Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Gimtasis kraštasKultūra ir žmonėsŠeima ir sveikataSportasŠvietimasĮdomybėsRinkimų maratonas
RINKIMŲ MARATONAS

Rinkimų sistemą – iš afrikietiškos į europietišką 

2019 balandžio 9 d. 09:00
Rolandas Tučas.
Rolandas Tučas.
Alinos Ožič nuotrauka

Lietuvos rinkimų sistema artimesnė taikomai Rusijoje ar Zimbabvėje, o ne Europos valstybėse. Tačiau šiemet užderėjo idee fixe keisti rinkimų tvarką – ne europietiškos tradicijos link.

Šiemet – treji rinkimai ir du referendumai, be to, rengiantis kitų metų Seimo rinkimams neabejotinai vėl reikės perbraižyti rinkimų apygardų žemėlapį. Prieš 2016-ųjų rinkimus tokį projektą parengęs rinkimų geografas, Vilniaus universiteto Geomokslų instituto docentas dr. Rolandas Tučas siūlytų kardinalią, bet ilgaamžiškesnę reformą, labiau užtikrinančią lygią rinkėjų teisę.

Seimo narių per daug tik keliais

– Gegužę per referendumą spręsime, ar mažinti Seimo narių nuo 141 iki 121. Ar tai geriau atitiktų rinkėjų skaičių?

– Būta įvairiausių populistinių ir, mano manymu, pernelyg drastiškų pasiūlymų mažinti Seimą net iki 71 ar iki 101 nario. Bet parlamentarai skaičiuojami pagal kubinės šaknies formulę (kartais – pagal gyventojų, kartais – pagal rinkėjų skaičių), ir taip yra, kad Lietuvoje galėtų būti vos keliais Seimo nariais mažiau nei dabar, apie 135.

Taip, iš Lietuvos išvyko daug žmonių, bet nemažai jų išlaikė Lietuvos pilietybę, tad mūsų valstybės piliečių mažėja ne taip sparčiai kaip gyventojų. Jei, sprendžiant klausimą dėl Seimo narių skaičiaus mažinimo, rengiamame referendume dėl daugybinės pilietybės bus palengvintos sąlygos ją gauti, tikėtina, kad dar daugiau užsienyje gyvenančių Lietuvos žmonių turės ir mūsų šalies pilietybę. Tad mažinti Seimo narių skaičių iki 121 šiek tiek per daug. Jei priklausytų nuo mano valios, sakyčiau, jog reikėtų atsisakyti maždaug dešimties parlamentų.

– Jei žmonės referendume pritartų, kad Seimas turi būti mažesnis, kaip tai gali būti įgyvendinama – mažinant apygardų skaičių ar mažiau parlamentarų renkant daugiamandatėje apygardoje?

– Galimi įvairūs variantai. Gali būti po lygiai mažinama ir daugiamandatėje, ir vienmandatėse apygardose renkamų parlamentarų. Tada apygardų žemėlapį reikėtų perbraižyti kardinaliai, nes jų turėtų likti dešimčia mažiau. Teko girdėti, kad politikai linkę mažinti proporcine sistema renkamų Seimo narių dalį.

Dr. Rolandas Tučas: „Dabar vilniečio balsas mažiau vertas nei Anykščių-Panevėžio, Prienų-Birštono ar Zanavykų apygardų rinkėjo.“

Beje, tokia mišri sistema kaip Lietuvoje – nedažna, tarp demokratiškų valstybių taikoma Vengrijoje, Japonijoje, Pietų Korėjoje, bet populiariausia mūsų rytinėje kaimynystėje – Rusijoje, Ukrainoje, taip pat tokiose šalyse kaip Egiptas, Zimbabvė, Pakistanas, Mauritanija, Tanzanija, Pakistanas, Gruzija, Armėnija. Rusijoje ir Ukrainoje, panašiai kaip Lietuvoje, daugiamandatėje ir vienmandatėse apygardose renkama daugmaž po lygiai parlamentarų, kitur tas santykis labai skiriasi, dažniausiai – proporcinės sistemos nenaudai.

Rolandas Tučas. / Alinos Ožič nuotrauka
Rolandas Tučas. / Alinos Ožič nuotrauka

Mažoritarinė sistema taikoma britiškos tradicijos valstybėse – Jungtinėje Karalystėje, JAV, Kanadoje, Indijoje ir kitose buvusiose britų valdose. Žemyninės Europos šalyse, išskyrus Vokietiją ir Prancūziją, daugiausia veikia proporcinio atstovavimo sistema.

Ne viena, o kelios daugiamandatės apygardos

– Vadinasi, jei daugiau parlamentarų rinktume vienmandatėse apygardose, kryptume ne vyraujančios europietiškos tradicijos link?

– Ne į tą pusę. Proporcinė sistema palankesnė lygios rinkimų teisės principui, įtvirtintam Konstitucijoje ir Seimo rinkimų įstatyme. Tai reiškia, kad rinkėjų balsas turi būti daugmaž vienodo svorio, o tai geriausiai garantuoja proporcinė sistema. Mažoritarinėje sunku suformuoti vienodo dydžio apygardas, todėl vienose jų rinkėjo balsas būna svaresnis nei kitose, be to, nugalėtojui atitenka viskas, o gavusieji nors kiek mažiau balsų lieka be nieko. Proporcinės sistemos pranašumas – užtikrinamas atstovavimas ir mažesnėms grupėms. Tačiau mažoritarinės sistemos rėmėjai akcentuoja, kad taip atstovaujama konkrečiai teritorijai.

– Bet Lietuvos žmonėms labiau patinka rinktis iš personalijų.

– Daugumoje valstybių, kuriose taikoma proporcinė sistema, visa teritorija padalijama į kelias daugiamandates apygardas. Pavyzdžiui, Latvijoje jų yra penkios, Estijoje – dešimt, tik Nyderlandai turi vieną.

Jei ir Lietuvoje būtų nuspręsta taip pakeisti rinkimų sistemą, iš dalies būtų sujungti abiejų sistemų pranašumai. Lietuva galėtų būti padalyta į sutartą skaičių apygardų. Pavyzdžiui, būta siūlymų skirstyti į dešimt, pagal apskritis. Jos yra nevienodo dydžio – Tauragės turi tik iki 100 tūkst. gyventojų, Vilniaus – per 800 tūkstančių. Tačiau būtų galima taikyti kvotas: jeigu Tauragėje būtų renkami penki, Vilniuje – 40 parlamentarų. Jei rinkėjų skaičius kur nors mažėtų, kvota būtų perkeliama ten, kur jų gausėtų. Dabar, kai daugiamandatė apygarda viena, atstovavimas yra daugiau ideologinis. Jeigu jų būtų kelios ar keliolika, atsirastų ir teritorinio atstovavimo galimybė.

– Kaip vertinate priešingą pasiūlymą – didesniuose miestuose net savivaldybių tarybų rinkimuose įvesti mažoritarinę sistemą?

– Būtų sudėtinga, nes didesnius rajonų centrus tektų padalyti į vienmandates apygardas, keičiantis gyventojų skaičiui nuolat peržiūrėti jų ribas, o pasitraukus vienam ar kitam savivaldybių tarybų nariui vis rengti naujus rinkimus. Vyriausiajai ir žemesnių grandžių rinkimų komisijoms būtų gerokai daugiau darbo, o valstybei – išlaidų. Taigi didelių privalumų nematau. Jei kas mano, kad būtų mažiau korupcijos ar tokių savivaldybių darbas būtų efektyvesnis, labai klysta. Atsirastų daug „nepriklausomų“ ir ambicingų – kaip jiems pavyktų susitarti? O teiginius, esą dabar neleidžiama rinktis, reikėtų atmesti – juk sąrašus galima reitinguoti.

Trukdo istoriškumo kriterijus

– Prieš 2020 metų Seimo rinkimus neabejotinai vėl reikės perbraižyti apygardų žemėlapį. Kaip Lietuvai pavyko iki pat 2016-ųjų Seimo rinkimų jo kardinaliai nekeisti, nors įvyko tokių didelių demografinių pokyčių?

– Iki 2002 metų daugmaž atitikome Seimo rinkimų įstatyme įtvirtintus Europos Tarybos gerosios rinkimų praktikos reikalavimus, kad rinkėjų skaičiaus apygardose nuokrypis neviršytų jų vidurkio daugiau kaip 10 procentų. Apygardos buvo šiek tiek koreguojamos, iš vienos į kitą perkeliant po vieną ar kelias rinkimų apylinkes. Tačiau artėjant 2004 metų Seimo rinkimams į tas ribas jau nebetilpo nemažai apygardų. Deja, politikai nusprendė eiti lengviausiu keliu: įstatymu įteisino 20 proc. nuokrypį į didesnę ar mažesnę pusę (vadinasi, tarp apygardų tapo galima iki 40 proc. disproporcija). Tai apskųsta Konstituciniam Teismui.

Šiuo metu 16 apygardų (iš 71) neatitinka reikalavimų: aštuonios per mažos, tiek pat – per didelės.

Kaip ekspertui man teko dalyvauti Konstitucinio Teismo posėdžiuose, aiškinti, kad įmanoma sukurti tokias apygardas, kurios garantuotų lygią rinkimų teisę. 2015 metų Konstitucinio Teismo nutarimas į Seimo rinkimų įstatymą įpareigojo sugrąžinti 10 proc. leistiną nuokrypį. Teko perbraižyti apygardas, nes keliolika jų peržengė iki tol galiojusias 20 proc. ribas, o Europos Tarybos gerosios praktikos reikalavimų neatitiko net per 40 iš 71 apygardos.

Seimo rinkimų vienmandačių apygardų dydis. / Sudarė R. Tučas
Seimo rinkimų vienmandačių apygardų dydis. / Sudarė R. Tučas

– Taigi 2015 metų pabaigoje parengėte projektus, kaip perbraižyti rinkimų apygardos, bet ir vėl nemažai jų „netilps“ į įstatymo normas? Ar, atsižvelgiant į demografines prognozes, nebūtų galima parengti ilgaamžiškesnių žemėlapių?

– Iš pradžių apskritai bandyta pažiūrėti, gal išeitų pakoreguoti žemėlapį kardinaliai nenaikinant apygardų, tik jungiant apylinkes. Pamačius, jog to padaryti neįmanoma, imtasi reformos ten, kur tai buvo neišvengiama. Vilniuje suformuotos dvi naujos apygardos, nors potencialiai dėl „išaugimo“ galėjo būti sukurta viena, po vieną panaikinta Šiauliuose ir Kaune.

Problema, kad Seimo rinkimų 9-ame straipsnyje nustatyta, jog apygardos turi būti formuojamos ne tik daugmaž vienodo dydžio, paisant savivaldybių administracinių teritorijų ribų, bet ir laikantis istoriškumo – atsižvelgiant į anksčiau buvusias apygardų ribas. Būtų gerai, jei įstatyme šio kriterijaus neliktų. Tai leistų vykdyti reformą atsižvelgiant į demografines prognozes, be to, tris (o gal net keturias) kadencijas apygardų ribų nereikėtų keisti arba tie pokyčiai būtų minimalūs. Tačiau politikai, nenorėdami keisti apygardų, kol tai neišvengiama, remiasi istoriškumo kriterijumi, motyvuoja, kad gal situacija pagrės, žmonės grįš į provinciją.

– Ar neseniai jūsų pristatyta Lietuvos gyventojų amžiaus demografinės struktūros kaitos prognozė 2017–2021 metams suteikia vilčių, jog artėja deurbanizacija?

– Futuristinėse prognozėse minima, kad tada, kai daugiau žmonių galės dirbti nuotoliniu būdu, jie kelsis į kaimiškąsias vietoves. Lietuvoje, tikėtina, daugelis rinktųsi išskirtines vietas, prie ežerų, tad rekreacinių išteklių skurdesnė Vidurio ar Šiaurės Lietuva, Sūduvos kraštas kažin ar pritrauktų naujų gyventojų. Tačiau Lietuvos deurbanizacija dar tik simbolinė. Tiesa, vyksta intensyvus suburbanizacijos procesas – daug žmonių kraustosi į didelių miestų priemiesčius.

Demografinėse tendencijose nauja tik tai, kad didžiausia demografinė problema – nebe emigracija, o gimstamumo rodiklių prastėjimas. Tiesa, prie imigracijos tendencijų prisideda ne tiek grįžtantys mūsų piliečiai, kiek gyventojai iš trečiųjų šalių. Bet ir jie dažniausiai apsistoja Vilniaus-Kauno ruože, pajūryje. Tad Lietuvoje vis labiau ryškėja demografinis atotrūkis tarp didmiesčių ir provincijos, ypač Šiaurės, Šiaurės rytų, Pietų Lietuvos.

Netilps į rėmus apie 20 apygardų

– Ar prieš 2020-ųjų rinkimus apygardų žemėlapio perbraižymas bus ne toks kardinalus kaip prieš ketverius metus?

– Reforma bus mažesnė. Dabar 16 apygardų neatitinka reikalavimų: aštuonios per mažos, tiek pat yra per didelių. Už vidurkį (34 732 rinkėjai) Prienų-Birštono apygarda mažesnė 11,5 proc., Molėtų-Širvintų – 11, o Raudondvario didesnė 16,6, Vilniaus Karoliniškių – 14,9, Antakalnio – 13,1 procento. Akivaizdu, kad iki rinkimų leistinas ribas (į vieną ar kitą pusę) peržengs dar kelios apygardos.

– Vilniečiams dabar atstovaujama teisingiau. Bet ar teisingai? Ar neiškreipiama rinkėjų valia, jei stipresnį balsą turi provincija, daugiau balsuojanti už kairesnes politines jėgas, o ne didmiesčiai, labiau palaikantys centro dešiniąsias?

– Sostinės gyventojai lyg ir skriaudžiami, nes dabar vilniečio balsas mažiau vertas nei Anykščių-Panevėžio, Prienų-Birštono ar Zanavykų apygardų rinkėjo. Akivaizdu, jog Vilniuje prieš 2020 metų Seimo rinkimus vėl turės būti sukurta bent viena nauja apygarda, nors gerai būtų ir dvi. 2015 metais prognozuodamas demografinius pokyčius siūliau Vilniuje kurti dar vieną naują apygardą, o naikinti Dzūkijos, kompaktiškiau sudėlioti ir aplink jas esančias apygardas.

Dr. Rolandas Tučas: „Lietuva galėtų būti padalyta į sutartą skaičių apygardų, pavyzdžiui, būta siūlymų skirstyti į 10, pagal apskritis.“

– Kaip manote, ar užsienyje gyvenantys Lietuvos piliečiai galės balsuoti atskiroje apygardoje?

– Kai kurios Vakarų Europos šalys turi tokias apygardas, Prancūzija, regis, net dvi. Galbūt ir Lietuva turės. Bet orientuojamasi ne į išvykusių, o į pastaruosiuose rinkimuose balsavusių žmonių skaičių, o jų buvo 16 tūkstančių. Jei balsuotojų skaičius pasieks per 30 tūkst., t. y. atitiks įstatymo nustatytą 10 proc. paklaidą nuo vidurkio, bus galima kurti atskirą apygardą. Kol to nėra, pagal Seimo rinkimų įstatymą, užsienyje gyvenantys lietuviai balsuoja apygardoje, kurioje yra Seimas, t. y. Naujamiesčio.

Kas laimės rinkimus

– Ar turi pagrindo baimės, jog perbraižant apygardas gali būti imamasi džerimanderingo (sąmoningo manipuliavimo rinkimų teritorijų ribomis suskaldant arba sujungiant jas taip, kad tam tikrų politinių pažiūrų, tautybės, socialinio sluoksnio rinkėjams ir panašiai būtų kuo mažiau atstovaujama)? Kai kurie politikai pripažįsta – po nepriklausomybės atkūrimo formuojant Varėnos-Eišiškių apygardą sąmoningai paskaidyti lenkų balsai.

– Braižant apygardas reikia remtis neutralumu, stengtis nejungti akivaizdžiai skirtingų rinkėjų regionų. Tai pavyko prie Šalčininkų apygardos pridedant dalį Vilniaus rajono.

– Ar galėtumėte prognozuoti, kas laimės rinkimus? Juk gerai žinote, kur rinkėjų mažėja, kur daugėja.

– Geriau prognozuoti gali politologai. Bet demografinės tendencijos palankesnės centro dešiniosioms partijoms, nes rinkėjų daugėja Vilniuje ir jo priemiesčiuose, apie Klaipėdą, o nyksta kaimiškesnės apygardos, kuriose populiaresnės centro kairiosios jėgos.

– Bet 2016 metų rinkimai atskleidė ne tokį rezultatą.

– Tai geriau paaiškintų politologai.

– Kaip techniškai atrodo rinkimų apygardų žemėlapio braižymas?

– Imu apylinkių rinkėjų skaičių duomenis, skaičiuoju, kokią santykinę dalį vidurkio jie sudaro. Naudodamasis geografinės informacijos sistemos duomenų sisteminimo, erdvinės analizės ir modeliavimo technologijomis dedu apygardas kaip dėlionę, kur įmanoma stengdamasis paisyti savivaldybių ribų. Gerai, pavyzdžiui, Utenoje – ten savivaldybė atitinka apygardos dydį, kitur tenka skaidyti ar jungti iš dviejų. Nėra paprasta, nes tai kaip domino: pajudinus vieną kauliuką sujuda visi.

– Kada bus aiškus 2020 metų rinkimų apygardų žemėlapis?

Pagal Seimo rinkimų įstatymą, rinkimai vyksta antrą spalio sekmadienį, vadinasi, 2020 metų spalio 11-ąją. Apygardų ribos turi būti patvirtintos 180 dienų iki rinkimų – kitąmet kovo pradžioje. Projektą būtina parengti, apsvarstyti diskusijose, todėl tai reikėtų padaryti jau šių metų pabaigoje. Vyriausioji rinkimų komisija spręs, kas to imsis darys. Bet kaip mokslininkas, kurio tyrimų sritis yra būtent tai, aš irgi sudėliosiu savo variantą.

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGimtasis kraštasGynybaĮdomybėsKontaktai
IstorijaKomentaraiKonkursaiKultūra ir žmonėsReklama
LietuvaPasaulisRinkimų maratonasSportas
Šeima ir sveikataŠvietimas
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika