Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Gimtasis kraštasKultūra ir žmonėsŠeima ir sveikataSportasŠvietimasĮdomybėsRinkimų maratonas
ĮDOMYBĖS

Redakcijos paštas. Dokumentika ar dovana prezidentavimo pabaigos proga? 

2019 balandžio 12 d. 14:00
BNS nuotrauka

Peržiūrėjau filmą „Valstybės paslaptis“. „Tai filmas, pasakojantis kas vyko ir tebevyksta mūsų valstybėje: netikėtos svarbiausių 2009–2019 metų įvykių atomazgos, nepaaiškintos aplinkybės, netipiški sprendimai, politinio gyvenimo detalės, apie kurias net slaptosios pažymos dažniausiai nutyli“, – rašoma dokumentinės juostos aprašyme.

Suprantu režisierių – reikia kažkaip apdainuoti filmą, kad žmonės pirktų bilietus, bet su tom politinėmis detalėmis, apie kurias nutyli net slaptosios pažymos – taip ryškiai truputį perspausta. Nieko siaubingai naujo ar šokiruojančio bet kuris politika besidomintis žiūrovas „Valstybės paslaptyje“ nepamatys. Tai gerai išdėstyta šalies politinio gyvenimo įvykių seka. Gerai parinkti ir patys įvykiai, kuriuose pagrindiniu smuiku griežia tik šalies vadovė ir jos komanda, o visi kiti aplinkui lieka tokiame neryškiame antrame plane, kad atrodo kaip bereikšmiai statistai.

Negalima lyginti, bet palyginkime: kaimyninės šalies prezidentas protarpiais vis išmeta kokį specefektą – tai močiutę pabučiuos, tai vaiką apkabins, tai kepalėlį juodos duonos „netyčia“ užsukęs į parduotuvę nusipirks, tai karvalolio vaistinėje.

Tik pamanykite – prezidentė pati verdasi kavą! Ta prasme, kiekvieną rytą, ji ateina į virtuvėlę ir paspaudžia kavos aparato mygtuką! Pati!

Visas ilgas pusantros „Valstybės paslapties“ valandas neapleido ta paralelė. Neapleido ir viskas. Dokumentiniame filme, kuris nei akimirkai neleistų suabejoti, kad prezidentė – geriausia, kas galėjo nutikti Lietuvai (supraskite mane teisingai, prezidentė tikrai gera), Dalia Grybauskaitė buvo vaizduojama taip, kad Vladimirą Putiną nuolat šlovinanti Rusijos žiniasklaida dar ir turėtų iš ko pasimokyti.

Šalia kadrų, kur per spaudos konferenciją prezidentė kalba pakeltu pirštuku, nepaliktas šešėlyje ir jos žmogiškas veidas: tai ji glėbesčiuojasi su Hillary Clinton ir Angela Merkel, tai ji dovanoja visiems iš eilės medų su lietuvių vaikučių pieštomis etiketėmis, tai lanko Kalėdų senelį ir nuveda priklydusį prie jos pyplį sysių.

Mes ir iki tol žinojome, kad prezidentė – gera politikė ir šiaip kieta, „geležinė moteris“. Pirmą filmo pusvalandį tuo buvo galima įsitikinti nepajudinamai. Bet po pusvalandžio filmas nesibaigė – panegirika tęsėsi, tęsėsi ir tęsėsi... Taip ilgai tęsėsi, kad vieną akimirką ėmė atrodyti, kad Donatas Ulvydas tuoj nimbą užžiebs virs Dalios galvos. Na taip, dėl visa ko, jei kartais dar ne visi būtų susipratę, kad apie prezidentę – tik gerai arba nieko.

Summa sumarum – filmas geras. Būtų dar geresnis, jei būtų trumpesnis ir nebūtų atskiestas tokiu kiekiu „pjaro“ su ašara akyje. Šalia tokių įvykių, kaip LEO.lt istorija ar buvusio STT vadovo nepavykę bandymai pabučiuoti prezidentę ten, kur ji nesiprašė pabučiuojama, ir tikrai rimtų tarptautinės politikos užkulisių, bandymai parodyti „žmogišką“ šalies vadovės veidą atrodo tokiu lietuvišku „buiteku“, kad trūksta tik lašančio krano ir arklio rūke.

Tik pamanykite – prezidentė pati verdasi kavą! Ta prasme, kiekvieną rytą, ji ateina į virtuvėlę ir paspaudžia kavos aparato mygtuką! Pati! O juk visa šalis iki tol manė, kad kavą jai rytais snapeliuose suneša dainuojantys nykštukai kolibriai iš stebuklų miško.

Ir vairuoja ji pati. Tiesa, kartais. Neaišku kodėl ji tai daro, nes kitoje filmo vietoje prezidentės patarėja, dėstydama apie šalies vadovės pareigų sudėtingumą aiškina, kad pati vairuoti ji negali, nors labai mėgsta. Tai kažkaip taip ir gaunasi – negali, bet ir truputį gali. Apie tai, ar Gvantanamo kalėjimas Lietuvoje buvo savotiškas mokestis už narystę NATO kalbėti, kaip pati sako, ji negali. Bet šiaip truputį gali, nes tuoj pat ir pakalba, tik pridėjusi žodelį „galbūt“.

Po pusvalandžio filmas nesibaigė – panegirika tęsėsi, tęsėsi ir tęsėsi... Taip ilgai tęsėsi, kad vieną akimirką ėmė atrodyti, kad Donatas Ulvydas tuoj nimbą užžiebs virs Dalios galvos.

Kokį ketvirtą kartą ekrane pasirodžius buvusiam Konstitucinio Teismo teisėjui Egidijui Kūriui tiesiog fiziškai ėmiau jausti kaip bėgant filmo minutėms mano gyvenimas bėga pro šalį, su visa meile, Egidijau – Jūs kartojatės.

Taip, Dalia Grybauskaitė – kieta politikė. Taip, ji – gera derybininkė ir verta kiekvieno gero apie ją pasakyto žodžio. Taip, ji daug nuveikė šalies labui vidaus ir užsienio politikoje.

Bet kurti filmą su žodžiu „valstybė“ pavadinime apie vieną asmenį – mažų mažiausiai keista. Ir pasikartosiu – kokiu pusvalandžiu per ilga.

Pagarbiai,

skaitytojas

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGimtasis kraštasGynybaĮdomybėsKontaktai
IstorijaKomentaraiKonkursaiKultūra ir žmonėsReklama
LietuvaPasaulisRinkimų maratonasSportas
Šeima ir sveikataŠvietimas
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika