Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
ŠEIMA IR SVEIKATA

Krizinio nėštumo centro vadovė: netikėta našta gali tapti didžiausia gyvenimo dovana 

2019 balandžio 8 d. 12:42
Zita Tomilinienė. 
Zita Tomilinienė. 
Giedrės Šataitės nuotr.

Krizinio nėštumo centro dėka visoje Lietuvoje kasmet gimsta daugiau nei 60 kūdikių. Organizacijos įkūrėja ir vadovė Zita Tomilinienė teigia, jog geriausia abortų prevencija yra pagalbos sistemos nėščiosioms ir auginančioms vaikus kūrimas bei vyrų atsakomybės už pradėtą gyvybę ugdymas. 

Z.Tomilinienė pastebi, kaip tiek moters, tiek vyro priimtas, kad ir neplanuotas nėštumas, dažnai praturtina jų gyvenimus, suteikdamas naujų netikėtų spalvų. „Mielos moterys, mums niekada neduodama našta, kurios negalėtumėme pakelti, tik reikia savyje surasti naujų jėgų priimti išbandymą, vėliau tapsiantį didele dovana“, – ragina Krizinio nėštumo centro vadovė.

Galime papasakoti ne vieną gražią istoriją, kai moterys į mus kreipėsi dėl aborto, bet po to, kai joms suteikėme įvairiapusę psichologinę, socialinę ir materialinę pagalba, jos suprato, kad visiškai nenori nėštumo nutraukimo, pagimdė ir laimingai augina savo vaikelius.

– Kaip gimė centro idėja?

– Man besidžiaugiant savo motinyste su trečiu vaikučiu kilo idėja padėti moterims, kurios nesidžiaugia žinia apie savo nėštumą, kurios svarsto jį nutraukti, nes bijo priimti pasibeldusią naują gyvybę. Norėjosi jas pasiekti, išgirsti ir suprasti, kas yra taip blogai, padėti ir palaikyti kai joms trūksta paramos jų artimiausioje aplinkoje.

Kai pradėjau domėtis, kokia situacija yra Lietuvoje, kur ir kokią pagalbą gali gauti neplanuotai pastojusios moterys, pamačiau, kad niekur, išskyrus Kauno arkivyskupijos šeimos centrą, kuris teikė paslaugas kaunietėms. Supratau, kad turiu kažką daryti, negaliu tiesiog sėdėti ir džiaugtis savo motinystės laimės burbule.

Tuomet atsirado bendraminčių mano draugių, kurioms ši idėja pasirodė taip pat svarbi. Laikui bėgant prie Krizinio nėštumo centro ėmė prisijungti vis daugiau žmonių ir dabar jau visoje Lietuvoje turime apie 70 savanorių.

– Kodėl – Krizinio nėštumo centras? Kas slypi po šiuo pavadinimu? Kokias paslaugas teikiate?

– Krizinio nėštumo centras įkurtas padėti moterims, kurios išgyvena neplanuoto nėštumo krizę ir su ja susijusius sunkumus. Siekiame vykdyti abortų prevenciją Lietuvoje ir rūpintis moterų psichine sveikata krizinio nėštumo metu bei pagimdžius. Mums rūpi ir naujo žmogaus gyvybė, ir moters gerovė. Suprantame moteris, kurios išgyvena dėl neplanuoto nėštumo ir jaučiasi pasimetusios, vienišos, bijo priimti naujai pasibeldusią gyvybę, ieško išeičių, bet neradusios jų pasirenka abortą.

Pirmiausiai, mes globojame besilaukiančias moteris. Teikiame psichologinę, socialinę, teisinę ir materialinę pagalbą. Krizinio nėštumo centras, jei yra poreikis, moterį globoja viso nėštumo metu, taip pat porą metų po vaikelio gimimo. Taip pat siūlome psichologines konsultacijas moterims po nėštumo nutraukimo ar patyrus persileidimą.

Kai kurios abortui apsisprendusios moterys kreipiasi į mus galvodamos, kad padėsime jį atlikti. Galime papasakoti ne vieną gražią istoriją, kai moterys į mus kreipėsi dėl aborto, bet po to, kai joms suteikėme įvairiapusę psichologinę, socialinę ir materialinę pagalba, jos suprato, kad visiškai nenori nėštumo nutraukimo, pagimdė ir laimingai augina savo vaikelius.

– Atskleiskite, prašau, savo centro veiklos statistiką – kiek kūdikių gimsta per metus padedant Krizinio nėštumo centrui?

– Centre turime tokį gyvybės medelį, ant kurio gimus kūdikiui mūsų globojamai moteriai, pakabiname naują lapelį, užrašome vaiko vardą ir gimimo datą. Jau turime daugiau kaip 200 tokių lapelių. Praėjusiais metais gimė apie 60 vaikučių. Kiekvienais metais jų gimsta vis daugiau ir labai džiaugiamės, kad į mūsų centrą kreipiasi vis daugiau moterų ir pavyksta padėti joms apsispręsti gimdyti.

Su neplanuotu nėštumu susiduria tiek brandžios, tiek ir labai pasiturinčios moterys. Dažniausios mūsų klientės – 25–35 metų moterys iš įvairių socialinių sluoksnių.

Apskritai per pusšeštų mūsų gyvavimo metų į Krizinio nėštumo centrą iš viso kreipėsi apie 1300 žmonių. Noriu pažymėti, kad teikiame pagalbą ir vyrams. Dažnai į mus kreipiasi tie vyrai, kurie ieško kas padarytų abortą jų moteriai arba atvirkščiai, kurių žmonos ar draugės nori nutraukti nėštumą, o jie tam nepritaria. Tuomet mūsų psichologai konsultuoja vyrus, kaip reikėtų kalbėti su moterimi, kaip jai padėti.

– Krizinio nėštumo centro klientė – kokia ji? Ar yra kažkoks bendras paveikslas, ar moterys labai skirtingos? Iš kokios socialinės aplinkos jos ateina?

– Visuomenėje vyrauja nuomonė, kad neplanuotai pastoja arba labai jaunos, arba žemesnio socialinio sluoksnio moterys. Tikrai taip nėra. Su neplanuotu nėštumu susiduria tiek brandžios, tiek ir labai pasiturinčios moterys. Dažniausios mūsų klientės – 25–35 metų moterys iš įvairių socialinių sluoksnių.

– Kalbant apie besikreipiančia moteris – ko jos tikisi ir laukia iš jūsų centro? Kokių minčių ir psichologinių būsenų vedinos pas jus ateina? Tikriausiai dažna galvoja apie abortą?

– Nebūtinai. Kai kurios kreipiasi norėdamos turėti tą vaikelį, bet jaučiasi artimųjų paliktos arba spaudžiamos darytis abortą. Jos iš mūsų labiausiai laukia emocinės pagalbos, kad palaikytume jų apsisprendimą gimdyti.

Dalis besikreipiančių svarsto, ką daryti – gimdyti ar negimdyti. Kitos svarsto: lyg ir norėčiau gimdyti šį vaiką, bet dabar tam nėra pačių geriausių sąlygų. Kartais šeimai tai jau trečias ar ketvirtas vaikas ir ji galvoja, kad ir taip vos suduria galą su galu, nori su mumis pasikonsultuoti. Tokiu atveju kviečiame ateiti abu – vyrą ir moterį.

Kartais žmonėms tiesiog užtenka pasikalbėti su mūsų centro konsultante telefonu. Būna atvejų kai į mus besikreipiančios moterys siekia likti visiškai anonimiškos, net nesako vardo, tiesiog nori gauti atsakymus į sau rūpimus klausimus.

Kai kurios klientės iš pradžių į mus žiūri nepatikliai, negali patikėti, kad visa mūsų teikiama pagalba yra nemokama, galvoja: juk Lietuvoje nėra nemokamų dalykų. Tačiau kai moteris pasijunta išgirsta ir suprasta, labiau atsiveria, ima pasitikėti mūsų centru, ateina susitikti gyvai. Kartais į mūsų centrą kreipiasi jaunos merginos sakydamos, kad nesaugiai pasimylėjo ir norėdamos sužinoti, kokios galimybės, jog pastojo arba klausia apie kontracepcijos būdus.

Daugiausia mūsų klienčių yra vienišos moterys arba tos moterys, kurių partneriai sužinoję apie nėštumą, nenori, kad jos gimdytų.

– Kiek teisinga visuomenėje gaji nuomonė, kad apie nėštumo nutraukimą dažniau galvoja vienišos partnerio neturinčios moterys?

– Žinoma, daugiau nesaugumo patiria mylinčio, pastovaus ir įsipareigojusio partnerio neturinčios moterys. Neturinčios tokio, kuris norėtų su ja sukurti šeimą ir susilaukti vaikų. Daugiausia mūsų klienčių yra vienišos moterys arba tos moterys, kurių partneriai sužinoję apie nėštumą, nenori, kad jos gimdytų. Dažnai tokie vyrai pasišalina, visą atsakomybę palikdami moteriai: tu pati spręsk, čia tavo reikalas. Arba ragina pasidaryti abortą pareikšdami, kad neplanuoja su moterimi likti ir kad nesirūpins vaiku. Be abejo, tokiu atveju moteris patiria didelį nesaugumą ir baimę dėl ateities. Tokios aplinkybės ją priverčia galvoti: gal geriau šiuo metu būtų nutraukti nėštumą negu gimdyti.

Būna, kad pora jau gyvena kartu kelis metus ir planavo turėti vaiką, tačiau kai moteris praneša draugui apie nėštumą, tuomet jis pareiškia: aš nenoriu vaiko, aš nepasiruošęs. Tuomet moteris patiria didžiulį šoką – kaip taip, juk mes kalbėjome, kad norime vaiko, o dabar tu man siūlai daryti abortą. Būna moterys jau subrendusios motinystei, kokių 28–35 metų amžiaus, turi gerus darbus ir namus, bet neturi partnerio, kuris būtų pasiruošęs prisiimti atsakomybę. Arba jis buvo, bet dingo, kai atsirado žinia apie nėštumą. Tai moterims būna labai skaudu, jos tarsi patiria dvigubą išdavystę. Ir tuomet joms savyje reikia atrasti didelę stiprybę, dalis jų atranda ir gimdo vaiką. Ir ši atsakomybė užaugina jas kaip moteris, suteikia gyvenimui naują prasmę.

Būna ir šeimose, kurios jau augina vieną, du, tris ar keturis vaikus, moterys svarsto aborto galimybę, kai yra pervargusios nuo vaikų auginimo ir nesulaukia savo vyrų pagalbos bei dėmesio.

– Koks yra šeimos, aplinkinių ir apskritai visuomenės vaidmuo moteriai apsisprendžiant?

– Moteriai yra svarbiausias vyro, nuo kurio laukiasi, palaikymas. Ir jeigu jį turi, jų santykiai geri ir moteris jaučiasi saugi, nė viena apie abortą dažniausiai nė nesvarsto. Net jei ir neplanavo to vaikelio, bet sulaukia teigiamos reakcijos iš vyro, tada jai yra daug drąsiau net pakeisti savo planus ir tapti mama greičiau negu tikėjosi.

Po vyro antroje svarbioje vietoje moteriai apsisprendžiant yra tėvai. Ir jų reakcijos būna labai skirtingos – vieni, sužinoję apie neplanuotą nėštumą, iš karto sako: puiku, gimdyk, jei ir bus sunku mes viskuo padėsime, kiti – priešingai ima gąsdinti: tau bus labai sunku ir taip jau viena augini vaiką arba sako: taigi ir taip jau turite du vaikus, kam jums dar trečias.

Ir labai gaila, kad mūsų visuomenėje žinia apie neplanuotą nėštumą dažnai paskatina aplinkinius reaguoti neigiamai. Tuomet moteris, vietoje to, kad būtų padrąsinta, yra sutrikdoma.

Atrodytų lyg dar vienam vaikui gimti yra visos sąlygos – yra šeima, yra namas, yra darbas, ir užuot džiaugęsi žinia apie dar vieną anūką, tokie seneliai ima atkalbinėti. Todėl dalis neplanuotai pastojusių moterų delsia artimiesiems pranešti šią žinią, bijodamos patirti vertinimą ar spaudimą, kurį reikės atlaikyti. O atlaikyti spaudimą ar vertinimą reikia išties daug psichologinių jėgų. Priešingai, nėščią moterį reikėtų apsaugoti nuo neigiamų emocijų ir išgyvenimų, palaikyti ją. Ir labai gaila, kad mūsų visuomenėje žinia apie neplanuotą nėštumą dažnai paskatina aplinkinius reaguoti neigiamai. Tuomet moteris, vietoje to, kad būtų padrąsinta, yra sutrikdoma.

Turbūt nė vienas mes nesame gimę idealiomis sąlygomis ir jeigu savo tėvų paklaustume, kaip buvo kai mes atsiradome ir kaip reagavo sužinoję, kad manęs laukiasi, turbūt pusė pasakytų: tu mums buvai didelis siurprizas ir visiškai nebuvome tam pasiruošę, tačiau pasirinkom leisti tau gimti ir savo planus persidėliojome taip, kad tu juose būtum.

– Koks pagrindinis jūsų tikslas, kai į jus kreipiasi neplanuotai pastojusi moteris – išsaugoti dar vieną gyvybę? Siekiate atkalbėti moterį nuo aborto?

– Niekada nevartojame tokios formuluotės – atkalbėti nuo aborto. Tikslas yra išgirsti, išklausyti moterį ir jai padėti, o ne atkalbinėti. Ji savo aplinkoje turi žmonių, kurie ją tiesiogiai atkalbinėja nuo aborto arba kiti tiesiogiai ją spaudžia daryti abortą. Moteriai reikia supratimo, išklausymo ir palaikymo. Jai reikia atrasti vidines stiprybes ir potencialą priimti išbandymą – man duotas išbandymas, bet aš galiu jį pakelti. Bet tai nėra atkalbinėjimas.

Niekada moterims nesakome: žinai, tu pagimdyk ir viskas bus gerai, gyvenimas bus rožėmis klotas ir nematysi vargo. Tai netiesa. Kiekvienas pasirinkimas turi savo kainą. Tai, kad tu pasirenki gimdyti šitą vaiką ir jį auginti – tai yra didelė atsakomybė. Esi atsakinga už naują gyvybę, už tai, kaip užauginsi ir išleisi vaiką į gyvenimą. Tačiau dažniausiai toks pasirinkimas moteriai atneša ir daug prasmės. Jau šeštus metus stebime kaip pagimdžiusi vaikelį moteris įgauna naujų jėgų gyventi, stengtis dėl vaiko, siekti karjeros vardan geresnio jos ir jos vaiko gyvenimo. Tuo tarpu pasirinkusi abortą moteris, priešingai, pradeda dar labiau abejoti savo kaip moters verte ir galimybėmis, dažnai gal ir tiesiogiai to nesuvokdamos bando save nubausti. Būna, kad po aborto jos tampa frigidiškos, nebenori prisileisti vyrų, vėl tapti pažeidžiamos, galvoja, kad turi tapti kovotojomis, pasidaro kietos, depresyvios.

– Ar dažnai abortas moteriai atrodo tiesiog lengviausias kelias? Bet ko gero ne visos suvokia, kas gi tas abortas, kokios jo fizinės bei psichologinės pasekmės?

– Savo klientes visuomet perspėjame, jog nutraukus nėštumą visuomet atsiranda psichologinės pasekmės ir jūs turite įvertinti, ar esate pasiruošusi tas rizikas priimti. Gyvenimas jau nebus toks kaip iki nėštumo.

Vienos moterys vienaip susidoroja su aborto pasekmėmis, kitos kitaip. Kartais moterys sako: „Na aš tai tikrai būsiu stipri ir manęs tai nepalies, aš jau taip nusiteikiau.“ Bet po aborto atėjusi moteris visai kitaip vertina tą situaciją, nesupranta, kas jai nutiko, sako: man lyg protas buvo aptemęs, niekaip nesuprantu, kodėl aš nemačiau kitos išeities. Jei iš pradžių moteriai atrodė, kad abortas – tai vienintelė teisinga išeitis, vienintelis teisingas pasirinkimas, tai vėliau ji supranta ir išgyvena šio pasirinkimo kainą. Tuomet galvoja, kaip norėtų pasukti laiką atgal, kad viso to nebūtų. Tačiau nebegali to padaryti. Viskas, ką gali padaryti – tai susitaikyti su tuo, ko nebepakeisi ir išmokti priimti save tokią ir toliau atrasti būdą kaip gyventi ir nekartoti klaidų – jei abortą vertina kaip klaidą. Daugelis moterų tikrai nesididžiuoja abortu ir jį prisimena kaip vieną skaudžiausių savo gyvenimo įvykių.

Moksliniai tyrimai rodo, jog neretai po aborto išsivysto psichikos sveikatos sutrikimai, kelis kartus padidėja savižudybės rizika. Suomijoje atliktas tyrimas parodė, jog abortą patyrusios moterys šešis kartus dažniau buvo linkusios į savižudybę nei tos, kurios pasirinko gimdymą. Gaila, kad Lietuvoje nėra daryti panašūs tyrimai. Būtų labai naudinga, jei kažkas imtų tyrinėti, kiek iš to tūkstančio Lietuvoje per metus nusižudančių žmonių yra abortą patyrusių moterų ir kiek laiko buvo praėję nuo aborto iki nusižudymo.

– Kaip Lietuva atrodo kitų šalių kontekste – ar mūsų moterims atliekama daug nėštumo nutraukimų?

– Abortų mūsų šalyje kasmet mažėja. Dabar per metus Lietuvoje oficialiai užfiksuojama apie 4 tūkst. nėštumo nutraukimų. Tarptautinius tyrimai rodo, kad Lietuva yra tarp tų šalių, kur abortų daroma nedaug. Pavyzdžiui, Estijoje, Didžiojoje Britanijoje ar Skandinavijos šalyse jų atliekama daugiau.

– Ar tai rodo moterų sąmoningumą ir geresnį pastojimo planavimą?

– Viena gali būti tai, kad moterys atsakingiau žiūri į lytinius santykius, nenorėdamos pastoti naudoja apsisaugojimo priemones. Tačiau kita vertus, labai svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad mažėja ir nėštumų skaičius dėl didėjančio nevaisingumo. Mūsų centrui padedanti penkiolika metų dirbanti akušerė Alina sako, kad per savaitę pas gydytoją ginekologą, su kuriuo kartu dirba ateina kelios negalinčios pastoti moterys ir tik viena per porą savaičių norinti nutraukti nėštumą moteris.

Jei prieš keletą metų didesnė problema buvo norinčios nėštumą nutraukti, tai dabar yra atvirkštinė – dažniau nori susilaukti vaiko, bet negali. Tada yra ieškoma priežasčių, ir viena jų gali tapti anksčiau įvykęs nėštumo nutraukimas.

– Kokį čia matote gydytojų vaidmenį? Juk dažniausiai būtent ginekologai yra tie asmenys, kurie pirmieji susiduria su netikėtai pastojusios moters reakcija. Ir tikrai ne paslaptis, kad neretai patys gydytojai moteriai praneša apie galimybę rinktis abortą. Kokios to priežastys, ar jums pavyksta keisti pačių medikų požiūrį į nėštumo nutraukimą?

– Tik pradėję savo centro veiklą pirmiausia bandėme užmegzti kontaktą su gydytojais, nešėme skrajučių, kad medikai žinotų apie mūsų veiklą ir galėtų nukreipti savo pacientes. Tačiau per pusšeštų metų atsirado viso labo tik kokios keturios moterys, kurias į mūsų centrą nukreipė gydytojai. Viso labo gal keturios iš 1300.

Esame net susitikę pokalbiui su sveikatos apsaugos ministru ir prašėme, kad teisiškai gydytojai būtų įpareigoti apie nėštumo nutraukimą galvojančiai pacientei bent jau įteikti mūsų centro skrajutę.

Labai keista, labai gaila ir labai liūdna, kad didžiulis skaičius neplanuotą nėštumą išgyvenančių moterų, kurioms mūsų pagalbos labiausiai reikia, apie mus ir nesužino. Esame net susitikę pokalbiui su sveikatos apsaugos ministru ir prašėme, kad teisiškai gydytojai būtų įpareigoti apie nėštumo nutraukimą galvojančiai pacientei bent jau įteikti mūsų centro skrajutę. Kad pacientė žinotų, jog yra alternatyva, jog ji gali kreiptis į Krizinio nėštumo centrą ir gauti visą reikiamą pagalbą.

Noriu pažymėti, jog mūsų centras teikia pagalbą ir persileidimą patyrusioms moterims. Dažnai šeimai ir ypač moteriai persileidimas taip pat yra labai skaudus įvykis, todėl siekiame, kad medikai būtų įpareigoti suteikti informaciją apie mūsų centrą ir vaikelio netektį patyrusioms pacientėms. Tokioms moterims teikiame asmenines psichologines konsultacijas, taip pat organizuojame terapines grupes. Tai joms padeda susitaikyti su patirtu praradimu, išgyti ir pasiruošti kito vaikelio atėjimui.

– Kokį šiuolaikinio gydytojo ginekologo paveikslą piešia jūsų centro klientės?

– Gydytojų yra įvairių. Vieni, pamatę dėl žinios apie nėštumą sutrikusios moters reakciją klausia: „Tai ką darysite?“ Beje šitą standartinį klausimą asmeniniuose pokalbiuose mini tiek prieš 30 metų, tiek dabar pastojusios moterys. Šis klausimas tikrai sutrikdo – o ką galima daryti? Gydytojas lyg pametėja moteriai mintį, kad šioje situacijoje be gimdymo dar galima kažką daryti. O kai moteris pasitikslina mediką, ką galima daryti, tai jis jau atvirai perklausia – gimdysite ar darysitės abortą?

Kai gydytojas taip nesaugiai paklausia, dalį moterų, kurios niekada net negalvojo apie abortą, tokie žodžiai labai įžeidžia. O tas, kurios yra sutrikusios dėl neplanuoto nėštumo, pastūmėja svarstyti: o gal iš ties verta „susitvarkyti“, nes dabar nėra palankių sąlygų šitam vaikui gimti. Kadangi gydytojas tai pasiūlo kaip dvi lygiavertes galimybes, gali pastūmėti moterį apsispręsti abortui. Manau, pirmiausiai apie nėštumą moteriai pranešęs gydytojas turėtų ją pasveikinti. O tuomet, jei mato moters sutrikimą ir išgirsta abejones, nukreipti į mūsų centrą. Norėčiau, kad gydytojai būtų rūpestingi, širdingi profesionalai, kurie moteriai pasiūlytų ne tik savo, bet ir kitų specialistų pagalbą, būtent, rekomenduotų kreiptis į Krizinio nėštumo centro specialistus.

– Paklausiu gan netikėto klausimo – ar turite nedraugų, kurie kritikuotų organizacijos veiklą? Na tokių judėjimų ar atskirų asmenų, kurie pasisako už moters pasirinkimo laisvę ir pan.

– Įvairiose viešose erdvėse, tarp jų ir televizijos laidose esame susidūrę su tokiomis nuomonėmis. Ypač pirmaisiais centro veiklos metais. Visada einame į dialogą, o ne kovą, sakome, kad mes taip pat esame už moters pasirinkimą, už jos teises. Bet nebūtinai moters teisės turi prieštarauti vaiko teisei gimti, tai gali būti puikiai suderinama. Per savo pusšeštų metų praktiką matome, kad jeigu neplanuotai pastojusi moteris palaikoma, padrąsinama, jei jai sukuriama palanki ir saugi aplinka išnešioti ir pagimdyti vaikelį, tai jos pasirinkimas gimdyti suteikia jai dar daugiau jėgų ir noro gyventi. Jei kalba pradeda linkti ties tuo, ar reikia drausti, ar leisti abortus, mes visą laiką sakome: mūsų tikslas yra padėti nėščiai moteriai. Raginame kalbėti apie tai, kaip bendromis jėgomis galime padėti besilaukiančiai moteriai.

Neturime tikslo, kad abortai Lietuvoje būtų uždrausti. Tai mūsų šalyje būtų sunkiai pasiekiama ir svarstymai paskatintų didžiulį visuomenės susiskaldymą bei susipriešinimą.

Ir į pagalbą moteriai pirmiausiai turėtume įtraukti vyrus, būtent neplanuotai pastojusių moterų vyrus, nes vaikas juk atsiranda dviejų žmonių pastangomis ir tai yra abiejų, o ne tik moters atsakomybė. Dažnai stebime atvejus kai vyrai nenori prisiimti atsakomybės ir tiesiog pabėga arba kitu atveju – verčia moterį pasidaryti abortą, kad jam nereikėtų su ta moterimi susieti savo gyvenimo ir prisiimti atsakomybės už vaiką. Daliai vyrų tiesiog reikia padėti apsiprasti su mintimi, kad taps tėvu. Turime daug pavydžių, kad paėmęs ant rankų ką tik gimusį savo kūdikį vyras be galo juo džiaugiasi, pamilsta jį, ir ima labai stengtis, norėdamas viskuo aprūpinti, kad jam nieko netrūktų. Dažnai net ir neplanuota tėvystė tampa labai didele dovana vyrui.

– Ar pritariate dabar galiojančioms įstatymo apie abortą nuostatoms, kad moters pageidavimu nėštumas gali būti nutrauktas iki 12-os savaitės? Gal siekiate pokyčių ir politiniame lygmenyje, ne tik žmonių sąmonėje?

– Neturime tikslo, kad abortai Lietuvoje būtų uždrausti. Tai mūsų šalyje būtų sunkiai pasiekiama ir svarstymai paskatintų didžiulį visuomenės susiskaldymą bei susipriešinimą. Mes visuomet akcentuojame tai, kad reikia kurti pagalbos sistemą nėščiosioms ir auginančioms vaikus, ir tai bus geriausia abortų prevencija. Taip pat neplanuotai pastojusi moteris neturėtų patirti jokio spaudimo nutraukti nėštumą nei iš visuomenės nei iš šeimos, nei iš gydytojo. Turime saugoti naują gyvybę ir jos nešėją – moterį, kuri savo įsčiose turi tą plakančią širdelę. Juk ir tai, kad mes dabar gyvename yra mūsų mamų nuopelnas, kurios kažkada, gal ir netikėtai sužinojusios apie nėštumą, priėmė sprendimą gimdyti, o ne pasidavė baimėms, spaudimui ir nepasidarė aborto.

Teisiniame lygmenyje mes tik siekiame, kad galiojančiame įstatyme būtų įtrauktas įpareigojimas medikams informuoti abortui pasiryžusią moterį apie teikiamą pagalbą ir nukreipti psichologo bei socialinio darbuotojo konsultacijai, ir tik po to medikui būtų leidžiamą išrašyti siuntimą nėštumo nutraukimui. Siekiame, kad būtų išvengta skuboto sprendimo ir skuboto aborto.

Dažnai nutinka taip, kad apie neplanuotą nėštumą sužinojusi moteris iš karto skambina registruotis abortui, nesuteikia sau savaitės ar dviejų tos situacijos apgalvoti, viską gerai apsvarstyti, pasitarti su artimaisiais. Išgąsčio būsenoje nusprendžia, pasidaro abortą, o paskui atsitokėja ir dažnai negali suprasti, kodėl taip pasielgė. Tada vėl bando pastoti ir taip įsisuka į visiškai neracionalų ratą.

– Kalbant apie finansinę jūsų centro veiklą – kas jus remia ir kaip išsilaikote?

– Daugiausiai gauname finansavimą iš įvairių užsienio fondų, kurių patys ieškome ir jiems rašome projektus, valstybė mūsų neremia. Sulaukiame paramos iš privačių kompanijų, kurios skiria lėšų visiems metams, atsiranda vis naujos. Labai džiaugiamės, kad sutampa mūsų ir tokių rėmėjų požiūris, būtent, jog gyvybė – tai vertybė, kurią reikia saugoti nuo pačios jos pradžios. Kadangi mūsų organizacija teikia psichologinę ir materialinę pagalbą nėščioms moterims, tai mus remia tos organizacijos, kurioms yra svarbi moters gerovė. Kaip kitaip išgelbėsi gyvybę moters įsčiose jei ne per tiesioginę pagalbą besilaukiančiai moteriai? Tai vienintelis būdas – tik per pagalbą nėščiajai gali padėti naujam žmogui išvysti pasaulį. Krizinio nėštumo centrą remia ir pavieniai asmenys, kas mėnesį pervesdami tam tikrą sumą pinigų, taip pat 2 proc. pajamų.

Ir kartais krizę išgyvenančiai moteriai reikalinga labai nedidelė, bet jai be galo svarbi materiali pagalba. Vieną kartą į mus kreipėsi ketvirto vaikelio besilaukianti moteris iš provincijos. Jos vyras girtuokliavo, smurtavo, ji viena rūpinosi trimis vaikais ir sužinojusi apie nėštumą, suprato, kad jai labai reikia mūsų pagalbos. Moteris nusprendė palikti vyrą ir su vaikais išsikraustyti gyventi į nuomojamą butą. Nuomos kaina mėnesiui buvo 50 eurų. Mūsų centras jai kiekvieną mėnesį pervesdavo šią sumą ir ji sėkmingai įsikūrė, pagimdė ketvirtą vaikelį, be to, po kurio laiko sutiko jaunystėje mylėtą vyrą, kuris tapo pasiturinčiu ūkininku, ir laimingai už jo ištekėjo. Dabar ši moteris yra viena Krizinio nėštumo centro savanorių ir dabar jau pati padeda kitoms moterims.

– Praėjusiais metais apie Krizinio nėštumo centrą garsiai išgirdome, kai kartu su Vilniaus savivaldybe ir rėmėjais Žvėryno centre atidarėte „Gyvybės sodą“ – raudonai žydinčių obelų alėją. Kokius naujus projektus planuojate?

– „Gyvybės sodas“ įprasmino mūsų centro veiklos penkmetį – pasodinome 30 raudonai žydinčių rojaus obelaičių ir ant jų prikabinome 200 spalvotų kaspinų, kurie simbolizuoja mums padedant gimusius vaikus. Planuojame ir ateityje rišti kaspinus kiekvienam vaikui. Skatiname ir kitus žmones ateiti į sodą ir užrišti kaspiną savo išsaugotam ir gimusiam vaikui. Juk bemaž kiekvienai mamai teko kažkiek pakovoti ir pasistengti, kad jos vaikelis gimtų.

Viename pokalbyje žinoma televizijos žvaigždės yra prisipažinusi: mama neplanuotai pastojo ir mane išsaugojo nors tėvas ją vertėsi daryti abortą.

Jau šį mėnesį pradedame informacinę kampaniją „Tėvu būti gera“, kurioje savo tėvyste besidžiaugiantys vyrai, tarp jų ir žinomi žmonės, laikydami ant rankų savo vaikus sakys: tu esi mano didžiausias didžiausias laimėjimas. Lauko reklamoje pasirodys plakatai, kuriuose su savo vaikais bus Linas Adomaitis, Merūnas Vitulskis, Mantas Jankavičius, Gian Luca Demarco, Rolandas Mackevičius, Tomas Slausgalvis, Simonas Urbonas, Agnius Marcinkevičius ir kiti. Tokie vyrai padrąsintų ir kitus nebijoti prisiimti atsakomybę už savo vaikus, nebijoti tėvystės, nes ji suteikia ne tik daug atsakomybės, bet ir labai daug džiaugsmo. Savo vaiko ir atsakomybės už jį priėmimas, o ne padų papustymas, sužinojus apie moters nėštumą parodo, jo kaip vyro vertę.

– Krizinio nėštumo centrą remia ne vienas Lietuvoje žymus žmogus. Ar jie sutinka pasidalinti ir savo asmeninėmis neplanuotos tėvystės istorijomis?

– Kitas pradedamas mūsų projektas – „72 valandos: neskubėk, padėsime“. Tikslas – kad moteris, sužinojusi apie neplanuotą nėštumą, neskubėtų atlikti abortą, leistų sau bent tris paras pagalvoti, kad kreiptųsi į mus pagalbos, pasikonsultuotų. Šią kampaniją lydės ir vieši žymių žmonių liudijimai kai jie irgi neplanuotai susilaukė savo vaikų ir kaip tai juos paskatino dar labiau kabintis į gyvenimą. Ir tai, kad jie dabar yra žinomi ir daug pasiekę būtent ir yra todėl, kad kažkada tapo tėvais ir vaikai įkvėpė juos nepasiduoti.

Kaip pasakoja prie mūsų informacinės kampanijos prisijungusi dainininkė Rosita Čivilytė, kai būdama paauglė pradėjo lauktis, buvo spaudžiama daryti abortą, bet išsaugojo savo vaiką ir sako: mano dukra yra mano didžiausias džiaugsmas, jos gimimas mane sustiprino kaip moterį, kaip asmenybę. Tokių istorijų yra labai daug. Žinoma, reikia, kad žmonės nebijotų jomis dalintis, nes tai yra labai asmeniška ir labai jautru. Kartais žmonės nenori pasakoti savo istorijų viešai, nes, tarkim, bijo įžeisti tėvus, vaikus, bijo apkalbų. Viename pokalbyje žinoma televizijos žvaigždės yra prisipažinusi: mama neplanuotai pastojo ir mane išsaugojo nors tėvas ją vertėsi daryti abortą. Ji viešai negali apie tai kalbėti, nors supranta, kad turi būti dėkinga mamai, kuri atlaikė spaudimą ir ryžosi gimdyti.

– Na ir pabaigai – ką norėtumėte pasakyti neplanuotai pastojusiai moteriai ar merginai?

– Neskubėk. Žinok, kad esame mes, kurie norime tau padėti, tave išklausyti. Gali visuomet kreiptis į mus su visomis savo mintimis, jausmais ir nerimu – būsi priimta, suprasta. Kartu bandysime ieškoti sprendimo. Mums niekada nebūna duodama našta, kurios negalėtume pakelti, tik labai svarbu savyje surasti jėgų pakelti šį gyvenimo išbandymą, nes nieko gyvenime nevyksta be tikslo. Tai, kas tau dabar įvyko turi tikslą ir tai skirta tave užauginti. Juk visi išbandymai ir patirtys duodamos tam, kad mes augtume, tik mes kartais išsigąstame ir galvojame, kad nesugebėsime ir kad tai mus sužlugdys.

Tačiau ta drąsa, kurią savyje atrandi kritiniu laikotarpiu, gali būti tas vienintelis dalykas, kuris mus užaugina kaip asmenybę, kaip moterį, kaip mamą.

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika