus pirmąją nesėkmę. Jei, vadovaujantis šiuo straipsniu, vis tiek stipriai supyksi ir nusivilsi savo reakcija, mėgink suvaldyti savo pyktį dar kartą, juk pykčio valdymas – įgūdis, kurį galima išsiugdyti.

Pyktis – visiškai normali ir dažniausiai net naudinga emocija. Sunkumų dėl pykčio kyla tik tada, kai jo nesuvaldome ir leidžiame jam tapti destruktyvia jėga.

Supykus atsisėsk ir, padėjus vieną delną sau krūtinės viršuje, o kitą vos žemiau šonkaulių, ramiai kvėpuok. Taip kvėpuojant judėti aukštyn ir žemyn turėtų tik delnas, laikomas kiek žemiau šonkaulių.

„Tu nebūsi nubaustas už tai, kad pyksti. Tavo pyktis tave nubaus pats.“

Eknath Easwaran, indų dvasinis mokytojas, meditacijos specialistas

Psichologė Gita Argustaitė-Zailskienė

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika