Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
ŠEIMA IR SVEIKATA

Gabija Laubner: „Daryk, sakyk! Pasakyk, kad tu jį myli, kad tau gera kartu“ 

2019 vasario 14 d. 14:03
Gabija Baubner.
Gabija Baubner.
BNS nuotrauka

Nors tema ne iš linksmųjų, sakau Gabijai, kad man buvo labai gera kartu kalbėtis. Su reanimatologe aptarėme gelbėjimą ir gelbėjimąsi nuo neišvengiamos mirties. Gydytoja pasidalijo pastebėjimais ir mintimis, kodėl vieni pacientai išgyvena, o kiti – ne, kodėl vieni miršta lengviau, kiti – kentėdami.

– Esate reanimatologė ir dar gydote nuo priklausomybių. Kuri sritis nusveria?

– Reanimatologija. Šiaip gal taip pasakysiu: man patinka ekstrinės situacijos, tai yra reanimatologija, reanimacija, bet taip pat labai veža žmonės, kurie yra priklausomi nuo vaistų. Man labai patinka juos gydyti. Tai yra visiškai kitokia sritis, visiškai lėtinė, tai nėra ekstrinis dalykas, bet man labai patinka jie.

– Tai čia priklausomybių medicina.

– Mhm. Bet būtent – nuo receptinių vaistų. Priklausomybė nuo alkoholio nelabai man patinka. Ne žmonės, bet pati liga nelabai įdomi, nes jinai tokia, na... paprasta. O žmonės, kurie yra pripratę prie receptinių opiatų, nuskausminamųjų, prie migdomųjų vaistų...

– Tame nemaža psichiatrijos?

– Na, psichologijos gal, taip. Psichiatrija – tai toks...

– Vis tiek tokias priklausomybes tenka patologizuoti...

Žinote, medikai, reanimatologai, vaikų reanimatologai yra apskritai daugiausiai alkoholio vartojantys žmonės. Kodėl taip yra? Dėl to, kad labai sunku su tais įspūdžiais po dienos grįžti namo ir gyventi savo normalų gyvenimą. Norisi pamiršt, greičiau pamiršt.

– Suprantat, žmonės, kurie tampa priklausomi nuo visokių vaistų, pavyzdžiui, opiatų, jie nesiskiria praktiškai... Jiems išsivysčiusi priklausomybė nesiskiria nuo tų, kurie važiuoja į taborą. Ir kai juos gydai, tu pamatai, kad trečią dieną jie absoliučiai vienodi... Ir aš tokį, aišku, mokslą darau, nes įdomu ir reikia. Kol labai jauna buvau, neužsiėmiau, nes galvojau, kad nenoriu šiaip vien tik pliuso, o dabar jau turiu ką pasakyt. Turiu savo tokį terminą – „trečios dienos“ ligoniai. Kai jiems viskas yra blogai, nes trečią dieną viskas visiems būna labai bloga.

– Trečią dieną – nutraukus?

– Nutraukus, per detoksikaciją. Detokso metu, kaip mes vadinam tai, ką darom. Tai jie tada nesiskiria – tas, kuriam reikia į taborą važiuot, ir tas, kuris į vaistinę eina.

– O kodėl turėtų skirtis, jeigu medžiaga ta pati?

– Tai vat. O jiems atrodo, kad turėtų skirtis. Jie gi, na, socialūs žmonės, kurie vartoja daktaro prirašytus vaistus. O nesiskiria... Smegenys nesiskiria niekaip. Dabar Amerikoje opiatų krizė kilo, Trumpas pasakė, kad šešiasdešimt keli tūkstančiai amerikiečių kasmet miršta perdozavę opiatų.

– Perdozavę?

– Dėl perdozavimo. Tai daugiau negu Vietnamo karo metu.

– O apskritai, nuo ko miršta priklausomieji? Juk ne tik perdozavę? Nuo ko dar?

– Tai jeigu jie nuolat vartoja, gyvenimo kokybė labai suprastėja, ir jie pradeda nemylėt savęs, nemylėt aplinkos, išsivysto depresijos, nusižudo.

– O kaip kai kurie garsūs roko muzikantai išsikapstė iš opiatų liūno – dėl to, kad spėjo praturtėti ir buities kokybę apsitvarkė, ar labiau dėl to, kad jų asmenybės stipresnės?

– Visi absoliučiai, jeigu išsikapsto, tai dėl tam tikros motyvacijos. O motyvaciją sukuria labai skirtingi dalykai, kiekvienam tai yra labai individualu: vienam – sveikata, kitam – šeima, trečiam – darbas, kažkam – dar kažkas.

Bet esmė – kas? Na, priklausomybė yra dopaminas. O dopaminas yra džiugesio, laimės hormonas. Tai jeigu žmogus atranda tai, kas jam teikia laimę natūraliais būdais... Kodėl daug žmonių pereina nuo vienos priklausomybės prie kitos? Nes jie ieško dopamino. O kas atranda natūralų būdą: sportas, muzika, seksas – kaip kam, jiems tada lengviau. Bet šiaip labai sunku. Kai patiria dopamino šuolius, tai...

– Ar įmanoma kaip nors tuos šuolius išlyginti ir ilgai laimingai gyventi, vartojant opiatus?

– Na tai, o kas yra „laimingai“ tada?

– Na, nenumirti perdozavus arba nuo AIDS.

– Šansų yra, bet visą laiką – ant skustuvo ašmenų. Maži šansai.

– Mhm, mažai šansų, aišku. Šiaip aš labiau norėjau pasikalbėti ne apie priklausomybes, o apie kitokius dalykus. Įdomu išgirsti, ar jums teko susidurti su pacientais, grįžusiais iš klinikinės mirties?

– Tie, kurie pasakotų apie tai?

– Įdomi įvairi su tokiais atvejais susijusi patirtis.

– Tokių atvejų yra. Jie, na, yra kasdienybė, sėkmingo gaivinimo rezultatas.

– Jums – kasdienybė?

– Jeigu gaivinam, tai kalbam apie klinikinę mirtį mediciniškai. Tai jeigu mes tą pacientą sėkmingai atgaivinome, galima sakyt, kad jisai grįžo.

– Kaip tai atrodo?

– Aš matau tiktai vieną pusę. Tik savo pusę. Reiškia, aš matau paciento kūną, aš nematau jo proto, nematau sielos. Nežinau, ką veikia protas ir siela, jei taip juos vadinam. Matau kūną, matau monitorių, širdį, širdies veiklą, kvėpavimą. Ir kai jisai pradeda kvėpuoti, širdis pradeda plakti – tai jisai sugrįžo. Bet tai yra tik kūnas. O žmogus nėra tiktai kūnas. Ar jo protas grįžo, aš negaliu pasakyt. Kai jisai atsimerks, kai pradės kalbėt, tada galėčiau pasakyt. Bet nesu nė su vienu pacientu apie tai kalbėjusi dėl tokios priežasties, kad jie neatsimena ir neturi ką pasakyt.

– Gerai. Tai dar – apie kūną. Jūs, paprastai kalbant, kažkuriuo momentu matote mirusį kūną ir jį atgaivinate?

– Mhm, taip. Na taip, aš nematau proto. Žmogus yra kūnas ir protas, ar ne?

– Taip, taip, bet kūną atgaivint – vis tiek nuostabu!

– Na, aš atgaivinu jo „namą“, taip. Žmogaus „namą“, nes kūnas yra namas.

– Mhm, dėl to yra visokių nuomonių, bet... Gerai, reiškia, kūnas yra namas. O kas tame name – jau yra ne jūsų sritis? Jūs matot tik savo dalį.

Na, aš gal pasakyčiau, kad mes nesame mūsų kūnai, o mes turime kūnus. Tam, kad vaikščiotume ant šitos žemės, mums reikia kažkokio įsikūnijimo. Tai kūnas yra pagalba mums čia būti. Nes protas gali egzistuoti ir be kūno.

– Jeigu šnekam apie reanimatologiją, tai – taip, mes gaivinam žmogaus kūną.

– Man gydytojas Kamyaras Hedayatas sakė, kad sąmonė yra pasklidusi visame kūne. Sutiktumėt su tokiu vertinimu?

– Na, aš gal pasakyčiau, kad mes nesame mūsų kūnai, o mes turime kūnus. Tam, kad vaikščiotume ant šitos žemės, mums reikia kažkokio įsikūnijimo. Tai kūnas yra pagalba mums čia būti. Nes protas gali egzistuoti ir be kūno.

– Kaip?

– Erdvėje.

– Na, bet ar jūs galit pateikti tokios egzistencijos pavyzdžių?

– Aš asmeniškai – ne, bet man gana artima yra budistinė filosofija. Mano šeimoje yra žmonių, kuriems ji artima. Tik man asmeniškai dar toli iki to, bet aš įsivaizduoju, kad taip gali būti.

– Nu taip, budistinę filosofiją galima ilgai nagrinėti, tiesa. Bet praktiškai ar tenka stebėti, kaip protas egzistuoja be kūno? Vargu...

– Tai neapčiuopiama, aišku. O mums būtinai reikia viską apčiuopti?

– Ne, gink Dieve, nebūtinai. Bet tuomet lieka abejonė, ar taip išties yra.

– Tai vat, turbūt priklauso nuo to, kiek žmogus susipažinęs su ta budistine filosofija, kiek jisai praktikuoja. O kitiems reikia kažko materialaus, apčiuopiamo, kad pasakytų: „Va čia aš esu.“

– Gerai. Grįžkim prie jūsų srities, prie mediciniškos namo metaforos. Vis tiek man įdomu, gal galite nusakyti savais žodžiais, kaip ryžtatės gaivinimo stebuklui? Na štai, kūnas atrodo visiškai miręs. Tik kūnas, apie protą nekalbam. Kūnas yra miręs: širdis neplaka, kvėpavimas sustojęs... Kokių esama požymių, kad jį įmanoma atgaivinti?

– Matot, tai vyksta labai greitai. Nes tuo metu, kai sustoja širdis arba kvėpavimas, gaivinimas pradedamas per pirmas sekundes, net nėrs kada pagalvot: ar dar kas yra, ar nėra. Tuo metu bent jau. Ir manau, kad turbūt dauguma gydytojų net nevertina, kas ten dar yra. Jie... Net apie tai negalvoja. Matai, kad širdis sustojo, ir puoli gaivinti.

– Ne, aš suprantu, kad tuomet jūs nestovite ir nesigėrite: „Kaip gražu, guli miręs kūnas, tuoj aš jį atgaivinsiu.“ Nėra kada. Bet girdėjau, kad yra aprašyta atvejų, tarkim, kai... Pavyzdžiui, man įsiminė vienas, kai ištraukė skenduolį iš šalto vandens, ir jis ten prabuvęs palyginti labai ilgai, na, ne vieną minutę, tikrai. Jau nebeliko gyvybės požymių, bet kadangi temperatūra buvo itin žema, tai jį atgaivino. Gal ir jums yra tekę susidurti su tokia situacija, kai matėsi, kad kūnas miręs, bet atgaivinti pavyko?

– Tai vat, jeigu imam situaciją, kai šalta, tai žinoma, kad gyvybė ilgiau išsilaiko šaltyje. Netgi atgaivintus pacientus mes dirbtinai šaldome, kad užtikrintume didesnį šansą išgyventi. Nes po gaivinimo dažniausiai labai tinsta ir kaista audiniai, dėl to reikia šaldyti.

– Kaip jūs juos šaldote?

– Yra tokios šaldymo sistemos, pacientai paguldomi ir apklojami tokiais šaltais guminiais pledukais, kuriais cirkuliuoja šaltas vanduo. Ant galvos dedami ledai, kepurės tokios su ledais. Tiesiog fizinėmis priemonėmis šaldom. Ir į veną lašinam šaltus, ledinius tirpalus. Tiesiog fiziškai atšaldomas pacientas.

– Kūno temperatūra nukrenta?

– Taip, taip.

– Kiek?

– Na, tarkim, iki fiziologinės – 33–31 laipsnio. Bet tai turi būti labai kontroliuojama, negalima per daug atšaldyti paciento. Nes žinot, vasarą kaip būna su tais, kurie baloj užmiega...

Žiemą daug pacientų atveža su 28 laipsnių kūno temperatūra. Procesai jiems sutrinka ir sulėtėja iki minimumo: kvėpavimas, širdies veikla... Gliukozės koncentracija krenta iki neišmatuojamų lygių, iki 1– 0,5 gal. Pradėjus gaivinimą, svarbiausia yra per greitai neatšildyti paciento.

Ir išgyvena. Na, tokia, atrodo, mistika, bet atšalusieji dažniausiai geriau išgyvena negu perkaitę.

– Gerai. Ir tie atgaivintieji, kuriuos jūs atšaldot, atgaivinat ir galiausiai išrašot toliau gyventi, kurti gėrio visuomenei... Jie neprisimena, kur buvo?

– Žinokit, tokiais atvejais jie dažniausiai neprisimena. Ir jie kartais pasakoja ką nors, kaip jie kažką ten matė, girdėjo, bet man atrodo, kad jiems tiesiog įteigia jų giminės arba personalas, buvęs kartu, nes 99 % nieko neatsimena iš viso. Netgi gali mėnesį pragulėt reanimacijoje, ir nieko neatsimena. Nieko.

– Jokios mistikos.

– Kitas dalykas yra, kad būna įvairių situacijų, kartais nepaaiškinamų normaliai mediciniškai... Kartais atrodo, kad net nėra ko tam žmogui numirti, o jis numiršta. O kitą kartą žiūri, tarkim, į tyrimus ­– ten organų nepakankamumas, ir galvoji: „Kaip jisai išgyveno apskritai?“ Tai vat.

Ir apskritai labai daug aplinkybių tokių susideda, kurios kažkaip padeda išgyvent, o kartais atvirkščiai – atrodo, kaip iš giedro dangaus, bet numirė žmogus.

– Ir kokių jums kyla minčių tuomet?

Ir aš pastebėjau: jeigu žmogus užsiprogramuoja, kad jisai nenori gyventi, tai mes kartais ir už ausų neištempiam, jis vis tiek numiršta.

– Žinot, sakyčiau, prieš kokius 10 metų man likdavo mįslė. Dabar esu pastebėjusi, kad jeigu pacientai atsiduria mūsų skyriuje dėl suicidinio bandymo, na, mėgindami nusižudyti, ir tikrai mes jiems visą būtinąją pagalbą suteikiam, atrodo, visiškai stabilizuojam būklę – jie vis tiek numiršta. Ir, atrodo – tai kodėl? Kas atsitiko? Ir aš pastebėjau: jeigu žmogus užsiprogramuoja, kad jisai nenori gyventi, tai mes kartais ir už ausų neištempiam, jis vis tiek numiršta.

O kiti atvejai, su kokiais gal susiduria onkologinius pacientus gydantys gydytojai, gydantys vėžinius pacientus, hematologinius... Ten kartais atrodo, na – juoda ant balto... Ta prasme, nėra šansų išgyvent žmogui, o jisai užsiprogramavęs, kad nori gyvent, turi motyvaciją, ir išgyvena. Ir tada tai pavadinama stebuklu.

– O tokią motyvaciją galima kaip nors pamatuoti?

– Šiaip labai galingas įrankis yra tikėjimas – kuo nors, nesvarbu kuo. Labai galingas įrankis. Bet lygiai toks pat galingas yra netikėjimas.

– Tikėjimas – tai pasikliovimas išorinėmis aplinkybėmis ir sėkme, ar intencija, ketinimas, nusiteikimas siekti gyventi?

– Patikėjimas.

– Mhm. O tie atgaivintų pacientų pasakojimai, kurių tikrumu abejojate – apie ką jie?

– Na, suprantat, žmogus netgi būdamas be sąmonės gali sapnuoti. Tai tas jo pasakojimas arba galvojimas, kad jisai kažką matė, galėjo būti jo sapnas.

– O kada mes gyvenam – sapne ar dabar?

– Dabar.

– O sapne – ne?

– Ne, tai gal – dabar sapne. (Juokiasi) Bet kad dabar gyvenam, tai aš neabejoju. (Juokiasi)

– Gražu. Gerai, Gabija, jūs esat susipažinusi su budizmo filosofija ir sakot, kad gali būti, jog protas egzistuoja erdvėje be kūno. Tai jums dar paprasčiau tikėti, kad tas protas iš ten mato kitas erdves. Kai kurie budistai tiki subtiliuoju protu, keliaujančiu iš kūno į kūną arba net iš vieno pasaulio į kitą. Dar yra šamanų, kurie mirštančio žmogaus protą sugrąžina į kūną... Yra gražių filmų, kuriuose šamanas muša būgną ir sugrąžina sielą.

– Šamanai tai man iš karto asocijuojasi su psichoaktyviomis medžiagomis.

– Iš ko kyla tokia asociacija?

– Na, šiaip – istoriniai dalykai, šamanai psichoaktyvias medžiagas pasitelkdavo savo ritualams atlikti.

– Na, taip, bet jeigu tą sielos grįžimą mato tik psichoaktyvių medžiagų prisivartojęs šamanas, tai – viena, o jeigu ir pats pacientas – tai tada jau kita.

– Bet jūs tą patį ir pasakėt. Realiai, kad pamatytum protą, tai arba medituoti reikia, arba psichoaktyvias medžiagas vartoti. Aš nesakau, kad tai yra vienodi dalykai, kad tai yra prilyginama, bet psichoaktyvių medžiagų pavalgiusiam žmogui atrodo, kad jisai yra atskiras nuo kūno, nors taip nėra. Čia tiktai haliucinacija.

– Man pasitaikė kalbėtis su žmogumi, papasakojusiu, kaip jis be psichoaktyvių medžiagų, vien kvėpavimo pratimais pasiekia būseną, kurioje keliauja laiku, prisimena buvusius gyvenimus. Ir jis labai aiškiai žino, kas nutiks mirštant, nupasakojo man vaizdžiai, koks tai bus regėjimas, kiti pojūčiai. Tai dabar labai smalsu su reanimatologe aptarti ne konkretų atvejį, bet apskritai – kaip būna. Ir ar tai išvis pamatuojama arba įvertinama? Kaip dar galima pastebėti proto atsiskyrimą nuo kūno?

– Mano supratimas čia yra persipynęs su tuo budistiniu požiūriu, jog protas tris dienas dar nesupranta, kad jisai nebeturi kūno. Ir tiktai dar po 49-ių dienų jisai atgimsta. Tai man, žinote, taip žemiškai gal sudėtinga atsakyti. Bet bent jau mano pacientas jeigu miršta, tai aš palinkiu jo protui mirties akimirką arba kol jisai laukia, kad jį pervežtų, visko, kas geriausia.

Bet atsakant į jūsų klausimą „Kaip pamatyti?“ – tai nežinau.

– Gal encefalograma parodo ką nors?

– Na taip, tie dalykai... Žinot, encefalograma gi nerodo, kad protas iškeliavo...

– Čia žiūrint, kur yra protas. Jeigu protas – smegenyse, tai encefalograma gal ir parodo, nebūtinai tiesiogiai, bet kažkas sujuda – iškeliauja arba nurimsta. Bet jeigu protas – ne smegenyse, o kitur: kanale kažkokiam arba pasiskirstęs tolygiai visose kūno ląstelėse, kaip kai kas tiki... Na, tuomet, aišku: kas ta encefalograma? Ji tuomet tik labai menkai kažką kita teparodo.

– Geras klausimas, reikės pagalvoti apie tai. Pavyzdžiui, tokie pacientai, kurie ilgai guli. Nes būna gi tokių pacientų, kurie kaip dramblys – įėjo į kambarį, suvertė viską. Nuodo nebėra, bet liko suverstas kambarys. Nuodo nėra, bet liko padariniai, ir mes jau nebenustatome toksino, o pacientas lieka tokioj vegetacinėj būklėj su smegenų pažeidimu. Tai vat, o kur tada protas? Nors man kažkaip atrodo, kad protas iki paskutinės akimirkos laikosi įsikabinęs į kūną.

– Dar grįžkime prie klausimo apie tai, kaip jūs suprantat, kad pacientas miršta ir jau metas jam palinkėti gero persikūnijimo. Kaip jūs atskiriat tą momentą?

– Kurį?

– Na, kad jau laikas.

– Labai priklauso nuo situacijos. Jeigu tai yra kažkokia tai lėtinė liga, tai, na, tiesiog supranti, kad pastangos efekto neduoda. Pabandei vieną kartą, antrą kartą, bet tiesiog supranti, kad tas organas, gyvybę palaikantis, tiesiog išseko jo funkcija ir viskas. Tu negali nieko, nebegali to organo pakeisti tuo metu. Ir tuomet yra daugiau laiko įsisąmoninti, kad tas žmogus miršta.

Jeigu tai yra ūminis dalykas, labai staiga, tai būna iš tikrųjų labai liūdna... Kai jauni žmonės miršta, tai tikrai labai liūdna, ir ypač – kai jie užsiprogramuoja mirti. Tada iki paties paskutinio širdies tvinksnio nesinori susitaikyti, kad tas žmogus miršta. Ir visa komanda dirbam, ir tikrai gaivinam: valandą, dvi, kol jau tikrai įsitikinam, kad širdis nebeplaks. Tai tada ateina tas momentas truputėlį vėliau, jau įsitikinus, kad numirė.

– O kartais jums tenka nuspręsti, kad jau gana?

– Labai dažnai. Na, žinot, žiūrint medicininę pusę, yra indikacijos, yra parašyta: kada širdis neplaka, užtrunka gaivinimas, vaistai jau visiškai nebedaro poveikio... Yra medicininės indikacijos. Aišku, kiekvieną kartą pasakyti mirties laiką ir užrašyti tikrai nėra paprasta, tikrai nėra lengva. Bet dauguma medikų, ir aš taip pat, žinot, sustabarėjam po kurio laiko, kad save apsaugotume, kad per daug emocingai negalvotume apie tai. Nes tas galvojimas kartais varo iš proto. Ypač, kai jauni žmonės miršta. Ačiū Dievui, aš bent su vaikais nesusiduriu.

Tai labai lengva pasitikrinti: „O kas, jeigu aš to žmogaus nepamatysiu rytoj? Jeigu jo nebebus? Kas bus, jeigu aš po 10 minučių jo tiesiog nebeturėsiu?“ Ir tada taip greit ateina atsakymas: „Daryk, sakyk! Pasakyk, kad tu jį myli, pasakyk, kad tau gera kartu. Pasakyk, paskambink.“ Tai va.

– Taip, suprantu, kad šitas pokalbis jums, nors ir esate patyrusi specialistė, nėra lengvas. O gal yra vis dėlto kokia nors prasmė prisiminti ar pagalvoti, kad žmogus mirtingas? Kaip jūs manot?

– Pasakysiu gal taip: kartais būna, žmonės per daug galvoja, per daug stumdosi pirmyn – atgal, pirmyn – atgal, sakyt – nesakyt ko nors, daryt – nedaryt kažką. Tai labai lengva pasitikrinti: „O kas, jeigu aš to žmogaus nepamatysiu rytoj? Jeigu jo nebebus? Kas bus, jeigu aš po 10 minučių jo tiesiog nebeturėsiu?“ Ir tada taip greit ateina atsakymas: „Daryk, sakyk! Pasakyk, kad tu jį myli, pasakyk, kad tau gera kartu. Pasakyk, paskambink.“ Tai va.

O mirtis, tai ji yra šalia visą laiką, tiktai mes apie tai negalvojam. Bet mes labai daug dalykų nepagalvojam. Užsisukam savo darbuose, rūpesčiuose, laikydami, kad jie labai svarbūs yra, ir nieko nebegalvojam.

– Na, čia mes drauge pagalvojom, aš pasinaudojau proga jūsų dėka. O kaip jūsų darbas, visos patirtys formuoja jūsų pačios požiūrį į mirtį? Į savo mirtį.

– Tai viskas yra laikina. Mirtis ir gyvybė – kaip dvi monetos pusės. Jeigu yra vienas dalykas, tai turi būt ir kitas. Vienas džiaugsmingesnis, kitas liūdnesnis. Ir čia, Žemėj, mes visi esam laikini, absoliučiai visi. Nežinau, kiek žmonės apie tai galvoja, bet jeigu pagalvoja, tai turėtų suvokti, kad taip yra.

Ir aš asmeniškai tai nebijau mirt. Jeigu, aišku, tiktai galima būtų rinktis, norėtųsi greitai tai padaryt, nenorėčiau ilgai sirgt. Ir man atrodo kartais, kad tie žmonės, kurie daugiau blogų dalykų padaro gyvenime, miršta ilgai ir skausmingai. Geresni žmonės, na, tie, kas, sakykime, prasmingiau gyveno, gerų dalykų daugiau padarė, kitais rūpinosi – miršta greitai ir neskausmingai.

– Iš jūsų tai girdėti įspūdinga, nes jūs gi skaitot pacientų gyvenimų aprašymus, galite net nesąmoningai susieti jų istorijas su mirties procesais.

Matot, aš galvoju, kad kūnas keičiasi, bet protas ir siela gyvena milijonus gyvenimų. Ir tai, ką mes padarom dabar, atsilieps kitam gyvenime. Ir jeigu mes žudėm arba save žudėm, tai vis tiek kažkaip atsilieps kitam gyvenime.

– Matot, aš galvoju, kad kūnas keičiasi, bet protas ir siela gyvena milijonus gyvenimų. Ir tai, ką mes padarom dabar, atsilieps kitam gyvenime. Ir jeigu mes žudėm arba save žudėm, tai vis tiek kažkaip atsilieps kitam gyvenime. Tai, aišku, tiems pacientams tokią negerą skolą reikės kažkaip išpirkti.

– Na, kitus gyvenimus sunku patikrinti. Bet, daktare, jūs ką tik pasakėte įdomų dalyką: kad žmonės, kurie šiame gyvenime ko nors blogo prisidirbo, sunkiau ir ilgiau miršta, labiau kenčia mirdami.

– Na, čia toksai, žinot, iš pacientų patyrimas. Na, taip, gal ir iš artimųjų kai kurių. Bet pasikalbėjus su jų giminėmis ypač tų pacientų, kurie ilgai guli, kankinasi ir skausmingai eina mirties link – susidaro įspūdis, kad jie buvo daug negero padarę.

– Ir ne praeituose gyvenimuose?

– Na, giminės dažniausiai negali pasakyt, ko tas žmogus praeituose gyvenimuose padarė. Net ir šiame gyvenime... Tai tikrai nėra šimtaprocentinis toks... Bet pastebėjau tendenciją. Aš neilgai dirbu tokį darbą, tik dvylika metų...

– Na tai, aišku, čia mes ne kokį statistiškai patikimą tyrimą atliekame, tiesiog kalbamės, ką esate pastebėjusi. O ar jums svarbu, kas atsitiks su jūsų kūnu po mirties?

– Nelabai. Labai norėčiau, jeigu būtų galima, panaudoti kūną, jeigu išeitų taip padaryti. Na, jeigu neišeitų, tai tikrai nėra svarbu. Jeigu čia klausiat: ar degint, ar laidot kūną, tai – mažiau vietos užimt ir prišiukšlint mažiau. O šiaip – panaudoti.

– Kaip panaudoti?

– Kitų žmonių gyvenimams išgelbėti.

– Donorystei?

– Taip.

– Gerai. Ačiū, kad atvirai ir šiltai pasikalbėjote.

– Žinote, medikai, reanimatologai, vaikų reanimatologai yra apskritai daugiausiai alkoholio vartojantys žmonės. Kodėl taip yra? Dėl to, kad labai sunku su tais įspūdžiais po dienos grįžti namo ir gyventi savo normalų gyvenimą. Norisi pamiršt, greičiau pamiršt.

O tokie pokalbiai... Šiaip jie labai išlaisvina. Dėl to mes kalbamės... Bet žinot, kaip mes kalbamės tarpusavyje? Mes praktiškai visą laiką juokaujam, rimtai retai kada kalbamės. Juokas, anekdotai sukuria atsipalaidavimą. Ir aš kartais pagalvoju: na, pamatytų mus pacientų giminės, išgirstų, kaip juokauja medikai, tai galvotų turbūt – cinizmo viršūnė! O čia tėra mūsų pačių apsauga.

– Todėl kartais gera apie viską pasikalbėti.

– Pokalbis yra daugiau negu tai, ką mes pasakom. Aš tai jau seniai supratau.

maratonolaukas.blogspot.com

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika